Jane Harper. „Sausra“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 336 p.
Sveiki,
Ne taip dažnai
skaitau detektyvines istorijas. Per metus leidžiu vieną kūrinį, kuris vienaip
ar kitaip atkeliauja į mano skaitomų knygų lauką dėl rekomendacijų ar net tais
išimtinais atvejais, kada paveikia reklama. Panašiai nutiko su australų
rašytojos Jane Harper debiutiniu
detektyviniu trileriu Sausra (angl. The Dry), kuris pelnė prestižinę Durklo premiją už geriausią
detektyvą, pasirodžiusį 2017 metais. Pavadinimas, rekomendacijos ir internetiniai
įrašai sufleruoja, kad tai itin atmosferinė knyga, į kurią nesudėtinga
įsijausti, patirti nuotykį, paslaptį, troškimą išsiaiškinti...
Sausra pasakoja apie iš Melburno po 20
metų į gimtąjį miestelį sugrįžusį Aroną Falką į jaunystės draugo Luko laidotuves.
Miestelis, kuris kamuojamas sausros, kiek primena prietaringos, šiek tiek
atsilikusios visuomenės modelį, valdomą šiurkščios alaus baro pusgirčių lankytojų.
Iš esmės tokia miestelio atmosfera primena tuos amerikietiškus filmus, kuriuose
vaizduojami Teksaso ar Arizonos mažų miestelių gyventojai, kurie gyvena lokalų
ir stereotipais grįstame pasaulėlyje. Taigi Arono draugas Lukas nužudo žmoną,
vaiką ir galiausiai nusižudo pats... Bent jau tokios pirmosios žinios apie šią
didžiulę tragediją. Žinoma, Aronas pasijaučia skolingas Luko tėvams, kurie
dengė jo dvidešimties metų paslaptį, todėl, turėdamas policininko patirties,
neoficialiai ima tirti Luko bylą.
Kaip jau galima
iškart nuspėti, pirminė versija yra klaidinga, tad neoficialiam detektyvui
tenka atskleisti vietinių gyventojų paslaptis. Negana to, jo paties praeitis
prieš dvidešimt metų atšiauriame miestelyje taip pat nepamiršta ir Aronas
kovoja su vietinių gyventojų nuoskaudomis. Iš esmės detektyvas pasakojimas
dviem laiko juostomis – viena iš jų vyksta Luko tyrimas, kitoje laiko juostoje –
prieš 20 metų rekonstruojami įvykiai. Visa tai autorė smagiai ir lengvai pina į
visumą, suteikdama prasmių toną, kad visi miestelio įvykiai daugiau ar mažiau
yra susiję, bet iš kitos pusės kartu ir klaidina skaitytoją, suregzdama, kaip
geram trileriui ir priklauso, kelių įtariamųjų dėl nusikaltimo versijas.
Tiesą sakant,
detektyvas skaitomas itin lengvai. Parašytas klasikinio detektyvo žanro
rėmuose, sakyčiau, kūrinys neišsiskiria kažin kokia nors inovacija. Įvykiai rutuliojami
sparčiai, stokojant ryškesnių ir gilesnių veikėjų biografijų, ypač kūrinio
pradžioje, kaip ir pats romano pavadinimas, taip ir rašymo stilius bei
pasirinkta intrigos strategija pernelyg sausa, pernelyg stereotipinė ir jeigu
ne tas lengvai slystantis pop žanro rėmuose skaitymas, manau, knygą būčiau
nusviedęs į šalį. Stokojama paprasčiausio intelektualumo, netikėtų pasakojimų
perspektyvų, autorė visgi lieka ištikima klasikinei, kiek šabloniškai detektyvo
raidai – pagrindinis veikėjas būtinai detektyvas, būtinai vidutinio amžiaus, būtinai
turintis juodą praeities dėmę, būtinai turintis pats kažką ištirti ir atpirkti...
Šių „būtinai“ šablonų ir stereotipų kraitis knygoje pernelyg atpažįstamai didelis.
Jane Harper
Dar didesnę
romano kokybės garantą menkina ir pernelyg siužetiškai ritmiškai atpažįstamas intrigos
užuomazgos, skaitytojo paklaidinimas versijose ir atomazgos šablonas. Jeigu
atomazga, tai būtinai pabaigoje ir būtinai su klasikiniu – viską sunaikinu arba
pasiduodu, įspęstas į kampą – tonu. Nors knygoje yra gana spalvingų veikėjų,
yra iš ko pasirinkti pasodinti į nusikaltėlio krėslą, tačiau netgi veikėjai
kuriami pagal detektyvinio braižo standartus – uždari, vienkrypčiai, įklimpę į
savo gyvenimo tragedijas. Užtenka paanalizuoti vieną kitą dialogo ištrauką, kad
suvoktumėme, jog veikėjai standartinėmis frazėmis (kaip iš filmų) mąsto ir
kalba tarsi negyvos lėlinės iškarpos, o pasirinkimai, nors ir motyvuoti, tačiau
jau kažkur matyti, elgesys ir sprendimai taip pat, sakyčiau, kiek atgyvenę...
Romaną tik iš
dalies būtų galima pagirti už atmosferos kūrimą. Australietiško peizažo
miestelis iš esmės ne kažin kuo skirtųsi nuo Pietų Afrikos ar Teksaso
kraštovaizdžio ir jei ne vienas kitas paminėtas eukaliptas ar prabėgęs oposumas,
manyčiau, kad romano išgirtas sausros kamuojamas peizažas galėtų vykti bet kur –
tai tiek tos Australijos dvasios. Pernelyg tiesmukai atskleista Arono praeities
kaltės ir nuoskaudos linija: „Jei būčiau
žinojęs, viską daryčiau kitaip. Dabar per vėlu. Su kai kuriais dalykais teks
tiesiog susigyventi (p. 236)“. Nors tenka pripažinti, kad autorei kur kas
labiau sekasi klaidinti skaitytoją, sunerti gijas, sukurti įtariamųjų žemėlapį,
bet netgi nelabai įgudusiam skaitytojui aišku, kad visos nors kiek įtarimą
keliančios versijos yra tik hipotezė, nes, kaip jau įprasta klasikinio
detektyvo žanro rėmuose, tikrasis žudikas atskleidžiamas tik kūrinio pabaigoje.
Galima pasidžiaugti, kad tai nėra nė vienas iš tų, kuriuos iš pradžių Aronas
įtarinėjo.
Manau, romanas
tiks vidutiniškam neišrankiam skaitytojui, kuris skaitydamas kūrinį nori
patirti atpažįstamos literatūros intrigos triukus, tačiau nenori būti suglumintas
nestandartinės fabulos, kaip antai pernai mano skaitytas detektyvas Ydingas ratas – išties maloniai
nustebino savo finaliniu siužetu, nors pats skaitymas buvo varginantis šablonų
kratinys, bet daugeliui kūrinio pabaiga tiesiog nepatiko, nes tiesiog nepasiduodama
kūrybos originalumui ir netikėtumui. Sausra
– niekuo nenustebinantis, klasikinės fabulos detektyvas, lengvas kąsnis skaitytojui
– man irgi. Visgi pabaigęs knygą, kuri, beje, sulauks tęsinio, man kirbėjo
nuojauta, jeigu šioji medžiaga patektų į gero režisieriaus rankas, išeitų kur
kas įtaigesnis ir geresnis filmas už pačią knygą.
Jūsų Maištinga
Siela