Sveiki gyvi,
Šiemet „Mėlynąjį mėnulį“
pasitikau žiūrėdamas devinto dešimtmečio filmus, kuriuose Meryl Streep buvo
nominuota „Oskarui“. Ir tikrai, pro langą, tarp miesto žibintų, tvieskė balto
sūrio akis, todėl pasijutau nejaukiai, lyg įžymybė, prigauta paparacų
fotoobjektyvų. Pritraukiau užuolaidą, o tas mėnuo po pusvalandžio, vėl
pasislinkęs dangaus skliaute, žiūri į mane. Pagalvojau: nė velnio ten jis ne
akis, o veikiau plūduriuojančios smegenys, nes žino, kur judėti ir kaip patekti
pas mane į kambarį. Staiga pasijutau, kaip mergina iš kostiuminių dramų, kurią
naktį aplankė meilužis, įlipęs sodo pynutėmis per balkoną. Būtent taip:
neištikimas kitiems dangaus kūnams. Žinoma, Meryl Streep, stovėdama per audrą ant
molo filme „Prancūzų leitenanto moteris“, irgi jautėsi nemažiau išdavike. Tik
vėliau paaiškėjo, kad ji taip jautėsi todėl, kad pati to norėjo, nors nieko
nebuvo išdavusi. Ir visgi. Kaip šiandien pažiūrėti Saulei į akis, kai buvau
susitikęs su Mėnuliu?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą