Ieva
Dumbrytė. „Šaltienos bistro“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 216.
Sveiki,
mieli skaitytojai,
Tikriausiai
niekada taip ir nebūčiau paėmęs į rankas debiutuojančios prozininkės Ievos
Dumbrytės kūrinio, jeigu jos romanas Šaltienos bistro, kurią
išleido leidykla Kitos knygos, nebūtų išrinktas metų kūrybiškiausia
knyga. Kadangi mažai pastaruoju metu skaitau lietuvių grožinę literatūrą,
pamaniau, kad padarysiu išimtį ir pasidomėsiu, koks prozinis receptas šiuo metu
yra reikalingas norint, kad knyga taptų metų kūrybiškiausia. Tiesa, pati Ieva Dumbrytė
literatūroje nėra diletantė, 2015 metais ji išleido poezijos knygą Planktono viešnagė Saulės sistemoje.
Visų
pirma, vykęs knygos pavadinimas, toks patraukliai vartotojiškas, atspindintis
mūsų dabarties maisto rinkos triukšmą ir reklamines iškabas. Net neabejojau,
kad po tokiu pavadinimu surašytas tekstas bus makabriškas, ciniškas ir pilnas
prifarširuoto šiuolaikinio jaunatviško humoro. Istorija pasakoja apie vyruką,
kuris vos neapsitriesdamas atsiima istorijos aukštojo mokslo diplomą, tėvai didžiuojasi
savo atžala, o viduje pasakotojas jaučiasi nelabai ką dar gyvenime nuveikęs,
nes visas studijas pragėrė su bendrabučio studentais, kurių veidų ir vardų
nelabai per keturis metus ir prisimena. Iš esmės skaitydamas šiuos epizodus
pagalvojau apie Lietuvos universitetų studentinį lygį, kada iš tikrųjų net pats
žinau gyvų pavyzdžių, kada bakalauro studentai tampa išsilavinusiais
informatikais nemokėdami savo kompiuteryje net Skype suinstaliuoti.
Visgi
tikrasis pasakotojo iššūkis yra pirmieji tikrieji žingsniai suaugusiojo
atsakomybės link, kada tenka užsidirbti ir dirbti taip, kad netaptum tėvams
našta. Protagonistas įsidarbina keistoje Šaltienos bistro, kuris kaip
maisto įstaiga atrodo iš pažiūros kaip normali įstaiga, bet netrukus pasikeičia
pasakojimo pobūdis, pakrinka pasakotojo sąmonė ir tikrovės perspektyva, tad
pasakojimas tampa išvarpytas ir sunkiai į rišlų pasaulį besijungiantis vaizdinys.
Rašytoja
bistro pasaulį kuria kaip atskirą ir savitą onirinę tikrovę. Pagrindinė priemonė
– vaizdinių hiperbolizavimas iki grotestiško absurdo. Skaitant ne kartą galima įžvelgti
tiesmuką žemojo, buitinio kalbėjimo manieros, kuria taip šmaikščiai kažkada perteikė
François Rabelais savo satyriniame kūrinyje Gargantiua ir Pantagriuelis,
taip pat primena Barono Miunhauzeno absurdiškų situacijų logiką. Bistro virtuvė
vaizduojama kaip teatras, kuriame yra ne tik didžiulė fabriko cecho kultūrą
primenanti erdvė, bet egzistuoja ir socialinių sluoksnių pasiskirstymas nuo
paprastų juodadarbių be statuso ir vadovaujančių golodų. „Šitam kolektyve
yra buvę galvažudžių, svorio kilnotojų, buvusių kalinių, motinų, pagimdžiusių
septynis sūnus, moterų be pirštų ir du pedofilai. Tačiau ilgoje sandėliavimo
praktikoje, o tai yra dvejus su puse metų, nesu matęs, kad kas nors nuo virintų
kaulų nugremžtų centnerį mėsos. Tu – „Šaltienos bistro“ pasididžiavimas! (p.
70).“ – sako kolega pagrindiniam veikėjui, kai šis daugiau nei 100
kilogramų prigremžė mėsos ir sumušė bistro rekordą.
Skaitant
romaną toliau, tampa aiški kuriamo grotestiško pasaulio logika, kuri sutampa su
pakrikusio, išvargusio ir nuolat neišsimiegojusio veikėjo būsena. Bemiegės naktys
ir ilgos darbo valandos gremžiant mėsą duoda savo ir mes per pasakotoją imame
regėti iškreiptą tikrovę, kurią padeda sukurti autorės nuolatinių įvairių
literatūrinių žanrų klišių parodija. Štai įsimylėjęs šešiolikmetę kiauliaganę
Šachla, jis ima elgtis kaip riterinių romano parodijos veikėjas Don Kichotas. „Nebijok,
su manim tu saugi, neleisiu niekam tavęs paliesti, – pasakiau vyriškai, bet su
dideliu jautrumu, išskėčiau rankas ir yriausi link jos pro kiaules, vedamas
nevalingo noro ją pabučiuoti bent į žandą. Jei Dievulis nepagailės, gal
sumestume ir lytinį aktą, kuris maloniai nuteiktų mano vyrystę (p. 123).“
Virtuvės
darbuotoja Stalina tampanti ragana, aiškiarege baba Vanga vykdo kūno nuplovimo
ritualą, o golodų vestuvių ceremonija – kaip ir S. Kubriko filmo Plačiai
užmerktos akys scena. Netrukus Šachla virsta kiaule ir, atrodo, kad tai
turėtų tapti jaunavedžio tragedija, bet bistro direktorius pasiūlo žmoną tą
pačią vestuvių naktį paskersti ir išvirti iš jos ypatingos šaltienos. Vienu
metu susipina stebuklinių pasakų motyvai, M. Bulgakovo Meistras ir Margarita
elementai su absurdiškais veikėjų sprendiniais, o paskerstos kiaulės išvežimas
bagažinėje – detektyvinių romanų štampu. Įvairių epochų ir kūrinių schemos
kuria savitą Šaltienos bistro pasaulį, kuris vista Užgavėnėmis, ryškia kakofonija,
kurią kiek kitokiais rakursais galima aptikti Mindaugo Jono Urbono romane apie
Vilnių ir jo įžymybes Šimtmečių melancholija. Kadangi vyrauja buitiška
netaisyklinga romano kalba, ji tik sustiprina savitą bistro virtuvės atmosferą,
tokia kalba yra motyvuota ir padeda išskleisti sunkią virtuvės darbuotojų
kasdienybę. Tiesa, netaisyklinga kalba – nieko naujo, tai jau šiuolaikinės
lietuvių literatūros bruožas, kuris nieko nebenustebina, netgi retsykiais
atrodo kaip literatūros raiškos klišė arba privalomasis kalbinis šou.
Ieva Dumbrytė
Visgi
skaitant ir nardant po literatūrinę romano akrobatiką, atkreipiant dėmesį į
teksto stilių, ritmą ir pasakojimo fabulą, manding, pasidaro taip, kad
pagrindinis veikėjas yra vidutinybių vidutinybė, arba pernelyg nuobodus. Jis dirba
bistro ir nepajėgia priimti tinkamų sprendimų, net nebando ištrūkti iš to
klaikaus labirinto. Save alindamas ir dar labiau stengdamasis jis net patiki,
kad yra Mesijas, tam tikras kančios didvyris, kuris įgyvendina golodų pranašystę,
kas savaime tampa maginės literatūros (kad ir Hario Poterio) štampu t. y., kai
veikėjas neįdomus, jam reikia suteikti kokią nors užduotį (arba šiuo atveju
pačiam patikėti esant ypatingu), kad galėtų pasakojimo perspektyvoje
įgyvendinti jam skirtą likimą, tačiau Šaltienos bistro šis kelias
padrikas, nesulipintas, išskydęs kaip šaltiena ir galiausiai tai tėra tik
veikėjo prisigalvotos nesąmonės pateisinti savo menkumui. Veikėjas, kuris
nuolat permąsto savo vyriškumą ir menkumą, aplinkinius, įskaitant ir tėvus,
regi tarsi trafaretinius komikso veikėjus, jų neindividualizuoja, o
hiperbolizuoja tik jų socialinių vaidmenų funkcionalumą. Tokia literatūra
pokštauja, žaidžia ir neretai, kaip ir Šaltienos bistro atveju, užsižaidžia
pasakojimo įmantrioje formoje ir pamiršta turinio gylį ir intrigą.
Visgi
romano finalas, sakyčiau, vykęs. Mūsų vaikinas-pasakotojas išsivaduoja iš Šaltienos
bistro vergystės ir tampa diplomuotu informacinių technologijų darbuotoju. Žodžiu,
dirba gerbiamą biuro darbą, kur laisvos poilsio pertraukėlės ir stovi kavos
aparatai. Tačiau vėl susidūręs su savo menkystės ir bejėgystės jausmu patenka į
savo galvoje susikurtą pragarą. Šis fokusas primena tuos siaubo filmus, kurie
sako to be continued – tik jau ne mums, o pačiam veikėjui, pasiliekant
už kadro pragaro tęsinyje. Šis pabaigos epizodas iš esmės paaiškina, ką iš
tikrųjų perskaitėme ir, kiek teko skaityti interviu, pačią rašytoją įkvėpė pažįstamų
pasakojimai apie virtuvės darbų specifiką. Nesunku palūžti, kai galvoji, jog
pasaulis tik ir laukia tavo ereliško skrydžio, o iš tikrųjų plauni indus 12
valandų per parą.
Romanas
skambus, ambicingas ir ritmiškas. Autorei pavyko perteikti banguojančio bejėgio
jaunuolio, ištroškusio greitos sėkmės ir lengvo gyvenimo, beviltišką nuovargį. „Jauno
žmogaus gyvenimo stebuklą įsivaizdavau apytikriai taip: latė kava, poguliai
lovoje, pica, nenuilstantys draugų skambučiai, mažas, bet standžias krūtis
turinčios merginos saldūs bučiniai (p. 212)“. Akivaizdu, kad romanas apie nebrandylą
lūzerį, neatitinkantį europietiško hipsterio, kuris ant papūstų raumenukų
turi po tatuiruotę, o barzdą madingai pakerpa ir losjonu padrėkina kiekvieną
savaitę šauni kirpėja ar kvalifikuota salonų plaukų stilistė, o popietėmis
prieš saulutę senamiestyje su vis kita mergina išgeria alučio ar kavos puodelio,
nepamiršdamas pasitikrinti laiko savo Rolex‘e ant riešo. Romanas apie tai, kad
sėkmės lengvos nėra ir visur reikia dėti pastangų. Visgi romane daug triukšmo,
klibantys siužetiniai rėmai, veikėjas be evoliucijos ir pernelyg susirūpinęs
tik tuo, koks jis nėra. Bet argi tai neaktualu šiais instagram laikais?
Jūsų
Maištinga Siela