Sveiki,
Šiemet Kino pavasario
festivalyje pristatyta danų režisieriaus Christian Tafdrup siaubo juosta „Svečiuose“
(kai kur verčiama „Nieko nesakyk“) (dan. Gæsterne) (2022) buvo įtraukta
į programą „Kritikų pasirinkimas“. Ne taip jau ir dažnai kino festivalyje sušmėžuoja
siaubo filmai, o dar ir „Kritikų pasirinkimuose“.
Pačiame internete, kurie
žiūrėjo šį filmą, atsiliepimų galima surasti pačių įvairiausių. Pripratusiems
prie aiškaus naratyvo ir holivudinių siaubo filmų standartų, žinoma, kad
europietiškas siaubo modelis atrodys mažų mažiausiai keistas arba
nesuprantamas. Istorija pasakoja apie šiltuosiuose kraštuose dviejų šeimų
pažintį. Užsimezgusi draugystė atrodo gera ir įdomi, juolab kad viena šeima
danai, o kita – olandai. Praėjus kiek laiko olandai pasikviečia danus pas save
pasisvečiuoti ir šeima leidžiasi į kelionę. Jau nuo pirmosios nakvynės dienos
danams tampa nejauku dėl tam tikrų olandų bendravimo manierų. Keistuolių šeima
turi nekalbantį berniuką, kuris kelia tam tikrą šiurpulį, o galiausiai nusigėrę
olandai ima elgtis vulgariai ir netgi neapmoka sąskaitos. Galiausiai įtampa vis
auga, keistenybių ir nejaukių scenų vis daugėja, tad porelė iš Danijos nori kuo
greičiau grįžti namo...
Iš tikrųjų šis siaubo
filmas įtemptas nuo pat pradžių iki galo. Ir visai čia nereikia jokių
vaizduoklių ar didelių smurtinių scenų, įtampą kelia svetingumo ribos. Kas tas
svetingumas ir kada yra peržengiama riba tarp draugystės ir buitinės kultūros? Veikėjai
nuolat jaučiasi suvaržyti, spaudžiami kultūrinių normų ir iš to kyla auganti
grėsmė pratrūkti. Kitaip sakant, režisieriui įdomios tarptautinių žmonių pažintys
ir ribos, kurių dažnai laikydamiesi apsisaugojame, tačiau filmas klausia, o kas
nutinka, jeigu viena pusė staiga šių normatyvų ima nebesilaikyti? Vegetarei moteriai
nuolat kišama mėsa, o nebyliui berniukui nuolat aiškinama, ką ir kaip daryti,
atimant bet kokią laisvę spręsti ir augti klystant.
Galiausiai antroji filmo
dalis tampa tikru trileriu. Bėganti šeima iš Olandijos pasijunta meškos
spąstuose. Sužinojusi olandų šeimos paslaptis šeima neša muilą, tačiau
nesėkmingai. Jie pagrobiami. Tiesa, filmo finalas, nors ir šokiruoja, man jis kėlė
daugiausia klausimų. Ir visai ne dėl to, kad nepateikiami žudikų motyvai ir kas
po to su tais vaikais daroma ir kaip tie maniakai išsilaiko finansiškai ir
neįkliūva teisėsaugai, bet būtent nuskriaustosios šeimos psichologija. Netekę savo
dukros jie nusirengia ir leidžiasi užmėtomi akmenimis. Kaip tai įmanoma? Tas
nesipriešinimas, nemėginimas susigrąžinti dukters... Man absoliučiai tampa
nelogiškas, juolab kad piktadariai neturėjo jokio šaunamojo ginklo ir blaiviu
protu neįsivaizduoju tokios pacifistinės scenos tikrovėje. Juk daugelis dėl
savęs ir vaiko būtų gerklę perkandę žudikams, tačiau būtent tas finalas
išsviedžia žiūrovą į tam tikrą apmąstymų kosmosą: kodėl, kodėl, kodėl padarytas
toks sprendimas? Kodėl visą filmą buvo taip gerai, taip organiškai įtempta ir
įdomu, o pabaiga tampa lyg iš fantastinės srities? Manding, dar neatsakiau į šį
klausimą, gal dėl to, kad filmas provokuoja, gal dėl to, kad keičiasi sąlygos
ir filmo žanras ir situacija tampa simboliu – sunku įvardyti, tačiau būtent tuo
filmas ir įdomus, kad jis palieka įspūdį ir nemažai klausimų.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 6.6
Nuoroda į „Kino pavasarį“ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą