Sveiki visi,
Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Kalmaras ir banginis“ (The
Squid and the Whale) (2005 m.). Visai netikėtai nusprendžiau pažiūrėti šią
amerikiečių dramą, kažkaip netikėtai pasiilgęs Lauros Linney. Po „Savadžių
šeimos“ ir „Mistinės upės“ kažkaip vėl norėjosi išvysti jos puikius
skruostikaulius ir, sakau, pažiūrėsiu šį filmą tokiu keistu pavadinimu. Šiaip
kaip visada nieko per daug nesigilindamas pasakysiu, kad filmas man visai
skaniai susivalgė. Gyvenimiškas dramatizmas su šlakeliu humoru – apie dvidešimt
metų nugyvenusi pora nusprendžia, kad nebereikia nieko apgaudinėti ir laikas
skirtis. Tai pasakojimas apie intelektualią šeimą, tąsomus vaikus ir jų
gyvenimus, vyro ir žmonos santykius, santykius tarp brolių, tarp motinos ir
sūnaus – žodžiu, varijuojama įvairiomis simpatijos ir antipatijos
kombinacijomis.
Nepasakyčiau, kad filmas labai kažkuo ypatingas, kažkuo išskirtinis ir kad
verta jį nedelsiant pažiūrėti. Nemanau, kad nedaug ką prarasite jo ir nepamatę,
tačiau filme yra ir puikių momentų, bet gal man asmeniškai jau perdėm
nuvalkiotos temos – skyrybos ir jų padariniai, atrodė sausokas. Ištransliuota
paprastai, be jokių didelių kitoniškumo, tradicinis pasakojimo būdas, šiek tiek
suholivudinti kai kurie niuansai pritraukia filmą prie vidutinės (su pliusu)
dramos. Manau, praleisite puikiai laiką besimėgaudami aktoriais, tarp kurių
visai netikėtai švystelėjo ir Anna Paquin iš „Tikrojo kraujo“ dar tokia visai
jaunutė, bet žavi. Pagyvenusių vyro ir moters pagundos, mėginimas kibti į
gyvenimą po santuokos griūties, dalytis vaikais ir atsakomybe – nei daugiau,
nei mažiau iš šio filmo ir nereikalaukite. Pusiau lengvam vakarui, manau, sužiūrėsite
pakankamai neblogą filmą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą