Melody
Beattie. „NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis
savimi“ – Vilnius: Alma litera, 2020. – 302 p.
Sveiki, skaitytojai,
Rašyti recenziją apie savipagalbos
knygas, tiesą sakant, ne mano sritis. Vienu metu bodėjausi šios literatūros
skyriumi ir praeidavau aukštai užrietęs nosį, kadangi paauglystėje jų buvau
perskaitęs dešimtis, bet nė viena manęs, atrodo, nepakeitė iš esmės taip, kaip
tikėdavausi, todėl atrodė, kad autoriai, kuriems velnioniškai pasisekė, ėmė dar
prie to ir parašė knygą, kad susišluotų pinigus. Žinoma, tokį požiūrį dalinai
formavo ir elitiniai grožinės literatūros skaitytojai, su kurių nuomone
tapatinausi, galvodamas: juk tie knygų ekspertai tikrai žino, ką sako, todėl
savipagalbos knygos – niekam tikusios. Gana ilgai gyvenau su šia nuostata,
tačiau paskutiniaisiais metais ėmiau ir pasikeičiau, pasikeitė ir mano nuostata
tiek apie savipagalbos knygas, tiek apie tam tikrą ezoterinę literatūrą. Bet kokiu
atveju, man svarbu tarp ezoterinės literatūros ir savipagalbos knygų aptikti
bendrąsias sąsajas, skirtingus problemos gvildenimo instrumentus, nes
dažniausiai jos kalba apie vieną ir tą patį – apie žmogaus ligas, gebėjimą
susitaikyti, priimti save ir pasaulį, būti laimingam ir sveikam.
Naujausias savipagalbos hitas
Lietuvos negrožinės literatūros nišoje yra antrąkart lietuviškai perleista (pirmąkart
2014 m.) amerikiečių autorės ir kopriklausomybės specialistės Melody Beattie
„NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis
savimi“ (angl. Codependent No More), pastaroji originalo kalba
pirmąkart pasirodė 1986 m. ir Amerikoje tapo hitu. Lietuviškas variantas išverstas
su autorės papildymais iš 1992 metų knygos versijos.
Tiesą sakant, knygą skaičiau kiek
daugiau nei mėnesį, pamažu, todėl įspūdis gana nevienalytis. Vienu metu į ją
labai įsitraukdavau, atrodė, kad su viskuo besąlygiškai sutikau, linkčiojau ir
pritariau, o kai kada pasirodydavo, kad autorė daugžodžiauja, retsykiais
pernelyg kartojasi. Nepaisant tokio įspūdžio, tai gana taupiai, protingai
parašyta knyga, kuri neapeliuoja būti itin mokslinė. Autorė neretai byloja iš
savo asmeninės patirties, todėl skaitant neatrodo, kad tai būtų kokio nors
žymaus daktaro ar eksperto knyga apie tam tikrus stebimų subjektų problemas. Tai
veikiau autorės empirine iniciatyva inspiruotas pasidalijimas su pasauliu, kaip
moteris susitvarkė savo gyvenimą ir kaip panašius dėsnius aptikdama padėjo
kitiems. Pati Melody Beattie (g. 1948) aštuntajame dešimtmetyje buvo
alkoholikė, vėliau pripažįsta, kad jos santuoka buvo prasta, ji tapo
kopriklausoma, neteko vaiko, todėl turi ką papasakoti apie savo patirtis.
Esminis šios knygos raktažodis
yra kopriklausomybė, kuris iš esmės skiriasi nuo sąvokos priklausomybė. Autorė
knygos pirmosiose dalyse pristato, kaip atsirado kopriklausomybės sąvoką ir
kaip ją apibrėžia kiti mokslininkai, pateikia jų pavyzdžius. Pati autorė šio
žodžio reikšmę nusako šitaip: „Kopriklausomasis – tai žmogus, kuris
leidžiasi veikiamas kito asmens elgesio ir kuris jaučia smarkų poreikį
kontroliuoti tą elgesį (p. 53).“ Jeigu manote, kad knyga skirta
alkoholikams, tikriausiai labai apsiriksite, tai veikiau tiems, kurie gyvena
šalia alkoholikų, lošėjų, sekso priklausomybių turinčių žmonių, kurie taikstosi
su priklausomybę turinčių žmonių elgesiu, stengiasi tokį žmogų apsaugoti,
gelbsti jį iš įvairiausių situacijų, tačiau nesugeba susitvarkyti savo paties
gyvenimo ir jausmų. Knygoje kopriklausomybę turintys žmonės pasąmoningai nuolat
išsirenka žalingą priklausomybę turinčius partnerius ir kamuojasi, kuria
dramas, pasineria į kito kontrolę, tačiau labiausiai dėl to jaučiasi aukos,
bijančios atitrūkti ir nebekontroliuoti kitų. Knygoje pateikiama ne viena
drastiška ir labai subtilių manipuliatorių (kopriklausomųjų) bendravimo
pavyzdžių.
Manau, kad knygą vertėtų skaityti
ne tik šalia gyvenantiems alkoholikų, bet ir patiems alkoholikams, kurie
nesupranta, kaip elgtis su šalia esančiais žmonėmis, nes knyga padeda suprasti
jų padėtį ir emocijas. Tai visokeriopa knyga. Nors autorė nuolat akcentuoja
alkoholizmą, tačiau kopriklausomųjų žmonių, nuolat sprendžiančių ir
besikišančių į kitų gyvenimus (dažnai nežiūrinčių savo pačių nei jausenų, nei gyvenimo).
Kopriklausomieji gali būti, pavyzdžiui, tėvai, kurie niekaip negali paleisti
savo atžalų į gyvenimą, kurie skambinėja kasdien po keletą kartų ir „tikrina“,
žarsto patarimus, atima bet kokį malonumą atrasti pačiam gyvenimo skonį. Kitą vertus,
perfekcionistai dažniausiai ir būna kopriklausomieji, kurie dirba iki
paskutinio jėgų lašo, nė nesuvokdami, kad iš tikrųjų trokšta iš aplinkinio
pasaulio pritarimo ir meilės, įvertinimo už įdėtas pastangas. Knygoje pateiktas
ne vienas kopriklausomybės įsivertinimo testas, todėl lengva nustatyti, kiek
sau kiekvienas iš mūsų meluoja.
Kopriklausomybės ištakos randasi
XX pirmojoje pusėje, kada alkoholikų vyrų žmonos susirinkdavo į moterų
būrelius, kad pakalbėtų, kaip jaučiasi gyvendamos su vyrais alkoholikais. Daugelis
iš jų tiesiog negalėjo ne tik palikti vyrų, bet ir jautė patologišką atsakomybę
už alkoholiko iškrėstas eibes. Beskaitydamas šią knygos dalį prisiminiau gana
pusėtiną vaidinį filmą Kai meilės nepakanka: Luis Vilson istorija (angl.
When Love Is Not Enough: The Lois Wilson Story) (2010) su aktore Winona
Ryder. Siūlau pasižiūrėti ne dėl to, kad filmas gerai (nors jis gan prastas)
pastatytas, bet dėl istorinės medžiagos ir bendro konteksto, žinome, jeigu
turite problemų su alkoholikais ar pačiu alkoholiu.
Autorė gana tiksliai nusako
daugiau ar mažiau panašius kopriklausomųjų išgyvenimus: „Jei kitiems žmonėms
ir jų problemoms skiriame visą savo energiją, jos beveik nelieka savo gyvenimui
gyventi. Be to, ore tiesiog tvyro nerimas ir atsakomybės jausmas. Visa tai
užsikraudami ant savo pečių, nieko nepaliekame kitiems. Tai nuvargina mus ir
išlepina juos. Be to, nerimaudami dėl kitų žmonių ir problemų niekam nieko
nepadedame. Neišsprendžiame problemų, nepadedame nei kitiems žmonėms, nei sau. Tuščiai
iššvaistome energiją (p. 78-79).“
Melody Beattie
Visais laikais atsiranda tokių
skeptikų ir kvailių, kurie bandys tą paneigti: tai nereikia išvis kitais
rūpintis? argi tai ne pernelyg egoistiška? Yra tam tikra riba, orumas, kai
suteikiam kitam žmogui pagalbą tarp to, kai jau patys bandome jį kontroliuoti.
„Rūpinimasis atrodo daug draugiškesnis veiksmas, nei iš tiesų yra. Reikia, kad
kitas žmogus, kuriuo ruošiamės rūpintis, ko nors nesugebėtų. Mes puolame
gelbėti aukų – tų, kurie, mūsų manymu, negali atsakyti už save. Iš tikrųjų tos
aukos gena pasirūpinti savimi, net jei nei mes, nei jos to nepripažįsta. Paprastai
aukos lūkuriuoja prie trikampio kampo, laukdamos, kol ką nors dėl jų padarysime
ir pateksime į trikampį (p. 112).“ Autorė pateikia knygoje išsamiai
trikampio aukos ir kopriklausomųjų santykių trikampio modelį, kuris, bent mano
akimis, kasdieniniame gyvenime atpažįstamas ne tik šeimoje, bet ir darbo
aplinkoje ir, tiesą sakant, visur, kur tenka bendrauti.
„Mes taip nemylime
savęs ir jaučiame tokį stiprų poreikį būti tobuli ir išvengti gėdos, kad
negalime leisti kitiems net užsiminti, jog kažką padarėme negerai. Viena priežasčių,
kodėl kai kurie iš mūsų kimbame prie kitų ir juos kritikuojame, yra ta, jog
taip elgiamės su pačiais savimi (p. 154).“
Gali pasirodyti, kad didžioji
knygos dalis yra aprašoma kopriklausomųjų problema (taip ir yra), todėl vis
tikimasi kokių nors stebuklingų autorės patarimų, ką reiktų daryti, kad ši
korpiklausomųjų grandis baigtųsi. Atsakymas labai paprastas – pradėti mylėti
save ir gerbti, nustoti tikėtis iš aplinkos įvertinimų, liaupsių ir medalių,
kad pasijustume gerai. Kai kam gal pasirodyti, kad tai pernelyg egoistiška,
netgi kertasi su krikščioniškomis vertybėmis ir morale, tačiau tai vienas iš būdų
spinduliuoti meilę – kai myli save, kitos išeities nėra, tik mylėti ir kitus.
Autorė siūlo 12 žingsnių
alkoholikų gijimo programą, kuri taikoma ne tik alkoholikams, bet ir
kopriklausomiesiems,. Gali pasirodyti, kad ši programa labai jau davatkiška,
nukreipta į Dievą, tačiau įsigilinus į ją, darosi akivaizdu, kad joje absoliučiai
neakcentuojamas alkoholis ar prasti santykiai. Beveik visi 12 žingsnių šūkiai
yra nukreipti į save, į vidinį žmogaus pasidavimą, pripažinimą ir galiausiai
sveikimo procesą – tai dvasiniai praktiniai žingsneliai, kurie tinka visiems,
ne tik alkoholikams.
Tiesa, nežinau, ar Lietuvoje yra
alkoholikų šeimos narių susirinkimai Al-Anon, tačiau akivaizdu, kad geriančių
žmonių įtaka negeriantiems šeimos rate daro milžinišką psichologinę įtaką. Tai tarsi
bendra šeimos programa, kolektyvinės sąmonės dalis, kuri nulemia viso likusio
gyvenimo sveikatą ir kokybę.
Tiesą sakant, net nesitikėjau,
jog šioji knyga su „rėkiančia“ raudona emblema, kad neva parduota penki
milijonai egzempliorių, apskritai gali būti naudinga. Bet buvo! Netgi labai! Žinoma,
kai kurios tiesos ir modeliai jau žinomi seniai, tik iš kito žiūros kampo, o
čia taip viskas aiškiai ir paprastai, kad nekyla abejonių, jog tai puiki knyga
pradedantiesiems, kurie trokšta susivokti, kas esą iš tikrųjų, norintiems imtis
iniciatyvos keisti save, o per save ir visą likusį pasaulį. Manau, šią knygą
dar ne kartą atsiversiu, nes prisibraukiau pieštuku pačių įvairiausių citatų ir
pavydžių, tad labai rekomenduoju ją paskaityti ne dėl malonumo ar neturint ką
veikti, bet iš to ryžtingo postūmio, jog knygoje iš tikrųjų ieškau atsakymo,
kibirkšties, kas priverstų sukti gyvenimo kelkraštyje į kitą pusę, iš naujo
atrasti ir pamilti save bei kitus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą