Rimantas Černiauskas apsakymas "Jūra yra sūri"

Sveiki,

dalijuosi puikiu Rimanto Černiausko apsakymu „Jūra yra sūri“, kuris buvo publikuotas 1997 metais.

      Jūra yra sūri

     

      Mariaus senelis gyvena Karklėje, sename žvejų kaimelyje, kuris yra vos dvylika kilometrų nuo Klaipėdos. Senelis Edvinas bene seniausias to kaimo gyventojas, jis turi tikrą medinę valtį su ilgais irklais. Ramią dieną jiedu su Marium išplaukia į jūrą ir pastato tinklus.

      – Kodėl pastatom? – teiraujasi Marius. – Jei paprasčiausiai visu ilgiu paleidžiam tinklus į vandenį?

      – Todėl kad tinklai išsitempia ir stovi kaip kareiviai, juos ištempia švininiai pasvarėliai, – aiškina senelis.

      Kvailos žuvys, plaukiodamos palei krantą, įkiša galvą į tinklo akutę ir užsikabina už žiaunos. Nebepajuda nei pirmyn, nei atgal, tik uodegomis plaka vandenį.

      Kartą, kai senelis ištraukė tinklą, jie pusę valties privertė plokščių kaip keptuvė plekšnių, ilgų sidabrinių strimelių ir net vieną gelsvą lašišą. Ta žuvis labiausiai senelį nudžiugino.

      – Gražuole tu mano, – šypsojosi jis į barzdą, – ir kaip tu čia pakliuvai?

      Marius, jeigu galėtų, žiemą vasarą gyventų pas senelį ir gaudytų žuvį. Bet žiemą jis eina į mokyklą, o ir vasarą ne kiekvieną dieną gali statyti tinklus. Gal net atvirkščiai, dažniausiai jūra pyksta. Ji riaumoja, urzgia ir šniokščia, versdama į krantą putotas bangas. Tokiu oru neišplauksi medine valtele. Net žuvys audros metu neria toliau į gelmes slėptis nuo bangų mūšos.

      Tačiau Mariaus senelis žino ką veikti net pačią blogiausią dieną. Jis vienintelis visam kaime įsirengė mažą žuvies rūkyklą. Bjauriomis dienomis jie vaikšto po mišką, rinkdami kankorėžius ir kadagių šakas, kurios labiausiai tinka žuviai rūkyti. O kada šilta, tylu, kai pučia pietų ar rytų vėjas, kai jūra snaudžia kaip kaimo tvenkinys, kai jie prigaudo daug skanios žuvies, senelis užkuria savo rūkyklą, ir visas kaimelis pakvimpa aitriais kadagio dūmais.

      – Edvinas vėl žuvį kabina, – kalba kaimelio žmonės. Ir visi nori pirkti. Būna, kad atvažiuoja iš paties Kauno, Vilniaus paragauti senelio žuvies. Dar šiltos, geltonos nuo kankorėžio ir kadagio dūmų.

      Tačiau šią vasarą daugiausiai pūtė šiaurys ir vakaris, risdami iš jūros aukštas kaip namas bangas. Vieną dieną senelis su Marium užtempė valtį iki pačių kopų, nes bangos laižė visą pakrantę, nusinešdamos į gelmes neatsargiai žmonių paliktus daiktus: kepures, akinius, batus.

      Kai vėjas įsisiautėja, ir bangos lipa per kopas, Marius su seneliu apsiauna ilgus iki pilvo žvejo batus ir lėtai žingsniuoja pakrante, ieškodami gintaro. Tie saulėti akmenėliai nevienodai išbarstyti ant kranto. Kai kur jų nematyti, o kai kur tiltais verčiasi iš jūros. Gal toje vietoje stovėjo sudaužytų Jūratės rūmų kolonos? Senelis Edvinas gali net užsimerkęs nuvesti į tas vietas, kur guli gintaro tiltai.

      Vaikštinėdami pajūriu, jie prisirenka visokių netikėčiausių daiktų: medinių dėžių, skardinių, plūdurų, batų, skrybėlių, o jau butelių, didelių ir mažų, baltų ir spalvotų, su margiausiomis etiketėmis senelis prisikrovė pilną palėpę. Kartą Marius surado butelį, kuriame buvo laiškas nesuprantama jam kalba. Tą laišką jis atidavė klasės draugei Birutei, nes ten buvo adresas su kažkokia bobiška pavarde, o pats parašė naują laiškelį, įkišo į butelį, užkimšo ir įmetė į jūrą. Bet bangos jį greitai parrito atgal. Marius vos nepravirko.

      – Ne tas vėjas, – paaiškino jam senelis, – palauk ryto, kai vėjas ims pūsti nuo kranto arba paprašyk Juliaus tėčio, kad išmestų tą butelį, išplaukęs toli į jūrą.

      Marius taip ir padarė. Pabudo anksti ryte, kol senelis miegojo, įsibrido į jūrą beveik iki smakro, apsuko butelį virš galvos ir sviedė į patį vidurį. Paskui dar ilgai žiūrėjo, kaip tolsta, mažėja ir nyksta butelio kaklelis. Dabar būtinai jo laišką ras kokio latvio, švedo ar vokiečio vaikas, labai apsidžiaugs ir žinos, kad yra tokia šalis Lietuva, kur gyvena Marius ir jo senelis Edvinas, kuris turi tikrą medinę valtį.

      Staiga kažkas stipriai suspaudė jo petį. Marius net pritūpė iš baimės ir užspringo sūriu jūros vandeniu.

      – Lauk iš jūros! – piktai suriko senelis, tempdamas jį į krantą.

      Senelis buvo įsiutęs, net baltas nuo piktumo. Tokio pikto senelio Marius nebuvo matęs.

      – Kas nutiko? – suinkštė jis.

      – Jūra yra žiauri, – pakartojo senelis, – niekada vienas nelįsk į vandenį. Ar maža skenduolių Karklės kapinėse?

      – Bet, seneli, – bandė tiesintis Marius, – aš norėjau išsiųsti laišką.

      – O jeigu audra, – pasakė senelis ir parodė pirštu juodą debesį, kuris stebėtinai greitai plėtėsi danguje. – Jūra nėra saldi.

      – Tai teisybė, – atsikosėjo Marius sūriu neskaniu jūros vandeniu.

      Šitą nuotykį jis prisiminė vakar rišliosios kalbos pamokoje, kai mokytoja paprašė papasakoti, ką jie žino apie Baltijos jūrą.

      Julius kalbėjo, kad jūra – tai daugybė gardžių žuvų, kurias gaudo jo tėtis. Robertas pasakojo, kad jūroje plauko laivai, didesni už trijų aukštų namą, Evelina prisiminė legendą apie Jūratę ir Kastytį. Raselė, kurios senelis gyvena Palangoje, prisiminė Gintaro muziejų – Baltijos jūros dovaną pamario žmonėms. Viena mergaitė, pirmūnė Viktorija, sugalvojo, kad jūra – tai kelias į kitas pasaulio šalis: Švediją, Daniją, Vokietiją. Mat jos tėvelis verslininkas ir dažnai važinėja į užsienį.

      – O tu? – staiga paklausė mokytoja. – Ką tu pasakysi, Mariuk?

      Marius atsistojo, apsižvalgė. Ką dar jis galėjo pridėti? Viskas seniai draugų pasakyta. Ir staiga jis prisiminė savo įpykusį senelį Edviną, juodą debesį, kuris plėtėsi danguje ir prapliupo tokiu smarkiu lietumi, kad permerkė juos nuo galvos iki kojų.

      – Jūra yra sūri, – išpyškino Marius.

      Didesnės teisybės – galvok nesugalvosi.

Pabaiga