Filmas: "Tranzitas" / "Transit"

Sveiki, skaitytojai,

Jau labai seniai norėjau pamatyti Christian Petzold režisuotą filmą „Tranzitas“ (angl. Transit) (2018), kuris prieš kelerius metus susižėrė kalną kino apdovanojimų ir nominacijų. Nors man nelabai buvo įstrigęs filmas „Feniksas“ (2014), kuris anuomet man pasirodė kaip daugelis panašių į lenkų kino sukirpimo dramų apie žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Visgi „Tranzitas“ turi kiek kitokią istorijos perteikimo viziją, na o patį filmą neseniai galėjote pamatyti LRT kino rubrikoje „Elito kinas“.

„Tranzitas“ yra iš pradžių nepaaiškinamas. Man labai pasisekė, kadangi prieš žiūrint, kaip tyčia, nemačiau jokios analizės, neskaičiau jokių anotacijų ir siužetų vingių, todėl buvau įmestas kaip muselė į barsčius, nė nežinant, ko norėti ir tikėtis iš „Tranzito“. Iš pradžių man buvo neaišku, kodėl šiuolaikiniame Paryžiuje du vyrukai kalbasi slaptai ir nori per Marselį bėgti iš Europos. Gerai, galvoju, gal po to išaiškės, bet nė velnio, todėl logika „įsijungė“ maždaug filmo viduryje, kai supratau, jog šis filmas iš esmės nevaizduoja nieko realaus. Scenarijus parašytas tarsi apie žydus, kurie jaučia Antrojo pasaulinio karo fašistų grėsmę, todėl bando pabėgti iš Europos, tačiau viskas vyksta tarsi dabartyje, XXI amžiuje. Vienas vyrukas pasivogęs mirusio rašytojo paskutinį rankraštį, aptinka jo žmoną ir, atrodo, kad netrukus „pasivogs“ ir jo beveik išprotėjusią ir gatvėmis be pastogės ieškančią savo sutuoktinio žmoną ir numirėlio tapatybę.

Galiausiai panašiai ir yra. Karo, nesaugumo, vienatvės jausmas sklindantis iš puikaus lenkų aktoriaus Franz Rogowski, perteikia beviltiškos situacijos siaubą. Bet argi tai dar vienas filmas apie žydus karo akivaizdoje? Tam tikra prasme ir taip, ir ne. Kuo toliau filmas slenka link finalo, tuo tame mieste darosi keisčiau. Iš tikrųjų filmas greitai pakeičia ne tik tėkmę, atmosferą, bet ir „išplaukia“, tampa alegoriniu pasakojimu, primenančiu absurdą vaizduojančius F. Kafkos literatūrinius šedevrus. Taip pat man priminė ir neseniai skaitytą J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“ paskutinio romano skyrių, kada mirusi Kostelo patenka į keistą sausros ir karščio apimtą miestą ir laukia, kada atsidarys vartai ir ji galės išvykti, tada skaitytojams paaiškėja, kad tie vartai niekada jai tikriausiai ir nebus atkelti.

Kaip ir „Tranzite“ esantys žydai, kurie bando pabėgti iš miesto, tačiau jie negali pabėgti, jie tampa tarsi dvasiomis tame mieste, kurie kasdien, laikui besikeičiant, gyvena ir išgyvena savo patirtą siaubą. Tai dviejų laikų (reliatyvaus ir tikrojo) susluoksniavimas, norint išgauti dviprasmišką žmogaus gyvenimo prasmės grožį. Juk vienoje pusėje mes turime meilės istoriją, o kitoje siaubingą genocidą, turime politinę situaciją prieš 80 metų, o kitoje sanklodoje – dabarties laiką. Toks koliažinis susisluoksniavimas – tai būdas kalbėti universaliau, ne vien tik apie karą ir išsigelbėjimą, bet ir ieškoti dabartyje tų pačių atsikartojančių motyvų. Kartais mes bėgame ne tik nuo karo, bet ir nuo savo šaknų, susikurtų tapatybių vien tam, kad rastume už Atlanto save iš naujo. „Tranzitas“ tikriausiai anuomet labai tematiškai pataikė, nes Sirijos pabėgėlių istorija dar buvo labai gyva ir aktuali, netgi buvo kalbama apie musulmonų invaziją į Europą. Jeigu gerai įsigilintume į veikėjus, matytume žmogiškuosius, o ne tiek politinius pabėgimo motyvus. Juk kartais neturime jokių pasirinkimų, tik arba mirti, arba bėgti ir tikėtis, kad nemirsi.

Filmo pradžia nežavėjo, netgi vietomis buvo gerokai nuobodu, tačiau, kai sulaukiau pabaigos ir ėmiau galvoti apie filmo potekstes, laiko sanklodas, alegorines idėjas, staiga nušvito protas, jog tai itin geras ir vykęs filmas, kuris jaudina, apie kurį norisi kalbėti ir skelbti žmonėms. Galbūt ne visiems patiks, bet mąstantiems, skaitantiems ir mėgstantiems gerą ir kokybišką kiną, manau, patiks. Tai istorija apie praeities laiką ir jo žmones, kurie paraleliai tebegyvena savo istorijas „ant mūsų laiko“, mes prasilenkiame vieni su kitais tose gatvėse, kur buvo šaudoma, kur buvo žydų getai, valgome tose kavinėse, nusiėminėjame tuose namų sienose įrengtuose bankomatuose pinigus, kur kažkada buvo irgi mylėta, tikėta, bijota... Toji idėja, kad tai ilga kaip šimtmečiai viena diena ir niekas nesibaigia, o tampame tų besisukančių istorijų dekoracijomis ir patys tampame veikėjais, išties gerai ir subtiliai perteikta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela