Sveiki visi,
Kol šios dienos mintys manęs magnetiškai nepaveikė, tai pasakysiu, jog
kiekvienas kovojame su savo baisiais demonais. Demonai. Kitaip ir nevadinsi. Šiąnakt
sapnavau du dalykus, kad grimzdau į jūros dugną, kuri išklota metalu, o mene
link jos gramzdino didžiulis magnetas, apjuostas per mano liemenį. Sapnavau ir
tai, jog per miestą vaikščiojau su pėdkelnėmis. Vyriškomis pėdkelnėmis, kurias
dabar taip brunka reklamos ir taip bodėsi lietuvaičiai, nes primena, jog tai
kažkaip nenormalu, nes pėdkelnės kažkaip lyg ir moteriškas rūbas, bet tenka
patikslinti, kad pėdkelnes dėvėdavo kaip tik vyrai 17-18 amžiuje, net ir
Liudvikas Saulė puikiai pozuoja su baltomis pėdkelnėmis, tačiau kažkaip dėl
sukurptų stereotipų net man baisu vilkėti vyriškomis pėdkelnėmis, juk nežinia,
koks pasibaisėjęs lietuvis trenks dar buteliu per galvą kaip tai nutiko vargšui
pankui, Vilniuje, Gėlių gatvėje, kai prie šio priėjo paprastas vyrukas ir
paprašė cigaretės, panekelis davė ir net pridegė, o vyrukas atsilyginęs perrėžė
vieną lūpą iki ausies. Teismė vyrukas pasiteisino tik tuo, kad pankai yra
nešvarūs žmonės ir jis nepritaria jų gyvenimo būdui. Pagalvojau, jeigu aš
nepritariu jo gyvenimuo būdui, tai galiu su benziniuniu pjūklų nupjaustyti jo
rankas? Durnumu pateisiname save. Gal ir nieko, ar ne? O štai pankeliui visą
gyvenimą bus randas dėl to, kad kažkoks „žmogus“ siauras kaip utelė, ėmė ir
tiesiogiai ištransliavo savo požiūrį.
Tiek to, pasaulis visko pilnas ir nesvarbu, vis tiek kas nors atsiras, kuo
galima bodėtis, smerkti, pasmerkti ir baisėtis. Tai gali nutikti net su tavimi
pačiu. Žinote, tokį personažą Kauliukų žmogų, kuris viską spręsdavo
atsitiktinių burtų kelių, suformoluodavo klausimą ir jo galimus variantus ir
pasielgdavo taip, kaip iškrisdavo kam kauliukas su taškais. Na, gerai, jei
klausimas skamba: ar šiandien pirkti pieno ar ne? O ką daryti, jei klausimas,
ar nueiti ir apiplėšti kaimybę senutę? Kažkaip pasikliauti reiktų vis tiek ne
instinktais ar „patinka, nepatinka“ simpatijomis, bet sveiku protu. Bet tikrai,
atrodo, nuo mažens mums į galvą alomos dorovinės tiesos – nedaryk kitam to, ko
nenori, kad tau darytų, nekaskak kitam duobės, nes pats įkrisi, lazda turi du
galus ir t.t. Ir visgi, ir visgi...
Ir kartais mes esame sau ir draugai, ir priešai – galgi net visada. Mes kaip
tos dykumos, patys save turime išvaikščioti, kad galėtume pažiūrėti kitiems į
akis.
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą