Sylvia
Plath. „Stiklo gaubtas“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 256.
Sveiki, knygų skaitytojai,
Labai seniai ieškodavau skaitytų
knygų portaluose amerikiečių poetės ir prozininkės Sylvia Plath
(1932-1963) romano Stiklo gaubtas (angl. The Bell Jar),
kurį pirmąkart išleido Tyto albo 2004 metais, tačiau netrukus knygos
tiražas buvo išparduotas, tad skaitomą egzempliorių galėjai rasti nebent
bibliotekoje. Šiemet leidykla Sofoklis šią knygą perleido savo Kultinių
knygų serijoje ir Stiklo gaubtas vėlei tapo kiekvienam prieinamas (vertė Rasa Akstinienė),
tad su džiaugsmu kibau į šį romaną, kadangi susidomėjimas apskritai S. Plath
sugrįžo, kai prieš trejetą metų Virginija Cibarauskė (Kulvinskaitė) publikavo
rašytojos dienoraščio ištraukas Literatūroje ir mene. Juos galite
paskaityti ir internetiniame variante, pavyzdžiui: Sylvia Plath: Nusivylusi?Taip. Kodėl? Nes negaliu būti Dievu“. Šioji antraštė man pasitarnaus kaip
atraminis visraktis, bandant perteikti vienintelio parašyto S. Plath romano
įspūdžius.
Originalo kalba romanas pirmąkart
pasirodė 1963 metų sausio 14 dieną, o tų pačių metų vasario 11 d. (taigi mažiau
nei mėnuo!) Sylvia Plath savo namų virtuvėje, gerai užkimšus durų apačią, paleido
viryklės dujas ir nusižudė. Tai esminis kontekstinis Stiklo gaubtos
dalykas, nes akivaizdu, kad autorės priešmirtinis tekstas, kuris iš pradžių
buvo atmestas leidyklų (bet visgi pasirodęs dar esant autorei gyvai),
tikriausiai tas atmetimas ne juokais išmušė autorę iš pusiausvyros. Nors romanas
apie depresijos kamuojamą Esterą Grynvud nėra tas pats, kas pati Sylvia Plath,
tačiau akivaizdžiau negu akivaizdu, kad Estera yra pačios Sylvios antrininkė,
biografiniai faktai, kaip antai darbas madų žurnale ar gydymas elektros šoku,
yra tos pačios Sylvios Plath asmeniniai potyriai.
Kitaip sakant, skaitant romaną
akivaizdu, kad šis autorės rašymas buvo terapinio pobūdžio, bandymas savo
asmeninėms patirtims suteikti literatūrinę formą ir iš to depresijos liūno išpešti
nors kiek daugiau naudos. Manau, tokia idėja paskatino depresuojančių moterų
vaizdavimo stygius grožinėje literatūroje, kurią parašytų pati moteris (rašytojas
Ken Kesey jau 1961 metais buvo išleidęs Skrydis virš gegutės lizdo, tik abejoju,
ar S. Plath knygą buvo skaičiusi). Turėkime galvoje, kad romanas pasirodė
septinto dešimtmečio pradžioje, bet iš esmės jis pasakoja apie šešto dešimtmečio
amerikiečių jaunosios kartos merginas, kurios susiduria su perfekcionizmu t. y.
būti tobula mergina (ar moterimi), visų pirma, tai gimdyti vaikus, gerai
gaminti ir tenkinti vyro užgaidas. Moteris namų šeimininkė, kuri savaime yra
laiminga dėl to, kad ji paskutines jėgas atiduoda kepdama tobulą kalakutą savo
sunkiai dirbančiam vyrui. Visgi Stiklo gaubtas nėra apie tokią moterį,
tačiau būtent Esteros maištas prieš tokią šešto dešimtmečio požiūrį į moteris
ir paskatino jausti visuomenės (ir savo motinos) spaudimą būti normalia ir
atitikti to meto moters įvaizdį ir elgseną. Šis slėgimas, spaudimas būti tuo,
kuo nenori, yra vadinamas stiklo gaubtu – tai depresyvi būsena, kai pasaulis iš
Esteros tikisi daugiau, nei ji gali ir geba.
Kitą vertus, Estera turi itin
aukštą intelektą, yra perfekcionistė ir visiems akivaizdžiai deklaruojanti, kad
ji be motiniškų instinktų, kad niekada neturės vaikų ir netrokšta, kaip visos
kitos, kuo greičiau ištekėti. Kadangi Esterai dar tik dvidešimt, niekas jos
žodžiais pernelyg netiki, kol galiausiai pati Estera, grįžusi vasaros atostogų
pas motiną, nežinodama kuo užsiimti, ima chroniškai galvoti apie savižudybę. Iš
tikrųjų pirmoji romano pusė persmelkta Esteros bandymais nusižudyti – venų
pjaustymasis, bandymas paskęsti, prisigerti piliulių – kas veda jos motiną, su
kuria ir taip labai prasti santykiai, prie beprotybės. Toks Esteros elgesys
atrodo nebrandus ir infantilus, kaip toji užsispyrusi ir hormonų paveikta paauglė,
kuri įsimylėjo ir dėl meilės be atsako ima visaip „saldžiai“ save žudyti. „Prireiks
dviejų judesių. Vieną riešą, paskui kitą. Trijų judesių, jei priskaičiuosime
tai, jog reikės perdėti peiliuką iš vienos rankos į kitą. Tada įlipsiu š vonią
(p. 157).“ Romano gelmę gelbsti tikrosios Esteros depresijos priežastys,
kurios nesusijusios dėl meilės be atsako.
Kad Estera jaučia spaudimą iš
visuomenės „būti kaip visoms“, yra aišku nuo romano pradžios, tačiau tikrąją
Esteros depresiją siečiau su perfekcionizmu. Estera aukšto intelekto mergina,
kuri visada viską atlieka tobulai ir tiksliai. Tą rodo jos nuolatinis kalimas,
puikūs koledžo požymiai, puikiai atliekamas darbas madų žurnale, tačiau visame
tame tobulame pasaulyje Estera nepatiria laimės, arba ji tokia trumpalaikė, kad
negali ilgai užsibūti, atsverti įdėtų pastangų. Manau, tai susiję su tuo, kad
Estera neturi tėvo, todėl ji nuolat jaučia maniakišką poreikį įrodyti, kad yra
vertinga – pažymiai, pagyrimai ir mergaitės pirmūnės sindromas, po kuriuo slepiasi
nuolatinis nepasitenkinimas ir priekabės sau. Galiausiai tobuli mokslai, aštrus
protas, investicijos į ateitį ją taip perdegina, kad ji nebeturi tikslaus
kelio, todėl dažnai sutrinka, kai jos paklausia, ką ji norėtų daryti. „Mačiau,
kaip turiu tupiu po tuo figmedžiu, mirtinai išbadėjusi tik dėl to, kad negaliu
apsispręsti, kurį vaisių pasirinkti. Norėjau kiekvieno atskirai ir visų iš
karto, bet jei pasirinksiu vieną, prarasiu visus kitus. Taigi, kol tupėjau
negalėdama apsispręsti, vaisiai ėmė raukšlėtis, pajuodo ir vienas po kito ėmė
kristi ant žemės po mano kojomis (p.84).“ Tai itin sietųsi su pačios S.
Plath išsakyta mintimi, kad nusivylimas ateina iš to, kad ji pati (kaip ir
Estera) negali būti Dievu, negali visko iškart išbandyti ir turėti, kad žmogus
yra ribotų galimybių būtybė. Troškimų neišsipildymas veda romano veikėją į
pražūtį ir paklydimą, kaip, beje, iš dalies ir pačią Sylvia Plath.
Sylvia Plath
Vienas iš jos slaptų (romane
atrodo, kad net šiek tiek gėdingų) troškimų yra būti gera poete, atsiduoti
literatūros pasauliui, bet nėra tikra dėl pasirinkimo. Galiausiai Estera geba
daug ir greitai viską perprasti, tačiau jai viskas tampa beprasmiška, kol
galiausiai visas savo gyvybines jėgas atiduota nekaltybės praradimo planavimui
(tai romane atrodo taip infantilu, bet šešto dešimtmečio merginoms, matyt, tai
buvo itin aktuali tema-problema) ir taip pat savižudybės troškimui. Tiesa,
viena įspūdingiausių knygoje esančių scenų buvo Esteros kraujavimas po
nekaltybės praradimas; perteikta itin dinamiškai, tragikomiškai, atskleidžiant
to meto mažo lytinio švietimo tendencijas Amerikoje.
Galiausiai Estera, kaip ir pati
knygos autorė, buvo gydoma elektros šoku. Šioji procedūra aprašoma kelis sykius
ir, kaip žinia, šiandien, kaip ir lobotomija, pažeidžiant tam tikras smegenų sritis,
nebėra medicinoje taikomi. Knygos pabaigoje
Estera išeina iš gydymo klinikos, patyrusi draugės netektį, susitaikiusi, kad
niekada netekės už svajonių vaikino Badžio Vilardo, tačiau pati Sylvia Plath,
deja, šviesos tunelio gale nerado. Rašytoja visgi buvo labiau poetė, nei
romanistė, todėl Stiklo gaubtas prozine meistryste toli gražu negali
prilygti kitai rašytojai, kuri irgi baigė savo gyvenimą savižudybe – Virgina Woolf.
Romanas labiau kaip savęs pertransformavimas, bandymas suvokti savo klaikios
būsenos priežastis, todėl tokiais atvejais praverčia alter ego, šiuo
atveju, rašytojos susikurtas prototipas Estera.
Manau, romaną galima nagrinėti
pačiais įvairiausiais rakursas. Visų pirma, psichoanalitiniu pagrindu, siejant ne
vieną mokslinę teorinę medžiagą su Esteros jausenos ir elgesio modeliais. Jie visi
daugiau ar mažiau panašūs – klaikus troškimas būti laimingam ir pripažintam
nuveda iki to, kad nieko nebesinori nei iš savęs, nei iš gyvenimo. Kitas įdomus
nagrinėjimo ir kūrinio permąstymo aspektas būtų feminizmas. Estera kaip
maištininkės ir laikmečio moterų teisių į savo asmeninį pasirinkimą,
sudėtingais lygiaverčių moterų su vyrais laikotarpiu Amerikoje aspektas. Čia prisiminiau
kelis filmus, kurie papildytų feministinę Esteros laikyseną kontekstais,
pavyzdžiui, Malonus miestelis (1998) ir Stepfordo moterys (2004).
Yra autobiografinis filmas ir apie pačią S. Plath, kur pagrindinį vaidmenį
sukuria daug kam neblogai pažįstama Gwyneth Paltrow Sylvia (2003).
Knyga laikoma moderniąja klasika,
tad nesunku suprasti kodėl. Rašyti apie savo pačios išgyvenimus po alter ego
priedanga ir būti dėl to atmestai leidyklų – tai žlugdymas, manau, S. Plath nesulaukė tokio
palaikymo, kokio galbūt tikėjosi, galimas daiktas, ją tai sugniuždė. Visgi knyga
nedvelkia mirties kultu, čia neidealizuojama mirtis kaip troškimas, kaip
vienintelis išsilaisvinimas. Romano atmosfera iš tikrųjų sukurta dėl veikėjos
būsenų, atrodo, kaip hermetiškai lokalus stiklo skafandras, iš kurio negali
ištrūkti Estera. Visgi po bytnikų kartos, jau praėjus daugel metų, netgi
dešimtmečių nuo Stiklo gaubto, rasis nauja depresuojančiųjų literatūros
banga, kuri vienaip ar kitaip įves į literatūrą idealizuojamą mirties kultą,
tačiau priežastys, atvedančius veikėjus (ir autorius) iki šių būsenų, bus labai
panašios kaip ir S. Plath kūrinyje – visuomenės atstūmimo, nepritapimo ir
meilės stygiaus problemos. Pavyzdžiui, Elizabeth Wurtzel kultinė knyga Prozako
karta (1994), ar lietuviškai dar neišversta knyga David Foster Wallace Begalinis
pokštas (1996).
Stiklo gaubtas – tai ne idėjinis romanas, net nepasakyčiau, kad jis
netikėtas, grakštus ar pasižymintis įdomia literatūrine išmone ar bent maniera.
Jeigu šis moderniosios klasikos kūrinys ir vertingas, tai, sakyčiau, veikiau
kaip XX amžiaus vidurio feministinė ir psichoanalitinė studija grožinės
literatūros rėmuose. Estera – tai veikėja kaip epochos egzempliorius, balsas,
bylojantis nepatogią ir anuomet ne itin norimą girdėti ir suprasti depresuojančios
moters būseną. Depresija iš esmės per Esteros personą atspindi to meto
kolektyvinės bendruomenės slopinamas (ir net kenksmingais būdais „gydančias“)
problemas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą