Sveiki,
Šiandien atsibudau ir
pamačiau šviesą. Sniegas. Lyg koks jonvabalinis linoleumas švietė iš gatvių ir
skverų. Iškart asociacijos į liaudiškai vadinamąją agroplėvelę – pusnynuos
agurkai miega. Švyti tas sniegas pro visus langus ir nėr kur pasislėpti, lyg
kažkokia kapsulė būtų ištirpusi skrandyje ir apgobusi psichotropinių vaistų
poveikiu smegenis, kitaip sakant, kažkoks nušvytimas su šio sezono sniegu
ištiko mane.
Gražu. Aišku, kad
gražu. Ir man norisi kaip tai kiaulei išleistai iš tvarto voliotis sniege ir
kriuksėti, bet baidausi šalčio, o ir „ką žmonės pasakys“ – nors antroji
priežastis ne tokia svarbi, juk aš tų žmonių nė iš tolo nepažįstu ir
tikriausiai dėl to, kad nenoriu, jog jie mane pažintų, nenoriu ir aš jų
pažinimo. Laiptinėje su raišu senuku, kuris kas valandą iš pirmo aukšto iškiša
nosį parūkyt, nes žmona neleidžia rūkyt pravėrus virtuvės lango, irgi pasisveikinimu
iš savo dviveidiškumo, nors visada sveikindamasis su juo pasijaučiu kaip
ateivis. Na, tikrai, juk aš jo net vardo nežinau, o ką jau kalbėti apie jo
raišumo ir sveikatos bėdų istorijas, sugulusias sveikatos bylose... Geriau tik
„laba diena“, kuris aptraukia garsu iš mano gerklų jo veido mimiką pieno
patinos agroplėvele. Ak, kad tik nenumirtų šalia manęs, nes jo veido mimika
niekada nieko nesako, ar jam bent malonu išgirsti mano bals, pasisveikinimą. Jo
susiraukšlėjęs it šarpėjaus kailis veidas nieko nesako – ar jam skauda, ar
sąskaitos, mažos pensijos slegia – ničnieko nesako, todėl tas mano „laba diena“
laiptinėje tampa tik voro spjūviu, kuris nuaudžia agroplėvelės susvetimėjusį
šaltumą.
Ir vis tiek gražu.
Pasnigo, apledijo ir, žiūrėk, tas senukas jau pasiramsčiuodamas lazda eina
grandyti savo seno automobilio. Ir aš dar kartą įsitikinau, kad vyrai myli
automobilius labiau nei moteris ir visai ne dėl senuko, o ir dėl to, kad visa
laiptinės vyrija (išskyrus mane, nes automobilio neturiu) ėjo valikliais brūžinti
apšarmojusių langų, bandė įsilipę šildyti savo „mažytes“, kad išpuoselėtos
keturkojės nors kiek atsigautų jų vyriškų sėdmenų prispaustos ir dar tas – blet, gerai, kad neužšalo purkštuvai –
primena tikrą palaiminimą santykiuose tarp žmogaus ir mechanikos.
Ir vis tiek gražu.
Agroplėvelė neplyšta, ji apvijo visą miestą. Juodas katinas dabar demaskuojamas
iškart. Dabar gerai baltiems katinams. Vienu ypu šachmatų lentos pozicija
pasikeitė ir, rodos, jau po žiemos saulėgrąžos saulė per atogrąža ima kilti vis
labiau link mano miesto, todėl „laba diena“ pamažu laiptinėje įgauna ir atodūsį,
lyg atkimšus nenorom naujametinio šampano butelį per anksti. Nuo šiol viskas
bus tik geriau – astrologai irgi tą sako. Pala, ar jie to nekartoja kasmet?
Ai... Kad juos kur Jupiteris Liūto ženkle!
Ir vis tiek gražu.
Šaltis, kurio nemėgstu, kurį keikiu, kurį spjaudau, ant kurio burnoju... Ir vis
tiek.
P. S. Valstybinė kalbos
komisija jau seniai siūlo terminą agroplėvelę pakeisti: Pirmenybė teikiama junginiams daržo plėvelė, daržo danga.
Žodis agroplėvelė vertinamas kaip šalutinis normos variantas
(žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013,
p. 11).
P. S. S. Ir vis tiek
gražu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą