Filmas: "Daina po dainos" / "Song to song"

Sveiki, skaitytojai,

Po Terrencijaus Malicko filmo „Paslėptas gyvenimas“ (2019) taip ilgai negalėjau atsigauti ir supratau, kad buvau velniškai pasiilgęs jo jautrios kino pasakojimo manieros, kad nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą jo darbą „Daina po dainos“ (angl. Song to song) (2017). Istorijos centre – aktorės Rooney Maros suvaidinta Faye, kuri nepaliaujamai ir destruktyviai per santykius ieško gyvenimo pojūčių, o per pojūčius savęs pačios. Kaip dažnai ir būna ieškančioms personoms, tas karštligiškas noras pažinti ir paragauti visokį gyvenimą, kaip pati pasakotoja sako, „geriau visoks patyrimas, negu joks“, nuveda destruktyviais ir pavojingais keliais, dažniausiai į dar didesnę aklavietę.

Nuo pat pirmojo sakinio ir banguojančių kadrų mane filmas panardino į lėtą meditaciją. Ir nors vaizdai gražūs, ir nors novelių, keturių veikėjų istorijos, persipynusios šiuolaikiniame pasaulyje su itin skirtingais socialiniais vaidmenimis, jie vis vien labai mane asmeniškai jaudino. Daugelis dalykų vienai ar kitaip patirta mano paties. Tai ilgas kelias nuo 18 iki 30 metų, kuris dažnai paženklintas skaudžiais kritimais, kurie būtent ir akcentuojami filme kaip asmenybės brandos tapsmo, susitupėjimo procesu.

Kaip ir visi T. Malick filmai, taip ir šis yra juslingas, spalvingas, labiau reiškiasi kaip būvis, procesas, juslinga emocija, todėl ir istorija sąlygiškai juslingai išgryninta, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta realaus elgesio logika, kai kurie kadrai tiesiog svaigina žmogaus laimės arba liūdesio, aktyvumo ar pasyvumo potyriais ir leidžia į mūsų gyvenimą pažvelgti filosofiškai kaip nuolatos kintantį emocijų ir etapų, potyrių ir jausmų banguojantį vandenyną. Mane tai labai ramina, paveikia ir sujaudina. Žinau, ne visiems šio režisieriaus filmai, oi, toli gražu ne visiems. Kurie ieško aštrios minties, aiškiai išsakytomis, kine seniai nusibodusiomis priemonėmis, manau, kad filmas gali ir visai nepatikti. Juolab, kad režisierius eksperimentuoja su aktoriais ir liepia jiems tiesiog scenose žaisti. Čia mes sutinkame visą žvaigždyną: Ryan Gosling, Rooney Mara, Natalie Portman, Micheal Fassbender, Cate Blanchett ir net knygos „Tiesiog vaikai“ bei dainų atlikėją Patti Smith, kurios gyvenimo istorija atspindi šių jaunų žmonių gyvenimus. Tai nuostabus metafizinis katalizatorius, kurio vaivorykštinė nepastovi spalva yra pačių veikėjų pasirinkimai, dažnai vedami tos pasaulio ir savęs pažinimo inercijos. Tai taip atpažįstama, ir tai taip skausmingai gražu, kad vienu metu atvipo žiaunos...

Visgi šiame filme režisierius labai kartojasi. Scenografija, ta pati filmavimo maniera, tos pačios būsenos, jausenos kaip ir ankstesniuose vienas paskui kitą prieš šį filmą einančiuose kūriniuose „Į stebuklą“ (2012), „Taurių riteris“ (2015) ir galiausiai „Daina po dainos“, mano galvoje, sudaro trilogijos grandį, kurią vienija bendras laikmetis, bendros jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, gyvenančių didmiesčiuose, dažniausiai dangoraižiuose, problemos. Dažniausiai tai išdavysčių, savęs mėginimo suimti į rankas ir pajausti laimę, tačiau tai vyksta su kardinaliais emociniais ir blogų pasirinkimų nuopuoliais.

„Daina po dainos“, nepaisant atsikartojimų, tikriausiai buvo tai, ko man šiomis dienomis reikėjo. Permąstyti savo paties paskutinio dešimtmečio būsenas, pajusti jų skausmą ir grožį. Ir nesvarbu, kaip filmas nepatiktų kitiems ir jeigu jis nevertas dešimtuko, man jis vakar naktį suteikė viską, ko aš noriu iš gero filmo. Dabar belieka pasiruošti „Plona raudona linija“ (1998) seansui.  

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela