Sveiki, knygų
skaitytojai,
Šiemet netekome
Romualdo Granausko, kuris vadinamas paskutiniu literatūros Mohikanu, tas „senasis“
arba „iš tos garsiosios“ kartos, kur glaudžiasi ąžuolo šakomis prie
Radzevičiaus, Apučio, Martinaičio, Dirgėlos ir kitų lietuvių literatūros prozos
galiūnų. Paskutiniaisiais metais Romualdas Granauskas buvo neįtikėtinai
produktyvus pasirodydavo kasmet po knygą: Trys
vienatvės (2011), Kai reikės nebebūti (2012), Šventųjų gyvenimai (2012), Išvarytieji
(2013), Trečias gyvenimas (2014). Paskutinioji knyga šiemet įtraukta į
geriausiųjų penketuką ir galimas daiktas taps metų knyga.
Didelis produktyvumas
gyvenimo pabaigoje tapo neatsitiktinis. R. Granauskas ėmė jausti žodžių srautą,
nenumaldomą norą dar pasakyti kažką svarbaus, kažką „nuo savęs“, todėl jo
paskutinieji kūriniai pasižymi autobiografiškumu. Trys vienatvės yra viena iš geriausių jų paskutiniojo srauto
kūrinių, kuris įvardijamas kaip novelių romanas. Visų pirma R. Granauskas yra
apsakymų rašytojas ir tik vėliau romanistas, o štai Trys vienatvės autorius cikliškai ir chronologiškai apjungia šiuos
du žanrus ir išlydo gana įdomų, istorinių ir dokumentinių liudijimų turintį
turtingą pasakojimą.
Gyvenimas
po klevu autorius yra statistiniais duomenimis
skaitomiausias šių dienų lietuvių rašytojas. Aišku, dėl mokyklinės programos,
kuri R. Granausko kūrybos nesubanalina, nenunešioja, jaunimui ir kitoms kartoms
jis įdomus iki šiol, jį lengva skaityti, jis konkretus, kalba esminė. Trys vienatvės tikriausiai taip pat taps
klasika, tuo beveik neabejoju, ypač paskutinioji romano novelė.
Trys
vienatvės – tai autentiškas, empirinis Romualdo Granausko
pasakojimo koliažas. Autorius nuo vaikystės keliauja po esmingus savo praeities
įvykius, po šiaurės Žemaitijos vietoves ir sutelkia į tuos svarbiausius
įvykius, kurie iš esmės lėmė jo charakterį ir polinkį į rašymą. Jau nuo pat
pirmosios novelės Teroristai rašytojas
prikausto skaitytojo dėmesį. Kalba apie sovietinę vaikystę atokioje nuo
didmiesčių Žemaitijoje, apie tai, kokį „kraitį“ paliko Antrais Pasaulinis karas
ir kokia kartais pilna pavojų ir nuotykių būna mūsų visų vaikystė. Nuo pirmųjų
pasakotojo intonacijų aišku, kad ryškėja seno žmogaus kalbėsena, kuri yra
linkusi šiek tiek šviesiau prisiminti vaikystę, įvykius, kai ką nutylėti, o kai
ką pagražinti – to reikalauja pats autobiografinis patosas. Panašią tonaciją
galima rasti Žemaitės Autobiografijoje,
kuri pasižymi laiko šuoliais ir baltosiomis dėmėmis.
Senolio pasakotojo
įspūdį sustiprina žemaitiška kalbėsena, kai kurios primirštos žodžių formos,
archainiai žodžiai, tiesioginėje kalboje neišvengiama žemaitybių bei rusiškos
šnekos, kurie beveik nebesutinkami kitų rašytojų kūriniuose, todėl kūrinys dar
turtingas ir leksine prasme bei kitoniška sintakse, kuri būdinga šiandien jau
tik Granausko kūrybai. Aukštaitiška leksika ir sintaksė, sakinių struktūra būtų
švelnesnė, lyriškesnė, o štai Granauskas, kuris, kaip ne kartą novelėse mini,
neturėjo aukštojo išsilavinimo, nors dirbo ir korespondentu ir dėstytoju, ir
statybininku, ir mokytoju (mokėsi iš gyvenimo), bet tai toli gražu nesugadino
jo kaip rašytojo, priešingai – sukūrė jo išskirtinę egzistencinę pajautą, kuri
veriasi per žemaitišką sąmonę. Jo prozos struktūra klasikinė – saikingi aprašymai,
tiesioginės kalbos intarpai, būdinga retrospekcija. R. Granauskas negaišta
laiko polemikai ir nė neketina teksto „papuošti“ autoterapiniais filosofiniais
samprotavimais, neanalizuoja ir nedetalizuoja savęs kaip asmenybės, jis
susitelkia plunksną į veiksmus ir įvykius, kurie savaime charakterizuoja jį,
istorinę situaciją, tarpusavio žmonių santykius.
Rašytojas Romualdas Granauskas.
Kūrinyje svarbus
tapsmas tuo, kas esi, tapsmas ne tiek išskirtine asmenybe, kiek garbingu žmogumi,
nesibaidant ir nuopuolių. Rašytojas labiau akcentuoja save, savo poelgius,
pomėgius, santykius su sovietine tvarka ir nutolsta nuo susipažinimo su žmona
ir tarsi tyčia vengia kalbėti apie šeimyninius santykius, savo dukras, kurios
tampa tik kūrinio kontekstiniais peizažais. Priešingai, apie vaikystę, apie
savo motiną ir tėvą, autorius nebijo pasakoti savo „tarp dviejų ugnių“
situaciją, savo kelionę nuo motinos iki tėvo namų slenksčio.
„Vidurinės“ knygos novelės
iš esmės pasakoja kolchozo laikus ir kreipia dėmesį į Gyvenimas po klevu problemas – nykstančio kaimo kultūrą, kuri uzurpuota,
paveikta sovietizacijos ima merdėti ir pūdyti žmogų. Žmonės čia dirba „dėl akių“,
nuolat geria, prasigeria, nes tokį palankią terpę suformavo laikmečio
tendencijos. Pasakotojas neišsiplėsdamas pasakoja apie žemaitiškus papročius,
paperkamą miliciją, pilstuko fabrikėlius, „vienos tiesos“ spaudą, apie darbą
sovietinės valdžios struktūrose, kuris net ne į darbą panašus, o tiesiog
kažkokia inercinė funkcija, kuri veikia tik dėl to, kad kažkas liepė „iš
aukščiau“, todėl suklesti kyšiai ir žlugdoma visuomenės moralė, kuri pamažu
tampa norminiu reiškiniu.
Bene įdomiausia
autobiografiniai momentai buvo R. Granauskui susidūrus su Jaučio aukojimo kūrimo intensyvumu, kūrybinės formos ieškojimais.
Taip pat faktai, kurių tikriausiai daugelis iš mūsų nežinojome – rašytojas buvo
suimtas ir uždarytas mėnesį į beprotnamį, stebimas dėl Jaučio aukojimo propagandos, bet neabejotinai rašytojų tarpe buvo
užsitarnavęs pagarbą. Jo nuolatinis konfliktas su Vilniumi, ilgesys gimtosios
Žemaitijos, bet visa tai pasakojama su humoro gaidele, nevengiant šaržuoti kai
kuriuos veikėjus, žaisti su detalėmis, pvz., raudoną automobilį vadinti
Pomidoru ir kalbėti su juo tarsi su žmogumi, ironiškai personifikuojant ne tik transporto
priemonę, bet ir katiną, kuris išliejo pieną, ypač šaržuoti sovietinės tvarkos
organus, ideologijos aspektus, kurie prasilenkė ne tik su morale, bet ir sveiku
protu, kaip antai pasakojimas Tankų
manevrai, kai su žmonėmis buvo elgiamasi kaip su moliu, neatsižvelgiant į
technikos galimybes ir kitus dalykus.
Trys
vienatvės – taip vadinasi paskutinioji romano novelė, kuri iš
esmės iškrenta iš bendros knygos sąrangos, čia pasikeičia ne tik pasakotojo
intonacija, bet ir apskritai išnyksta empirinė jausena, autobiografiškumo
niuansai, lieka tik itin subtili egzistencinio konstrukcijų ir sąsajų pajauta,
todėl novelė atrodo tarsi „prisiūta“ prie viso šio pasakojimo, bet iš esmės ji
apvainikuoja visos žemaitiškos provincialios būties lygmenį. Tai „literatūriškiausia“
grožinės literatūros atžvilgiu šios knygos novelė, nes joje nuo pa pradžių per menines
priemones veriasi magiškas, cikliškas, harmoningas, vienas nuo kito elementų priklausantis
pasaulis. R. Granauskas pasirenka gamtą, šiuo atžvilgiu seną varną, ir jo
akimis tyrinėja žmonių gyvenimą, pats maitinasi iš atliekų ir dalyvauja kasdieninio
gyvenimo vyksme. Čia svarbi varno personifikuota sąmonė, pasakotojo žvilgsnis,
peizažo rakursas. Svarbi ir novelės kompozicija, visi pakilimai į tuopą,
nusileidimai prie šuns būdos, orų prognozė, kuri atliepia trijų vienatėvių savotišką
kamertoną: varno, šuns ir Šeimininko. Trys vienatvės: varnas, netekęs savo
patelės, šuo, kuris visą savo gyvenimą praleido prie grandinės ir laukia, kol
bus pakastas šalia motinos ir vienišo žmogaus, galimas daiktas našlio, kuris rūpinasi
ūkio darbais tik tiek, kiek reikia palaikyti jo būčiai, jo egzistencijai.
Tai itin subtili,
įdomi, meniška novelė, kuri galėtų greta stoti tokių Granausko apsakymų kaip Su peteliške ant lūpų ar Gyvenimas po klevu, kur eina pamatiniai
egzistenciniai parametrai, kur mirtis ir gyvenimas yra viename kieme, kur
vienatvės tiek daug, tiek daug lietaus, rūko, košiančių tankias egles, kad ji
tampa nepakeliama, ji tampa visko persmelkta iki gyvo kaulo. Be jokios
abejonės, tai geriausia šio romano novelė, kuri vėl įtvirtina ir įprasminą
tradicinį kalbėjimą, bet formuoja netradicinį ir tik Granausko rašytojų kartai,
ypač Juozui Apučiui ir Broniui Radzevičiui, būdingą egzistencinę pajautą, kuri
turi buitinį, gamtinę ir metafizinį klodus.
Jūsų Maištinga Siela
Novelės "Trys vienatvės" pagrindinis veikėjas yra varnas, ne gandras. Labai ačiū, kad suklaidinai :))) Na, bet ir man nereikėjo pasikliauti šiuo "saitu".
AtsakytiPanaikinti