Filmas: "Atsiminimai" / "Memoria"

 Sveiki,

 

Auksinės palmės šakelės savininkas, režisierius iš Tailando Apichatpong Weerasethakul Lietuvoje taip pat turi savo kino gurmanų gerbėjų būrį. Pamenu kilusias diskusijas dėl jo „Kino pavasaryje“ filmo „Didybės kapinės“, nes vieni pasisakė, kad filmas labai subtilus ir įdomus, o kiti, kad pernelyg lėtas ir monotoniškas. Iš tikrųjų Apichatpong Weerasethakul kuria savitą filmą ir tą galime įsitikinti žiūrėdami jo naujausia darbą „Atsiminimai“ (pačiame „Kino pavasaryje“ paliktas originalusis pavadinimas „Memoria“)  (ispan. Memoria) (2021).

 

Jeigu ir nesate lėto ir mąslaus, kone meditacinio kino mėgėjais, jūs tikriausiai žiūrėsi šį kūrinį dėl Tildos Swinton pasirodymo. „Atsiminimai“ nufilmuoti Kolumbijoje, dalis Bogotoje. Bogota savita sostinė, nes palyginus su kitomis sostinėmis yra ganėtinai aukštai kalnuose, todėl visai nenustebau, kai pagrindinė veikėja Džesika kreipdamasi į vieną iš gydytojų dėl pagalbos užmigti psichotropinių vaistų gauna gydytojos atsakymą: „Šiame mieste daug kas patiria haliucinacijas.“

 

Pačią istoriją galima apibrėžti, jog tai apie veikėją, kuri viešnagės dienomis lanko sunkiai sergančią seserį. Džesika gana neblogai kalba ispaniškai, tačiau filme ji tarsi pasimetusi ir išsiblaškiusi, nuolat girdi keistą ir ją gąsdinantį garsą. Galiausiai ji lankosi pas jauną specialistą, kuris bando nustatyti šio garso kilmę. Džesika vaikštinėja po Bogatą, baidosi šunų ir apžiūrinėja draugės archeologės prieš 6000 metų mirusių žmonių palaikus, ypač vienos mergaitės, kurios galvoje didžiulė skylė. Nereikia būti genijumi, kad suvoktum, jog tas garsas, kurį girdi Džesika, turi tiesioginių sąsajų su skyle galvoje. Trečiajame reikšmingame epizode Džesika sutinka ant upės kranto vietinį gyventoją asketą, kuris darinėja žuvį, su juo leidžiasi į pokalbį, kol galiausiai ji ima suprasti visų šios keistos kelionės simbolių, garsų ir pojūčių prasmę... 

 

Filmas tarp mokslinės fantastikos ir meditacijos, tarp aiškių fizinių ir metafizinių patirčių. Tiesą sakant, neretai šioje lėtai vykstančioje istorijos eigoje jutau A. Tarkovskio kino ištarmes ir raiškos būdus. Režisierius aiškiai linkęs į misticizmą, tą rodo ne tik šis filmas, bet ir ankstesnieji darbai. Puiki ir subtili Tildos Swinton vaidyba, pastaroji perteikė sutrikusios, pasimetusios, dažnai tiek savo jausmų ir būsenų nesuvaldančios bei svetimos kultūros terpėje besiblaškančios ir beveik visada nepatogiai besijaučiančios veikėjos disharmoniją. Švykių ne kažin kiek čia rasite, tačiau istorijos gylis ir visuma vis tiek nustebina, kiek per mažai galima papasakoti daug. Tyčia nutylimi beveik visi Džesikos socialinio statuso įvardijimai: ar ji ištekėjusi, ar turi vaikų, šeimą, kokia tikroji jos profesija – viskas eliminuojama, lieka tik veikėja, bandanti savo juslėmis ir galimai šeštuoju pojūčiu suvokti, kas su ja darosi.

 

Filams yra tarsi vienas ilgas ėjimas veikėjos vidinio su(si)vokimo link, tai, sakyčiau, genialiai puiku, nes retai kinas kalba apie abstrakcijas šitokiais jusliniais būdais, nes, kaip žinia, kinas daugeliu atveju linkęs provokuoti, demonstruoti ekspresiją masėms, spręsti sudėtingas problemas ir kelti klausimus. Režisierius išnaudoja aktorę, leidžiasi į egzotiškos kultūros didmiestį ir kine išnaudoja garsus, o tuos garsus apjungdamas su veikėjos būsenomis sukuria Džesikos asmenybės fugą. Dideliame ekrane, pasinėrus į „Atsiminimų“ subtilų pasaulį, galima išgyventi tai, ką pavadintume tikra kino patirtimi žiūrovui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/100

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela