Chimamanda Ngozi Adichie.
„Pusė geltonos saulės“ – Vilnius: Metodika, 2012. – p. 432.
Sveiki, skaitytojai,
Kai šiemet prieš paskelbiant,
kad literatūros Nobelio apdovanojimą pelnė prancūzė Annie Ernaux, buvau
nustebintas, kad viena iš pretendenčių pelnyti šį apdovanojimą buvo ir
afrikiečių rašytoja iš Nigerijos Chimamanda Ngozi Adichie (g. 1977).
Nenustebčiau, jog vieną dieną taip ir nutiktų, nes jos knygos itin populiarios
ir vertinamos visame pasaulyje.
Pirmąkart Chimamanda
Ngozi Adichie skaičiau, kai man buvo šešiolika, ir tai buvo neseniai lietuviškai
pasirodęs romanas Kinrožės žiedas (2005, Alma littera), vėliau
pasirodė ir leidyklos Metodikos išleistas romanas Pusė geltonos saulės
(angl. Half of Yellow Sun), vertė Jolanta Narkevičienė, ir galiausiai Amerikana (Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2019). Anuomet Kinrožės žiedas buvo
lyginamas su Arundhati Roy Mažmožių dievu, nes lygiai tokia pat negailestinga ir žiauri
vaizduojamiems veikėjams, todėl po A. Roy romano Kinrožę griebiau labai
greitai ir likau labai patenkintas, nes knyga buvo itin nuosekli, jautri ir
žiauri, kas anuomet man paliko itin didelį įspūdį. Įdomu, kaip šiandien toji
knyga skaitytųsi?
Tiesą sakant, Pusę
geltonos saulės pradėjau skaityti dar itin karštą ir tvankią rugpjūčio popietę,
tikėdamasis, kad knyga beregint įtrauks ir nepaleis kaip anuomet Kinrožės
žiedas, tačiau knyga tapo metų stabdžiu, nes ją skaičiau pusantro
mėnesio ir maniau, kad kaip skaitytojas pasiekiau absoliutų neskaitymo bloką,
kuris nežinia, kiek tęsis ir kada baigsis. Visgi knygą galais ne galais
įveikiau, nors nebuvo lengva.
Neapsirikite, knyga nėra
prasta ar toji, kuri stabdo skaitymo procesą, galimas daiktas, kad ji įkrito
man į rankas netinkamu metu. Pusė geltonos saulės – tai didžiulė rašytojos
duoklė Nigerijos ir visos Vakarų Afrikos istorijai. Autorė vaizduoja Nigeriją nuo
praėjusio amžiaus šešto dešimtmečio pabaigos, perteikdama išgalvotų veikėjų Olanos
ir jos sesers dvynės, brito Ričardo bei vietos gyventojo Ugvo gyvenimo vingius siautulingais
ir pilnų revoliucijų Nigerijos dešimtmečiais. Kiekvienas iš šių veikėjų
pakaitomis skyriuose pasakoja įvykius iš savo perspektyvos, todėl pasakojimas
tampa daugiabalsis. Autorė išmoningai siekia atskleisti, kaip šalies istoriniai
įvykiai darė įtaką to meto vietos gyventojams ir čionai pasilikusiems kolonistams
britams, todėl romane nuolat tarp veikėjų verda diskusijos apie imperialistų
britų ir vietos ibų bei jorubų genčių kultūrinių ir politinių konfrontacijų. Galiausiai
bėgant dešimtmečiams veikėjų požiūris keičiasi tiek į politiką, tiek vienas į
kitą, nes jų likimus ir požiūrį formuoja kraugeriškos karo aplinkybės.
Pusė geltonos saulės –
tai anuomet 1967-1970 metais pietų Nigerijoje gyvavusios separatistinės valstybės
vėliavos simbolis. Pasitraukus britams iš Nigerijos įtakos zonos, vietos
valdžioje ima klestėti nesantaika ir korupciją. Iš vienos pusės atrodo, kad
jorubai sukilo prieš ibus ir viskas vyksta tik Nigerijos valstybės ribose, bet
toli aidi ir Šaltojo karo konkurencingų šalių įtaka ir finansinis bei ginklinis
rėmimas. Jeigu Europoje karas jau seniai pasibaigęs, tai Nigerija tampa tų
pačių šalių karo pratęsimo aikštele, o kaina didžiulė – vietos gyventojai.
Autorė daug dėmesio
skiria karo vyksmo procesams ir kontekstui, tačiau ji visa tai atvaizduoja iš
to meto nigeriečių buržuazininės aristokratijos. Seserys dvynės, kurios visą
gyvenimą augo po turtuolio tėvelio sparneliu, staiga jaučia imperialistinį
griūtį, nes šalyje sustiprėja socializmas ir ibus ima persekioti iki tol
nuošaliau nuo valdžios laikyti jorubai. Šalyje prasideda kruvinas karas ir jame
atsiduria trys pagrindiniai veikėjai, kurie blaškomi tiek besikeičiančio
pasaulio, tiek vertybių.
Tiesą sakant, tie
išblaškyti karo likimai iš vienos pusės romane veikia kaip galimybė „iš vidaus“
priartinti ir parodyti suasmenintus to laikotarpio procesus, tačiau didžioji
romano dalis, manding, pasirodė pernelyg melodramatiška. Autorė šįkart linkusi
piešti muilo operą, todėl kiek prėskai ir dirbtinai atrodo veikėjų neištikimybė
vienas kitam, sesers išdavystė, visokie „permiegojimai“ su vienas kito vyrais,
todėl visa tai kėlė šypsnį. Nors autorė puiki pasakotoja ir puikiai atskleidžia
socialines realijas, pavyzdžiui, nieko apie vakarų civilizaciją nenusimanančio jauno
berniuko Ugvo augimą naujojoje aplinkoje, tačiau iš kitos pusės ji labai melodramatiškai
užsiplepa bandydama išlaikyti balansą tarp politinio konteksto ir kasdienių
veikėjų kasdienybės ir bandymo juos perteikti kuo gyviau. Man atrodo, romanas
tampa gerokai ištęstas, balansuojantis tarp pop meilės trikampių ir keturkampių
vaizdavimo, tačiau daug ką išgelbsti istorinės žinios apie Nigeriją, kurios labai
praplėtė, neslėpsiu, mano sampratą ne tik apie Nigeriją, bet ir visą Afriką.
Man nesunku įsivaizduoti,
kodėl romanas sulaukė populiarumo ir pripažinimo daugelyje šalių, nes jis
turtingas istoriniais ir kultūriniais plačiais kontekstais, primena užtęstą
Netflix serialą, įtraukų ir patrauklų, tad, jeigu kas ryžtųsi statyti pagal šią
knygą serialą, manau, jis būtų gerai sukaltas, nes romanas būtent toks ir yra. Visgi,
mano nuožiūra, romane santykių linijos, bandymas „per lovą“ regzti santykių
konfliktus yra naiviai perteiktas. Kad ir tas juokingai naivus įvykis, kai
Olanos potenciali raganiais ir šamanais tikinti prietaringoji uošvė savo sūnų
nugirdė žolelėmis, kad ant jo galėtų „pajodyti“ savo kaimo tarnaitę ir
įskaudinti Olaną. Rezultatas neįtikėtinas, nes po tos sueities iškart nekalta
mergaitė tampa nėščia ir pagimdžiusi kūdikio atsisako ir jį pasiima pati
Olana... Man jau tampa įtaru, jog knyga pernelyg plokščia turtingoje
kultūrinėje ir istorinėje romano plotmėje. Ar man patiko romanas? Nelabai. Ar
jis gerai ir patraukliai parašytas? Tikrai taip!
P. S. Prie knygos visada
turėjau pieštuką, naiviai tikėdamas aptikti vietą, kurią norėčiau pacituoti šioje
recenzijoje. Nieko nesugebėjau rasti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą