Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti knygą, kurią pradėjau labai seniai skaityti, bet
niekaip neužbaigdavau. Tai italų rašytojo Nino Ricci „Šventųjų gyvenimai“ (Nino
Ricci „Lives og the Saints“). Gal pradėsiu nuo itin mane sudominusio aprašymo
knygos kitoje pusėje: „“Šventųjų
gyvenimai“ (1990), pirmasis Nino Ricci romanas, staiga tapęs bestseleriu,
iškart pelnė tokias prestižines premijas kaip Bressani Prize, Smith Books ir
Books in Canada premiją už pirmą romaną ir Kanados pagrindinę –
Generalgubernatoriaus – literatūrinę premiją. Romanas buvo išleistas dideliais
tiražais JAV ir Anglijoje, išėjo švedų, prancūzų, ispanų, italų, vokiečių, danų
ir olandų kalbomis, kai kur netgi kitokiais, labiau intriguojančiais
pavadinimais, pavyzdžiui, Prancūzijoje – „Mėlynos akys ir gyvatė“. „Šventųjų
gyvenimai“ yra autoriaus sumanytos trilogijos pirmoji knyga. 1991 metais
pasirodė antroji trilogijos knyga „In a Glass House“, o šiuo metu autorius
baigia trečiąją, jo žodžiais, pačią sudėtingiausią. Apie romaną puikiai
atsiliepė Amerikosžemyno spauda. Kanados pagrindinis laikraštis „The Goble and
Mail“ pavadino jį „romanistikos perlu“, New York Times – „gilaus turinio ir
nepaprastos meninės įtaigos kūriniu“, o vienas žymiausių kanadiečių rašytojų
Timothy Findley pareiškė, jog „Nino Ricci :Šventųjų gyvenimai“ – nuostabaus
grožio ir įspūdingo talento romanas. Nino Ricci priskiriu prie tokių autorių
kaip Bruce Chatwin, Michael Ondaatje ir Flannery O‘Connor. Geriausio jo kūrybos
įvertinimo nerandu.“ Gimės 1959 m. Kanadoje, tiek savo gyvenimu, tiek kilme
Nino Ricci priklauso ypatingai italų kanadiečių rašytojų kartai, savo kūryba
Šiaurės Amerikos kultūron įsiliejusiai gimtojo krašto kaitros, - turin galvoje,
jog Kanada priglaudė ir priglaudžia nemaža intelektualų iš kitų kontinentų, ši
simbiozė itin savita daugeliui kanadiečių rašytojų, vienaip ar kitaip
„importavusių“ savo šalies literatūros tradicijas.“
Na, išties labai jaudinantis ir įdomus aprašas romano „Šventųjų gyvenimai“
kitoje viršelio pusėje, kurią išleido „Tyto Alba“ 1997 – aisis „Geriausios XX
a. pabaigos knygos“ serijoje. Knyga, mano galva, jau „nebejauna“, tikriausiai
retai kam į rankas beįkrentanti, tačiau vis tiek nusprendžiau ją perskaityti.
Iš esmės galiu sutikti su pasakymu, kad knyga intriguojanti, turi savo įdomią
ir įtikinamą raišką. Siužetas mus nukelia į po karo atsigaunančios Italijos
provinciją, kur žmonės labai religingi ir kartu prietaringi. Viskas pasakojama
mažamečio berniuko akimis, todėl pasaulis atrodo mįslingas, nesuprantamas, bet
intuityviai nuspėjamas. Daugelis dalykų neįvardijama, kadangi berniukas tiesiog
neturi savivokos ir tam tikro žodyno, manau, tai duoda didelės dozės įtaigumo.
Nepasakyčiau, kad knyga šedevras, intriguojantis ne tik siužetas, bet ir
kultūrinis ir istorinis kontekstas, logika, dinamika išlaikyta tobulai, tačiau
pagal struktūrą, pasakojimo pobūdį, romaną priskirčiau tradiciniam romano
tipažui, kuris atsirado XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje. Tekste daug
subtilių religinių – kultūrinių niuansų, stiprus ir įtaigūs motinos ir senelio
portretai, jaučiamas visuomeninis spaudimas ir nuolatinė vidinė baimė.
Manau, kad knyga daugiau ar mažiau patiks klasikinės literatūros
tyrinėtojui, neaplenkiant ir modernumo, kuris visgi apčiuopiamas per teksto
plotmę. Man knyga visai patiko, skaitėsi greitai, lengvai, nepasakyčiau, kad
labai „užsiboksavau‘, tačiau kažko sukrečiančio, ko labai norėjosi, nepatyriau,
gal ir teisingai padarė autorius, jog vedžiojęs ilgai už nosies vis tiek kūrinį
sukalė savaip. Įdomu, ar sekančiose knygose, jis pasakoja tų pačių personažų
likimus...
Jūsų Maištinga Siela,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą