D.
Joe Dispenza. „Atsikratykite įpročio būti savimi: kaip numesti seną protą ir
atkurti naują“ – Kaunas: Mijalba, 2014. – 336 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Po
paskutinės ezoterinės knygos E. Tolle Šios akimirkos jėga, nusprendžiau,
kad vėlei noriu perskaityti ką nors labai įkvepiančio ir šįkart pasirinkau Dr.
Joe Dispenzos knygą Atsikratykite įpročio būti savimi (angl. Breaking
the habito of being yourself). Tikriausiai tokios knygos su pretenzingais
pavadinimais visokiausių patarimų knygų lentynose, kaip reiktų gyventi (ir
nekrušti sau smegenų, proto, kaip pasiųsti šefą ir bla bla bla) yra tiek daug,
kad nieko nenustebins ir šitoks pavadinimas, kuris lyg ir prieštarautų
apskritai šiuolaikiniam švietimui, kuris skatina kaip tik būti savimi. Toli
gražu autorius nėra joks revoliucionierius ir neskatina atsisakyti savęs,
veikiau savęs atsisakymą šioje knygoje galėtume pakeisti kitokią sąvoka – savęs
perprogramavimu, o dar tiksliau – pakeisti savo tam tikras asmenybes
netenkinančias dalis, kad pagerėtų gyvenimo kokybė.
Tiesą
sakant, skaitydamas šią knygą prisižymėjau tiek visokiausių citatų, kad dabar
būtų sunku sustruktūruoti visą šios knygos turinį, tad pabandysiu vadovautis
knygoje pateiktu turiniu. Pirmiausia autorius pradžioje smarkiai teorizuoja,
tačiau priešingai nei E. Tolle, jis remiasi fizikos mokslo atradimais. Pats J.
Dispenza pagal specialybę nėra joks ezoterikas ar magas, o tuo labiau savęs
neskelbia kokiu nors dvasiniu mokytoju. Jis yra neurologas, kurio didžiausia
aistra yra nagrinėti smegenų procesus, kuriuos galima išmatuoti ne tik
dvasiškai, bet ir moksliniais prietaisais. J. Dispenza apskritai atstovauja
mokslo pasauliui, tačiau jo knygoje pateikiamos įžvalgos absoliučiai
neprieštarauja, o, sakyčiau, papildo E. Tolle ir kitų dvasinio lygmens
tyrinėtojų teoriją ir praktiką.
Taigi
vadovaudamasis moksliniais tyrimais pirmuosiuose skyriuose autorius pateikia
kvantinį dėsnį, kuris mane asmeniškai gerokai nustebina. Kodėl? Iki tol
įvairiuose ezoteriniuose leidiniuose tai vadinama „visatos dėsniu“, kaip mintis
gali pritraukti energiją, kad ji materializuotųsi. Visa tai mes linkę suvokti
kaip stebuklą, o štai J. Dispenza tyrinėja kvantinės fizikos dėsniais atsirandančios
materialiosios visatos dėsnį. Pasirodo, atomai geba atsirasti iš neišreikštos
visatos lygmens, šitaip susikuria šis realybės planas. Tyrinėdamas visatos
principus, autorius daro prielaidą, jog iš šį realybės lygmenį galime išreikšti
minties ir ketinimo energija, vadinasi, esame kaip elektromagnetiniais
impulsais veikiantis kompiuteris, kuris geba šioje realybėje kurti sau ne tik
daiktus, bet ir aplinkybes. Galiausiai kvantinio lauko „atsiradimo iš niekur“
autorius perkelia į žmogaus fizinį lygmenį, kadangi smegenys veikia panašiu
principu ir jis daro prielaidą, kad kiekvienas iš mūsų yra pajėgus išsiveržti
iš žemų vibracijų (kas vėlgi neprieštarauja jokioms kitoms dvasinėms
teorijoms!) ir perkurti realybės dėsnius, savo likimą ir net asmenybę.
Autorius
išskiria tris svarbiausius dalykus, kurie, anot jo, labiausiai trukdo suvokti
kvantinio lauko mechanizmą: laikas, kūnas ir aplinka. Įtikėję savo ribotumu ir
įklimpę į negatyvias emocijas, mes vis murkdomės skausmo, kančios ir ribotumo
realybės variante. „Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku
pasikeisti. Net jei sąmoningasis protas gyvena dabartyje, pasąmonę neretai
valdo praeitis. Tam tikri praeities išgyvenimai vis verčia mus reaguoti
fiziologiškai ir mes nedaug skiriamės nuo minėtų šunų. <...> Nuotaika yra
cheminių medžiagų nulemtas būties būvis, užsitęsusių emocinių reakcijų pasekmė.
Tam tikri jūsų aplinkos veiksniai – šiuo atveju padavėjo nesugebėjimas
patenkinti jūsų poreikių ir keli kiti smulkūs nusivylimai – sukelia emocinę
reakciją (p. 110)“.
Dr. Joe Dispenza
Autorius
teigia, kad mūsų ląstelės yra veikiamos tų pačių medžiagų, todėl savaime
vibruoja į aplinką tą dažnį, kad gautų vėl tų pačių medžiagų, vadinasi,
gyvenime sąlygos formuosis labai panašios, kad kūnas būtų pamaitintas,
pavyzdžiui, pasipiktinimu, pykčiu, liūdesiu ir pan. Štai kodėl taip sunku
žmonėms keistis, nes neužtenka vien tik loginio apsisprendimo keistis, kūnas
provokuos panašias situacijas, nes jis prie tų emocijų pripratęs kaip prie
kokaino. Kas įdomiausia, kad autorius siūlo meditacijos praktinį metodą pamažu,
mažomis dozėmis kelti dažnį, nurimti, susilygiuoti su emocijomis ir protu.
Savaiminis pozityvus mąstymas, anot autoriaus, yra niekinis, jeigu jis neiššaukia
savijautos, būsenos. Mes galime mąstyti pozityviai dieną naktį, tačiau jeigu
neigsime liūdnas emocijas, nesusilygiuosime, nieko iš to pozityvaus mąstymo nebus.
Meditacija yra tiesiausias kelias į būsenos, mąstymo sujungimą į naują patyrimo
kokybę, savitą gydymo procesą.
„Dabartinis
meditacijos modelis toks: jums tereikia priimti sau, kas toks nenorite būti,
kol taip gerai pažinsite senąjį aš ir su juo susijusias mintis, elgseną bei
emocijas, jog sutraukysite nervinių ląstelių grandines ir nustosite siuntę
genams įprastus signalus. Tada pradėsite reguliariai mąstyti, koks žmogus
norite būti. Taip sukursite naujus neuronų tinklus, prie kurių kūnas ilgainiui
pripras ir nauja būsena taps jūsų antruoju prigimimu. Štai ir pasikeitėte (p. 195).“
Kad
viskas būtų taip lengva, kaip sako autorius, tačiau pats iš patirties žinau, kad
reikia labai didelio įdirbio, laiko, valios dirbti su savimi, kad bent kiek
pasikeistų ne tik asmenybė, bet ir gyvenimo aplinkybės, tačiau tai įmanoma. Tam
tikros įvairios meditacijos ir dvasinės praktikos, seminarai labai priartina
prie trokštamos gyvenimo kokybės, aukštesniųjų dažnių.
Knygoje
autorius taip pat pateikia nemažai schemų, smegenų brėžinių, įvairiausių
sąvokų, kurie aprėpia įvairius sąmonės ir pasąmonės lygius, todėl knygą nėra
sudėtinga skaityti, o jeigu dar turite šiek tiek žinių bei praktikos, manau, veikalą
sugraušite kaip obuolį. Paskutiniuose skyriuose autorius pateikia meditacijos
praktikų, savo internetiniame puslapyje nurodo garso įrašus, nuoseklų
meditacijos pakopų grafiką, kuriuo vadovaudamiesi galite pagerinti savo fizinę
ir dvasinę savijautą.
Iš esmės,
kaip ir visuose tokio žanro knygose, čia prieisite išvadą, kad ne aplinka lemia
žmogaus laimę ir būsenas, o pats žmogus, kad nuo jo minties ir emocijos
priklauso jo gyvenimo versija. Kai jums sako: „aš susikūriau naują savo paties
versiją“, daugelis, tikriausiai, nusijuokiate. Ir nusijuokia jūsų ribotas
protas, o net ne jūs, nes susilygiavę jūs iš tikrųjų viename fiziniame
lygmenyje kuriate naujas neuronų jungtis, kurios atsakingos ne tik už naują
būseną, bet ir kitokios realybės pajautimą, matymą. Bet palaukite, jeigu nuo
mūsų pastangų priklauso kurti save iš vidaus ir projektuoti šią realybę tarsi tai būtų
kaip filme „Matrica“, vadinasi, mes visi esame šiek tiek dievai, o tai
absoliučiai neprieštarauja nei krikščionybei, kuri sako, kad esame Dievo
atvaizdas, nei budizmui, kuris sako, kad visa tai, ką regime, tėra apgaulinga
Maja, iliuzija ir mes iš tikrųjų miegame. Taigi, tai knyga, kuri vėl ir vėl
patvirtina, kad viskas susieta ir viskas įmanoma.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą