Filmas: "Vestuvės" / "Wesele" / "The Wedding Day"

 

Sveiki,

Dar tik antrasis šio sezono Kino pavasario filmas ir jau pamačiau tai, ko tikrai ilgam neužmiršiu. Lenkų režisierius, dažnai pristatomas kaip kino provokatorius Wojciech Smarzowski šiemet pristato filmą „Vestuvės“ (lenk. Wesele) (2021). Iš tikrųjų labai bijojau, kad nebūtų kas nors labai panašaus į pernai matytą Michel Franco „Naujoji tvarka“ (2020), kuriame vaizduojamos vestuvės tapo meksikiečių varguolių teroristinės atakos objektu. Nors „Naujoji tvarka“ man be galo patiko, tačiau lenkų „Vestuvės“ teturi tikriausiai su anuo filmu tik vieną ryškesnį panašumą – provokacijos ir socialinė aštri kritika.

Kas mane pažįsta, tas žino, kaip aš mėgstu šiuolaikinį lenkų kiną! „Vestuvės“ gal ir nebus visiems kino gurmanams įtikęs filmas, bet tai yra man absoliučiai priimtinas ir mano skonio filmas. Čia kaip „Kvadratas“, tik savotiškai kitaip režisierius perteikia lenkų visuomenės vertybių karikatūras. Istorija pasakoja apie turtingo kiaulių fermerio biznieriaus dukters vestuves, tačiau vestuvės tebuvo tik dar viena išjuokta sakralumo forma perteikti tai, kuo kasdien šie žmonės gyvena. Filmų kūrėjai scenarijų plėtoja keliomis kryptimis t. y. dabartį „užkloja“ vokiečių nacių Lenkijos Antrojo pasaulinio karo istorija. Vestuvėse dalyvaujantis senolis, sergantis atminties sutrikimo liga, pamažu visame tame kakofonijos šurmulyje regi savo jaunų dienų masinių žydų naikinimo tikrovę. Kitaip sakant, filmas tarsi labirintas po senolio dabartį ir praeitį.

Kitame sluoksnyje mes matome naujosios kartos kasdienybę – kyšiai, galios įtaka, šantažas, papirkta policija. Vestuvės, nereikia nė spėlioti, galiausiai įsisiautėja, visi nusitašo, lėbauja, tampa neištikimi ir tai veikiau Užgavėnės, nei vestuvės, bet visoje toje kakofonijoje „vestuvinė kamera“ bando dokumentine maniera tarp palinkėjimų jaunavedžiams perteikti neonacių ir šiaip antisemitiškai nusiteikusių vaikų ir suaugusiųjų pažiūras, kurios akivaizdžiai koreliuoja su senolio tikrovės pajauta. Iš tikrųjų režisierius negaili socialinės kritikos patiems lenkams, akivaizdžiai rodo skaudžią sceną, kai 500 žydį suvaromi į daržinę ir padegami. Vestuvės ir holokaustas, neonaciai ir besilaukianti švelni nuotaka, ašaros ir cinizmas, kyšiai ir kunigo parama... Visas filmas sudurstytas iš ryškių kontrastų, prieštaravimų, kurie atskleidžia, kokiame netikrame karkasiniame vertybių pasaulyje gyvenama. Iš tikrųjų gal tos kiaulės, kurios sadistiškai fermose kankinamos, yra daug tyresnės, nei toji tėvo meilė savo šeimai...

Filmas puikus, aštrus, įtraukia nuo pat pradžių. Režisieriui pavyko susluoksniuoti ir transformuoti kinematografiškai istoriją taip, kad ji bylotų daugiasluoksnius dalykus. Ypač vykusi scena, kai kunigas tuokdamas laimingus jaunuosius ima pezioti apie abortus ir homoseksualumą, varyti savo katalikų propagandą. Tai taip... lenkiška ir taip gerai gerotestiškai atliepia tą netikrų vertybių dugną, kad nejučia visi daugiau ar mažiau primena komiksų personažus. Visgi filmas paveikia emociškai. Kada kažką tokio mačiau Kino pavasaryje? Tikriausiai labai panašiai jaučiausi, kai žiūrėjau vieną geriausių praėjusio sezono Kino pavasario perliukų „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“. „Vestuvės“ – tai filmas išsiilgusiems dabarties povyzos ir tariamai deklaruojamų krikščioniškų vertybių kritikos žiūrovams. Čia juodas humoras dera su tradicinių vertybių iliuzijomis. Manau, man filmas taps vienu didžiausiu favoritu šiemet.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela