Greta Ambrazaitė. „Trapūs daiktai“ – Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 80 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Praėjo
nemažai laiko nuo to laiko, kai paskutinįkart skaičiau poeziją. Tiesiog
neturėjau noro, tačiau atėjus šiam rudeniui, įsigijau keletą knygų, išleistų
naujausių lietuvių poetų rinkinių ir pradėjau nuo šiais metais Pirmosios knygos konkurso nugalėtojos,
poetės iš Vilniaus, Gretos Ambrazaitės (g.
1993) ir jos rinkinio Trapūs
daiktai, kuri, beje, buvo apdovanota Jaunojo Jotvingio literatūrine
premija.
Paskaičius
pirmuosius eilėraščius, nesunku susidaryti įspūdį, kad jaunoji debiutantė ne
vien tik atsitiktinumo dėka išleido šią knygą – literatūrinis įdirbis jaučiamas
nuo pat pirmųjų eilučių. Šitai ką sakė literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė
naujausiame „Literatūros ir meno“ numeryje: „G.
Ambrazaitės eilėraščiuose nematyti priklausomybės nuo mokytojų, vedlių,
korifėjų. Išpažįstamas nuosaikus noiras, siurrealizmo poetika, drąsa vaikščioti
paribiais – autorė tarsi įsirašo į depresyvaus tipo poečių draugiją, mini jų
vardus. Vis dėlto labiau veikia ne kieno nors autoritetas, bet kultūrinis
akiratis, filologinis pasirengimas (Nr. 3666 (22) p.18)“. Nežinodamas
autorės poezijos, skaitydamas instinktyviai ieškojau ko nors jau atpažįstamo –
kalbėjimo manieros, lengvų ir gan paviršutiniškų asociacijų, metaforų, truputį blizgio, perdėto moteriškumo ir savigraužos,
tačiau vos tik jau maniausi tai aptikęs, tuoj lyrinis subjektas kažkur
pabėgdavo, išnykdavo tarp detalių nuolaužų, prapuldavo tarp dinamiškai judančių
asociacijų ir išnykstančių prasmių.
Visgi
G. Ambrazaitės poezijoje galima įžvelgti jai būdingo tendencingumo – tamsios
gotikinės atmosferos, vienas mano mėgstamiausių eilėraščių miegas ištrauka: „miegas –
raudonos plytos atokiausioje stoties kirkšnyje, / nubėgę krikštynų klijai ir
dar šiltos sulūžusios adatos <...> miegas sunkus kaip švinas ir įkapėm
virtę laikraščiai (p. 13)“. Tirštos raudonos ir juodos spalvos motyvas kaip
atmosferos komponentas, pavyzdžiui, eilėraštyje raudona: „dažnai mane tau parodo sapne negražią, skaisčiai raudoną,
tarsi įkaitintas plienas jau būtų prideginęs tamsą prie veido (p. 38)“.
Neatsitiktiniai pasirinkti ir trapūs daiktai, kurie rinkinyje turi platų
reikšmių diapazoną – nuo apčiuopiamų daiktinių simbolių iki filosofinės
būsenos, tvarumo reikšmės. Retsykiais atrodo, kad pasirinkti daiktai primena
apeiginę poeziją, savotiško užkalbėjimo, maginės literatūros įvaizdžius –
adata, laikraščiai, dienoraščiai, prakaitas, saulės akmuo ir kt.
Tikriausiai
lengviausia G. Ambrazaitei būtų pasirinkti atsiskyrėlės intelektualios
neformalės poziciją (turiu galvoje ne išvaizdą, o poetinę laikyseną) – mergina
ragana, kurianti iš apčiuopiamų magiškų reliktų, artefaktų, tačiau anaiptol
taip nėra. G. Ambrazaitės rinkinys, nors ir vadinasi Trapūs daiktai, tačiau nėra sudaiktėjusi poezija, vengianti ir
bėganti nuo neoromantinės poezijos pakylėto vidinio subjekto kalbėjimo, priešingai
– daiktai tik nuorodos, aliuzijos į tam tikras perspektyvias subjekto būsenas,
dažnai lyg ir kažko ieškančios, lyg ir norinčios paklausti, kažką išspręsti,
bet dažniausiai paaiškėja, kad atsakymo nėra, nėra nei sprendimo, neretai –
nėra nei probleminio lauko, nes jis tarsi per refleksyvią subjekto sugestiją
išnyksta tarp trapiųjų simbolių ir poetinis kalbėjimas tampa tiesiog grakščia,
nors ir netuščia, kalbėjimo išsiliejusia batika.
Greta Ambrazaitė
Tokią
poetinį, vien tik, sakyčiau, G. Ambrazaitei būdingą, nenukopijuotą ir
spontaniškai atrastą įvaizdį: „širdyje
įgalintos urnos, / sklidinos jų pelenų (p. 36); klausausi opijaus pulso
<...> išsiplėšti save iš savęs / tarsi balsą iš žydinčio griūties sodo
(p. 19)“. Iš esmės atrodo, kad netikėtai pagauta ir spontaniškumo įspūdį
kurianti netikėta junginių prasmės koreliaciją sukuria ne tiek vaizduotė, kiek
asonansų ir aliteracijos sąšauka: „keliaučiau,
visad keliaučiau, / aukštais krištoliniais pastoliais / namo / per metaforų
lauką (p. 59); kai žemė dings iš po kojų, / kai dings pačios kojos, / kai teks
amputuot / trajektorijas ten / kur susikerta (p. 57).
Esama
juntamų autobiografinių motyvų – dienoraščiai, nyliūniškai nostalgiški vaikystės fragmentai, kaip antai bobutė,
raškanti agrastus, arba: „šurmulys ir
kontrastai nebluko, tik telkėsi lėlių iškarpos, / nepažinto laikmečio tiesos
(p. 44)“. Neretai lyrinio subjekto asmeniškumas susilieja ir tampa kaip
sociumo balsas, tačiau ne žurnalistinis, ne visuotinis, o veikiau peraugantis į
tarpasmeninius santykius, įgaunantis daugiskaitos „mes“ toną. Deja, tenka
pripažinti, kad kai kada galima pasigesti natūralaus lengvumo ir kai kurios
eilutės atrodo tiesiog užgriozdintos, apsunkintos tiek žodžių, tiek prasmių
gausa, pavyzdžiui: „devynių tūkstančių
abstrakcijų klegesys galvoje (p. 22)“.
Visgi
G. Ambrazaitės eilėraščiuose jaučiamas tam tikra prasmių ir subjekto būsenų kodas,
kuris įgalintas per virsmo dinamiką, tą slėpiningumą, būsenos neįvardijimo iki
galo galima iš esmės laikyti nepasidavimu ne vien išbaigtumui, bet ir kaip būdą
išvengti tiesmukumo ir banalybės, pasikartojančių kitų literatų manieros. Tarp
dvasios ir materijos, tarp dviejų pasaulių, tamsos ir šviesos, depresijos ir
džiaugsmo gyventi, tarp stiprybės ir trapių daiktų – štai kaip pavadinčiau šio
rinkinio, iš esmės ir subjekto poziciją bei laikyseną: „Išeisim iš savęs, virtusių kortų veidais (p. 60)“.
Trapūs daiktai –
brandus, savo balsą turintis Gretos Ambrazaitės debiutas, paneigiantis, kad
filologai „nudėvėti“ klišių, priveikti klasikų ir dėl to iš esmės nekūrybiški
ir neoriginalūs. Regis, G. Ambrazaitė bus vienas iš pavyzdžių, kada filologija
nepamaišė, o kaip tik padėjo atrasti savo poetinį balsą ir nišą. Bet kokiu
atveju, perspektyvus ir įdomus debiutas.
Šiek
tiek kog leval pagal G. Ambrazaitę:
Greta
Ambrazaitė Vilniuje skaito eiles:
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą