Sveiki,
Prieš
jus galimai paskutinis „Kultūros barai“ žurnalo numeris. Sakau „galimai“ ne
visai ironiškai, nors žurnalą nusipirkau vos tik pasirodė, tačiau skaityti
pradėjau tik vakarą, nes šis puikus leidinys jau toks, kad nesensta, o jame publikuojami
straipsniai nėra tik orų prognozė, kuri nebeaktuali jau kitą dieną. Visgi Laimos
Kanopkienės pirmasis straipsnis „Ištrynimas“ labai liūdnas, nes primena
nesiliaujamą kultūros įvairovės genocidą.
Leidinį
pradėjau skaityti vos pernai, iki tol užtekdavo kitų leidinių, o štai dabar jau
pirmu numeriu dairausi „Kultūros barų“. Straipsnio autorė savo straipsnyje
viešai išsakė apie siaubingą „Kultūros barų“ finansavimo mažinimą. Įtariamas
sąmoningas susidorojimas. Štai kultūros ministras Simonas Kairys tik atsakė,
jog leidiniui turėjo ateiti pinigai iš 18 proc. padidinto finansavimo srauto,
tačiau, kaip žinia, brangstant popieriui ir sąnaudom, neatėjo. SRTR fondo
direktorius Gintaras Songaila, kaip žinia, net neatsakė į tuos
klausimus: kas, kaip ir svarbiausia – kodėl?
Toli
žiūrėti nereikia, užtenka paskaityti Almanto Samalavičiaus kitą
straipsnį „Apie dumble pražystantį lotosą“ ir tampa aišku, jog jis iš esmės
stebėdamas visuomenės procesus (pandemijos, ekonomikos valdymo ir nacionalinių
švenčių minėjimo neramumus) išskleidžia įvairių tonų spektrą, kuris priešingai
nei dažnas „intelektualus“ pasisakymas, nestoja mūru už valdančiuosius, bet
aiškiai išdėsto galios svertą turinčių politikų poziciją suagresyvėjusių ir
šiek tiek supilietėjusių visuomenės narių atžvilgiu. Tai ne pirmas ir ne
paskutinis straipsnis, kuris organiškai apeliuoja į šiokią tokią kritiką,
atsisakant budulių, maršistų, dvi Lietuvos socialiniuose tinkluose
esančios žeminančios terminologijos, kuri paprastai atstumia „tuos“ nuo
auksinių „tokių“. Straipsnis, tarp kitko, labai įdomus, leidžia pajusti
subtilumus ir pustonius, o ne vien teisuolišką galingųjų ir nepaklusniųjų
rokiruotę ant šventos Lietuvos žemės.
Visgi
tokie straipsniai ir žurnalo turinys tikriausiai valdantiesiems kaip durklas po
kaklu. Reikia būti pusakliu, jog nesuvoktum, kad ministras Simonas Kairys ir
fondo direktorius Gintaras Songaila yra valdančiųjų įtakos zonoje. Valdantiesiems
reikia tik dviejų spalvų, geriausia balta ir tik tai jų spalva, o mąstymą veikiantys
kultūros leidiniai... juos reikia uždusinti. Kitaip koks paaiškinimas, kad
priimtas toks sprendimas? Populiarioji spauda jau seniai nusibaigusi ir
išpirkta, „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ šiaip kažkokia bulvarinė anekdotinė
spauda, nors su ja jau susidorota, dabar atėjo cenzūros tankai prie kultūrinių
rimtų leidinių, kurių skaitytojai gal ir nėra dauguma, bet įspūdis toks, kad ir
tuos, kurie bando karksėti, bandoma užplombuoti. Sakysite ne taip, Simonai ir
Gintarai?
Akylesni
turėtų pastebėti, kaip vyrauja spaudos monopolija, pandemija ir karas Ukrainoje
išryškino tai, kas buvo atvira. Mes savo žinių ir matymo perspektyvos negalime
turėti, nes ji bus laikoma arba budulio, arba „Respublikos“ Tomkaus
nesąmonėmis, arba prorusiška demagogija. Pasiūlymas labai paprastas: gal
apsimeskime, kad viskas yra gerai ir nieko nevyksta, gyvenkime orvelišką
socialinį gyvenimą, bus paprasčiau, o ką mąstyti ir ką žinoti apie pasaulį
leiskime tik vienai atsakingai žinias ir tikrovę formuojančiai kampanijai.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą