Filmas: "Antroji aš" / "Celle que vous croyez" / "Who You Think I Am"

Sveiki,

Pernai per Kino pavasario festivalio rodytas filmas su Juliette Binoche „Antroji aš“ (pranc. Celle que vous croyez) (2019) taip mano ir nebuvo pamatytas. Neseniai šią klaidą išsitaisiau žiūrėdamas TV rodytą filmo versiją ir galiu pasakyti, kad anuomet Kino pavasaryje matyti filmai buvo stipresni ir įdomesni už „Antroji aš“, tačiau tai nereiškia, kad šis nevertas dėmesio ar neįdomus.

Istorijoje pasakojama apie literatūros teorijos dėstytoją, penkiasdešimtmetę moterį, jau išsiskyrusią, auginančią du sūnus, bet beviltiškai užmezginėjančią santykius su perpus jaunesniais vyrais. Filme veikia J. Binoche, kuri apskritai kine, ypač emocionaliai ir stambiu planu nuolat daro stebuklus, šįkart vaidmuo kiek priminė kitą jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“; abiejų filmų temos gana glaudžiai susijusius: vidurinio amžiaus krizės kamuojamos moterys suvaikėja, ima rizikuoti, bandydamas susigrąžinti anuomet nepatirtą (arba patirtą) jaunystės gyvenimo svaigulį, lydimą eksperimentų ir spontaniškumo. „Antroji aš“ problema gana aiški, ji „pajungta“ su išmaniosiomis technologijomis. Moteris susikūrusi netikrą jaunos merginos tapatybę ima flirtuoti su 24 metų vyruku, kol viskas baigiasi santykių ir jos pačios jausmų ir įsivaizdavimo apie save susipainiojimu.

Psichologinė drama analizuoja ne tik socialinius ryšius ir vidutinio amžiaus krizę, bet ir žaidžia su pagrindinės veikėjos galia įtikėti savo susikurtu virtualiu flirtu kaip atskiro, slapto ir kur kas įdomesnio gyvenimo variantu. Iš esmės filmas analizuoja moters psichologiją, kuri, bent man, šiek tiek infantili, vietomis naiviai paviršutiniška. Žiūrėdamas vis galvojau, ką naujo ir įdomaus pasiūlys filmas, tačiau be to, kad antroje filmo dalyje atsiranda šalutinė istorija iš parašytos veikėjos knygos, kaip viskas galėjo būti, kuri, pasirodo, yra galima realybė, manau, toks „siurprizas“ nelabai praturtina filmo turinio, nors bandoma filmui suteikti pasąmonės ir perspektyvomis sudurstytos struktūros. Bet būtent filmo struktūra jau kažkur matyta, blankoka, nelabai intriguojanti. Daugelį vietų žiūrovo intrigą palaiko troškimas sužinoti, kada Kler prisipažins, kad nėra Klara, ir kokiu būdu ji tai padarys, kokia bus vaikino reakcija. Tačiau filmas daugiau nieko nebepasiūlo. Maniausi, kad būsiu suglumintas veikėjos troškimo turėti intymumo su perpus jaunesniu vyru, bet tai visai neglumino, netgi filme tai atrodė beveik natūralu.

Būtų baisi klišė, jeigu pasakyčiau standartinę frazę, kad šis prancūzų filmas yra labai prancūziškas ir nagrinėja prancūziškas temas. Bet kas tai yra „prancūziška tema“? Sunku būtų pasakyti. Bendriausia prasme – tai filmas apie neišpildomus lūkesčius, moters vienatvę ir pastangas tą vienatvę, gyvenimo monotoniją eliminuoti iš savo būties ir buities. Kas pasakys, kad Kler tai nepavyksta? Pavyksta, žinoma, kad pavyksta...

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela