Sveiki,
Pažiūrėjęs
Kino pavasaryje rekomenduojamą britų režisieriaus Philip Barantini filmą „Ties
virimo riba“ (angl. Boiling Point) (2021), visgi pamaniau,
kad su metais mane nustebinti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Visai ne dėl to,
kad filmas kažin kuo prastas (visai ne), bet dėl to, kad pernelyg būsiu
įsisiurbęs kino, tampu sau išrankus, tad stengsiuosi šiek tiek vadovautis
sveiku protu, ne vien subjektyviais pastebėjimais.
Tiesą
sakant, įtemptas draminis trileris „Ties virimo riba“ apie virtuvės užkulisius
man jau nuo pat pradžių sufleravo, kokio masto ir kokio braižo tai bus filmas. Tiesą
sakant, ko tikėjausi, tą ir gavau. Iš vienos pusės, jeigu siužetiniai vingiai
iš pažiūros atrodo nenuspėjami, vis tik viso filmo koncepcija akivaizdi vos tik
pradėjus žiūrėti, kai pagrindinis veikėjas Endžis įžengia į restoraną, kur jis
dirba šefu. Netrunka išaiškėti ir dvi Endžio problemos – miego trūkumas, bėdos
dėl gyvenamosios vietos bei santykių spragos su sūnumi. Darbo ir šeimos derinimas
seniai nėra vien tik mamų karjerisčių problema. Galiausiai filmas mus panardina
į „eilinę dieną“ virtuvėje, kur tvyro tam tikra hierarchija, savita darbo
atsakomybės architektonika, kuri nebūtinai priklauso nuo darbo atsidavimo, bet
ir nuo kaip tyčia užsispyrusių ir žeminti linkusių klientų.
Visgi
visas filmas pamažu, kaip pavadinimas ir sufleruoja, kaista tarsi vanduo. Įtampos
vis daugėja, nes į restoraną užsuka garsūs maisto kritikai, šalia kito stalelio
sužadėtuves surengti norėjęs vaikinas merginą galiausiai išveža dėl
prasidėjusios alergijos į ligoninę. Žodžiu, nuolatinė įtampa, greitas darbas,
darbiniai santykiai ir intrigos – visko, ko tikėjausi, tą ir gavau.
Galiausiai
filmo pabaigoje beveik akivaizdžiai atspėtas koziris – Endžis priklausomas nuo
vaistų-narkotikų, nes kasdien nebegali pakelti nei streso, nei tos aukštai
iškeltos virtuvės šefo kartelės, nes klaidos, kurias jis kasdien vis daro
nepataisomas, rodo akivaizdų perdegimą. Iš esmės filmas įtraukė, man patiko jo
ritmiška atmosfera, augantis greitis, gyvi aktoriai, perteikiantys šnekamąją
(nesuliteratūrintą!) kalbą, ilgas vienu ypu nufilmuotas kadras, tačiau viską turinio
atžvilgiu daugiau ar mažiau buvau matęs realybės privaidintame šou su virėju
Ramziu TV laidoje „Pragaro virtuvė“ (šiaip nerekomenduoju, baisiai nuobodus
reikalas). Praktiškai labai panašiomis virtuvės stresinėmis nuotaikomis grįstas
filmas, kuris veikia kaip psichologinis trileris, kuriame didžiausias priešas
tampa pats su stresu, emocijomis nesusitvarkantis perdegęs žmogus.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.5
Nuoroda
į Kino pavasarį: ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą