J. D. Salinger. „Rugiuose prie bedugnės“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 270.
Sveiki, skaitytojai,
Kai legendinis
amerikiečių rašytojas Jerome David Salinger (1919-2010) 1951 metais
išleido romaną Rugiuose prie bedugnės (angl. The catcher in
the rye) tikriausiai nė nesapnavo, jog jo literatūra padarys nepataisomą poveikį
ištisoms jaunuomenės kartoms. Romanas iš pradžių skirtas tik suaugusiems
beregint tapo paauglių ir jaunuolių maišto manifestu, nes anuomet puikiai
atliepė XX amžiaus jaunuolių būsenas ir jausenas.
Negana to, ši knyga
turėjo poveikį ir vėlyvosioms sovietinėms kartoms, o apie pagrindinio veikėjo
Holdeno Kolfildo tapatumą ir įtaką grupei Fojė yra pasisakęs ir pats
Andrius Mamontovas. Anų laikų sovietinėje verstinėje literatūroje nebūta daug marginaliosios
literatūros, kuri kalbėtų apie jaunuolių problemas, seksą, maištą ir atskirties
jausmą, todėl Rugiuose prie bedugnės tapo ir po Geležine uždanga
esantiems pirmiesiems skaitytojams šioks toks paguodos talmudas, žodžiu,
kitokia literatūra. Šiuo metu ši kultinė knyga yra nagrinėjama mokyklinėse programose
ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Prisimenu, kai pirmąkart
perskaičiau Rugiuose prie bedugnės. Man tada buvo 15 metų ir šioji knyga
absoliučiai nepatiko. Aš jos tiesiog nesupratau, iš anų dienų perspektyvos
neturėjau jokio tapatumo jausmo su H. Kolfildu, tačiau skaitant dabar, prabėgus
tiek daug laiko nuo pirmojo įspūdžio, požiūris labai pasikeitė. Visų pirma
knyga labai įdomus kūrinys kaip kultūrinis reiškinys, o antra – pamačiau
literatūrinį talentą ir visus šios knygos „užkaborius“, kurių neįstengiau įvardyti
ir pamatyti būdamas penkiolikos.
Istorija pasakoja apie
paauglį Holdeną, kuris pakeitęs jau tris mokyklas, mokosi prestižinėje
mokykloje, tačiau po lemtingos klaidos yra vėl išmetamas. Jis bijo grįžti namo
ir pasakyti tėvams, jog ir vėl juos nuvylė, nes tėvai jį išsiųs į karo mokyklą.
Gyvendamas studentiško stiliaus bendrabutyje, jis dangsto savo draugus, rašinėja
už juos rašto darbus, nes tik literatūra jam sekasi gerai, tačiau neatrodo, jog
Holdenas gebėtų pasirūpinti savo reikalais. Netrukus ima ryškėti jo
maištingumas, keisti paaugliški įsitikinimai apie pasaulio gerumą ir žmones.
Salingeris per Holdeną perteikia, sakyčiau, jaunuoliams būdingą baikštumą ir
atžarumą, kuris virsta į stačiokišką ir jaunuoliams būdingą brutalų santykį su
aplinkiniais ir pasauliu.
Holdeno poziciją išsako
ir jo kalba, kuri anuomet literatūroje dar nebuvo tapusi standartu. Paaugliška,
vulgari ir stačiokiška kalba pasižymi žeminančia tonacija. Čia suskamba ir
keiksmai, ir merginos vadinamos mergšėmis, kalbama apie pederastus ir iškrypėlius,
nes anuomet būta tik tokio socialinio žodyno. Visą tą buitinį slengą perteikia
vertėjas Povilas Gasiulis ir šių dienų kontekste toji kalba vis dar atrodo gyva
ir natūrali.
Net nekyla abejonių, jog
Holdenas persunktas vienatvės, jis nėra „įleidžiamas“ į suaugusiųjų pasaulį,
nors beveik viena koja gyvena jame, nes priima sudėtingus sprendimus, nors ir
kvailokus, yra atlaidus savo klaidoms, tačiau be galo reiklus ir kritiškas
aplinkiniams. „Man atrodo taip: jeigu žmogus nekvailas ir supranta humorą,
jam nusispjaut, ar jo lagaminai geresni, ar blogesni. Bet taip nėra. Užtat aš ir
gyvenau vienam kambary su tuo bukagalviu benkartu Stredleiteriu. Jo bent
lagaminai buvo ne prastesni už mano (p. 140)“. Sakyčiau, nūdienos
jaunuoliai taip pat nieko nesiskiria: daug lūkesčių kitiems ir mažai atsakomybės
bei savidisciplinos, todėl kai kurie infantilūs Holdeno įsitikinimai, kaip
antai vertinti žmones pagal jų lagamino
kokybę, atrodo kvailoki, tačiau puikiai iliustruoja jaunuolišką
kategorišką būdą.
Kitą vertus, Holdenas
turi ir savito gerumo. Paskutinius dolerius jis švaisto vienuolėms, sutiktoms
tiesiog mieste, nevertindamas pinigų, jis juos taško tai kairėn, tai dešinėn,
ir ne visada tik savo naudai, jis gerbia silpnesniuosius, nors jo kaip
pasakotojo kalboje yra daug menkinančios leksikos.
Holdenui rūpi saugoti
vaikus nuo bedugnės, kuri knygoje (išėmus iš vienos dainelės citatą apie rugius)
įgauna blogio, pavojaus, slenksčio metaforas. Kalbėdamas su seserimi Fibe,
Holdenas galiausiai nenorom atskleidžia, kad labiausiai už viską pasaulyje jis
norėtų stebėti, kaip nekalti, tyri vaikai žaidžia rugiuose prie bedugnės ir kad
jis galėtų juos ganyti ir prižiūrėti, jog šie neįkristų į prarają. (Keistas
noras, turint galvoje, kaip Holdenas „rūpinasi“ savimi). Bedugnė nebūtinai
simbolizuoja mirtį ir blogį, veikiau tai takoskyra tarp tyro vaikiško pasaulio
ir klaidų bei nuodėmių pilno suaugusiojo apsunkinto gyvenimo. Pats Holdenas jau
„žino“ bedugnės „skonį“, žino, ką reiškia daryti klaidas, jaustis kaltu, jis
beveik jau perėjęs į suaugusiųjų pasaulį, tačiau potraukis saugoti vaikus nuo
bedugnės, sakyčiau, yra to saugaus ir tyraus, nesugadinto pasaulio ilgesys.
„Nesubrendęs žmogus
pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs
žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą (p. 239).“
Tokius žodžius Holdenui pasako patikimas buvęs literatūros mokytojas Entolinis,
kuris nakčiai priima Holdeną, nes supranta jo sudėtingą padėtį. Kadangi Holdenas
dar tik besiformuojanti asmenybė, akivaizdu, kad jis apsėstas iliuzijų ir
idealų. Ir ne vien dėl bedugnės. Knyga parašyta ne tiek daug laiko praėjus
Antrajam pasauliniam karui, paties Holdeno vyresnysis brolis dalyvavo kare ir
Holdenas nesupranta, kaip nesipriešinant sistemai galima žudyti kitą žmogų,
veikėjo nuostata tokia: geriau mirti, nei eiti į karą. Vėliau toks manifestas
turės nemenkos įtakos Vietnamo karo šauktiniams Amerikoje po kelerių
dešimtmečių nuo knygos pasirodymo.
Holdenas empirikas, jam svarbu
žinoti, kur dingsta žiemą paukščiai iš ežero Centriniame parke, jam svarbu
pažinti moteris, gerti ir rūkyti, nes tai yra jo tapatybės dalis, kaip ir nauja
medžiotojo kepuraitė, kuri simbolizuoja maištą, nes ją nešioja snapeliu į
nugarą. Bet visgi prieš ką kovoja Holdenas? Iš pažiūros jis pasyvus
maištininkas, jis kovoja ne tiek savo veiksmais, nes veiksmų ir elgesio plotmėje
jis renkasi pražūtingus, destrukcinius sprendimus. Nors veikėjas tapo maišto
simboliu daugeliui jaunuolių, visgi jo kova yra vertybinė kova t. y., Holdenas
nenori susitaikyti su sisteminiais dalykais, nenori prisiimti atsakomybės, netgi
priešingai – jis siūlo Selei, vienai iš savo merginų, viską mesti ir tučtuojau automobiliu
patraukti į Vakarus. Spontaniškas paaugliškas idealizuotas elgesys, laisvės
troškimas ir nepamatuoti sprendimai pas Holdena yra neatsitiktiniai, nes
Holdenas tiesiogiai yra pažinęs mirtį, todėl pasąmoningai suvokia gyvenimo
trapumo ir laikinumo kainą. Holdenas yra netekęs brolio Elio ir taip pat regėjo
pro langą iššokusio jaunuolio lavoną, todėl toji pažintis jį traumavo ir
pakeitė. Kitaip sakant, bedugnė įgauna ir dar vieną reikšmę: mirties ir
laikinumo juodąją burną, kuri praryja gyvenimą.
Šiaip Rugiuose prie
bedugnės nuostabus kūrinys ir man nuoširdžiai gaila, kad dabar didelė dalis
mūsų mokinių nėra pajėgūs apmąstyti daugelį išplėtotų romano prasmių, nes pripratę
prie tiesioginių tekstų, kurių pagrindinė mintis ir idėja jau žinoma
perskaičius vos pastraipą. Deja, Rugiuose prie bedugnės toks plokščias
nėra. Sakyčiau, netgi tai psichologinė knyga, kurioje regime su mirtimi
susidūrusį Holdeną, kuris visomis išgalėmis bando pajusti pasaulio gerumą,
priešinantis gyvenimo schematiškumui ir įrėminimui, nes įrėmintas pasaulis
atima gyvenimo džiaugsmą. Holdenas tą supranta, todėl jis elgiasi ne pagal
taisykles ir primestus lūkesčius, o intuityviai ieškodamas šešėliuose gyvenimo
tyrumo... Beje, Suvalkijoje, Sudargo krašte, iš kurio kilo Salingerio
protėviai, yra atidarytas nuostabus simboliškas paminklas – nuo kalvos
atsikišęs Salingerio takas, kuris liudija apie saugomą ir ganomą gerumą, kad
neįkristume į bedugnę.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą