Sveiki, visi,
Seniai, gal per „Snobo naktį“, rodė neeilinę juostą „Mano gyvenimas pro
rožinius akinius“ (Ma vie en rose) (1997), bet taip jo ir nepamačiau, buvo
neleista žiūrėti, kad neva pats „toks“ netapčiau. Dabar juokinga, nes
pažiūrėjau šią juostą ir net nemačiau nieko, kas galėtų pakenkti paaugliui. Tai
pasakojimas apie septynmetį Liudviką, kuris rengiasi kaip mergytė, nenori
kirptis plaukų, žaidžia lėlytėmis ir gyvena savo svajonių pasaulyje. Šis belgų
filmas iš pradžių dvelkia galbūt pernelyg lengvu patosu, juokais, kurie
netrukus išsivysto į tikrą šeimos tragediją. Ką daryti su sūnumi, kuris elgiasi
kaip mergaitė? Problema išties opi, ją pastebi ne tik gyvenamasis kvartalas,
pažįstami, bet ir visa mokykla. Liudvikas nesupranta, kodėl dėl jo kyla tiek
daug pykčio, juk jis tenori būti savimi. Tėvai riejasi tarpusavyje, tempia
Liudviką pas psichologus, tačiau progreso nėra, kol kartą Liudviko neprilupa jo
futbolo komandos draugai...
Išties, filmas pamąstymams apie mūsų vaikų prigimtį, kuri ne visada
atitinka mūsų normų. Sunkiausia yra keisti požiūrį į atžalas, to tėvai kol kas
nesiryžta ir bando „pagydyti“ berniuko prigimtį. Filmo tema žaidžia labai
atvirą žaidimą, įveda į spalvingą „mergaitišką“ berniuko fantazijų pasaulį ir
kartu kaktomušomis suduria su tėvų tragedija – ryškus kontrastas sukuria
savotišką filmo atmosferą „lengvumas sunkume“. Kartais atrodo, kaip padėtis be
išeities, kova su vėjo malūnais, tačiau tuo tikriausiai ir įdomus filmas, kad
jis supriešina prigimtines žmogaus teises su visuomenės normomis ir iškelia
opią problemą, jog žmonės į vaikus žiūri kaip į vaikus, belyčius, be
seksualumo, kurie augdami turi vaidinti savo vaidmenis ir jokiu būdu neiškristi
iš konteksto. O kad nuo mažens vaikai jau yra lytiškumo įtakotos būtybės,
tėvai, kaip ir visuomenė, tai pamiršta.
Manau, filmas užčiuopė labai gilią susipriešinimo votį, kuri neturi
apibrėžtumo, apart visuomenėje nusistovėjusias kalkes. Filmas išties mus įvelia
į labai aršią, ilgą ir kažin ar vieningos išvados privedančią diskusiją, kuri
patiks ne tik rimtesnio filmo „su žinia pasauliui“ mėgėjams, bet apskritai
vaikų ir žmonių teisių gynėjams, kurie lyg peiliais laisvai žongliruoja šeimos
vertybėmis, pamiršdami prigimtinė įvairovę. Tai filmas kartu apie nesuprantamą
pasaulį, kuris išskiria, pasmerkia ir kartu myli. Vaiko pasauliui tai
nesuvokiama, spaudimas didelis ir jausena, kad esi nuolat kaltas dėl to, koks
esi, verčia dar labiau gręžtis nuo realybės ir pasinerti į sukurtą rožinį
pasaulį. Būtinas filmas ypač tiems, kurie bijo, jog berniukai užaugs
mergaitėmis ir visiems tėvams, kurie susiduria su vaikų auklėjimu.
Filmas pelnęs „Auksinį gaublį“, kaip geriausias užsienio kalba darbas.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą