Knyga: Georgi Gospodinov "Liūdesio fizika"

 

Georgi Gospodinov. „Liūdesio fizika“ – Vilnius: RARA, 2022. – p. 284.

 

Sveiki,

 

Jeigu kas nors paprašytų atpasakoti bulgarų rašytojo Georgi Gospodinov (g. 1968) romano Liūdesio fizika (bulg. Fizika na tagata) siužetą, sakyčiau, kad tai padaryti būtų sudėtinga. Ir visai ne dėl to, kad knygai stigtų įvykių, bet dėl pasakojimo daugiasluoksniškumo ir išdrikusios postmodernios pasakojimo technikos. Bulgarijoje ir pasaulyje įvairiomis literatūrinėmis premijomis įvertintas rašytojo romanas laikomas įdomiausiu ir geriausiu jo kūriniu, kurį į lietuvių kalbą išvertė mano viena mėgstamiausių iš slavų kalbų vertėja Laima Masytė, o išleido leidykla Rara.

 

Liūdesio fizika primena kaleidoskopą, kuris turi atskirą ir savitą vidinę logiką. Iš vienos pusės teigti, kad tai chaotiškas, be struktūros ir vien iš autoriaus eksperimentinio impulso parašytas pasakojimas teigti negalėčiau. Juntamas aiškus giminės sagos leitmotyvas, nes istorija prasideda XX amžiau pradžioje apie senelį, kuris vos nebuvo paliktas savo pačios motinos. Atsitiktinumų ir ribinių giminės situacijų plėtotė driekiasi per visą XX amžių ir baigiasi paties autoriaus vidutinio amžiaus brandos etape. Šalia šeimos autobiografinių įvykių plėtojama ir socialistinės, ir postsocialistinės Bulgarijos istorija, paženklinta komunizmo ir demokratijos politinių ir žmonių dvasinių, mentalinių lūžių žymėmis.

 

Kad istorija nebūtų nuobodi, autorius kuria perspektyvas ir „šokinėja“ ne tik per laiko juostas ir alternatyvias tikroves, bet ir įsikūnija į vairius veikėjus ir gyvius, byloja jų patirtimis, todėl pasakotojo tonas ir balsas nuolat kinta. Iš pradžių tai kiek erzina ir blaško, ypač tiems, kurie pripratę prie tvarkingų epinių pasakojimų. Viso šito Gospodinovas atsisako, todėl jis su pasimėgavimu žaidžia postmodernistinį teksto žaidimą, migruodamas iš istorijos į istoriją, neužbaigdamas jų, o pratęsdamas įvairiais prasmių, simbolių ir metaforų, paradoksų būdais kitose iš pažiūros lyg ir nesusietų istorijų nuotrupose, kurios pamažu skaitytojo sąmonėje brėžia intelektualų ir daugiasluoksnį prasmių žemėlapį. Tai išties ne kiekvienam iškart paskaitomas sunkiasvoris romanas, reikia priprasti prie pasakojimo polėkio ir būdo, tada atsiveria gurmaniškas skaitymo malonumas.

 

Vienas iš romano raktų – legenda apie Minotaurą, pabaisą, uždarytą Dedalo sukurtame labirinte, kurį, anot antikos mito, herojus Tesėjas nužudo, pasinaudojęs karaliaus dukters Ariadnės siūlu. Autorius nagrinėja Minotauro pasmerkimo istoriją, bando jį išteisinti, kurdamas kitą perspektyvą, jog Minotauras nekaltas, kad gimė su buliaus galva, o jo pabaisiškumą sukūrė patys žmonės, priskyrę jam baisiausias savybes ir uždarę į tamsų labirintą, kol šis buvo dar vaikas. Šalia plėtojama ir karo metu per atsitiktinumą nuo vokiečių nepažįstamosios moters į rūsį įtraukto vyriškio pasakojimas, kuris atkartoja minotauriškas būsenas. „Tamsiame požemio labirinte paslėptas ir Minotauras. Ir kadangi ten laikas neina, jis visad lieka berniukas. Rūsyje, šioje vėlesnių laikų miesto oloje, būdavome uždaromi ir mes, trumpalaikiai minotaurai, tarp konservuotų padažų ir kompotų (p. 70).“

Vienas svarbiausių ir šviesiausių Gospodinovo romano pasakojimo temų – atmintis apie vaikystę. Viename iš teksto atkarpų teismas teisia Minotaurą už tai, kad jis yra ne visai žmogus, o ir vaikai anuomet ne visai būdavo laikomi žmonėmis. Apskritai autorius iškelia mintį, jog tarp didingų epų ir mitų vaikų vaidmuo apskritai beveik neminimas, nors čia ir slypi paradoksas – kiekvienam suaugusiam visgi vaikystė yra šviesiausias atminties etapas. „Nubėk į rūsį agurkų! Na, marš į kitą kambarį pažaisti, mes kalbamės su svečiais! Bėk iš čia, dabar esu užsiėmęs! Kad netektų griebtis beržinės košės... (p. 82).“ Suaugusiųjų pasaulis ir vaikų yra atskirtas, vaikai varomi į atskirties labirintus, štai kodėl pasakotojas toliau analizuodamas savo gyvenimą taip brangins vaikystės prisiminimus. Dar viena mito plėtotė – Minotauro ir motinos santykiai, nes Minotauras buvo atimtas iš motinos, kaip ir pasakotojas, kuris neturėjo tvirto ryšio su motina versija.

 

Nors pats pasakojimas ir jo technika paremti minčių ir istorijų besiraizgančiu labirintu ir jame klajojančių Minotaurų versijomis, pačia bendriausia prasme Minotauras pasakotojui reiškia kalėjimą jo paties viduje, iš vienos pusės tai vaikas „sėdintis“ suaugusiojo viduje, kuris negali pamatyti šviesos, iš kitos – egzistencinė liūdesio ir melancholijos būsena.

Georgi Gospodinov

 

Autorius nuolat mitologiniais ir autobiografiniais bei autofikciniais rakursais nagrinėja atminties praradimo reiškinį. Antrojoje knygos dalyje, kurioje pasakojama labiau apie socialistinę bulgarišką vaikystę ir jaunas dienas, išsisakęs autorius „suserga“ praeities nostalgija, ilgėsi praeities dienų, jaučia tekantį laiką ir senėjimą, jam pristinga laiko ir prisiminimų, todėl ima migruoti „laiko kapsulėmis“ po alternatyvias istorijas, kitaip sakant, klaidžioti labirintais po svetimus prisiminimus, bandydamas rekonstruoti ištisą XX amžiaus epochų virsmą, suvokti nepastovumo prasmes.

 

Kai kurios detalės mums, lietuviams, kuriems nesvetimas okupacinis sovietinis laikotarpis, taip pat su nostalgija ryškiai atpažįstamomis detalėmis byloja apie praėjusį laiką: „Vėliau girdėjome kalbant, esą sprema nepaprastai naudinga moterų odai, o vienas iš mikrorajono gyrėsi, neva jo dažnai prašydavo pabūti tiekėju. Tai, sakydavo jis, bulgariška „Nivea“ (p. 89).“ Autorius ironiškai perteikia ir septinto-aštunto dešimtmečio kosminius karus, kada sovietų kosmonautai pasiuntė erdvėlaivį su gyva kalaite Laika, užsimena apie socialistinę svajonių pilną jaunystę ir šią epochą vadina XX amžiaus Šimtmečio popiete, nes įvairias kanalais Bulgariją pasiekdavo disco stiliaus muzika bei seksualinės revoliucijos atgarsiais iš Vakarų pasaulio.  

 

Mane nustebino, kad kaip ir Benjamin Labatut knygoje Kai liaujamės suprasti pasaulį, taip ir Georgi Gospodinovo Liūdesio  fizikoje randu kvantinės fizikos ištarmes iš Kopenhagos matematikų priimtos teorijos apie tai, kad materija tveriasi iš elementariųjų dalelių tada, kai kažkas stebi, nes tik stebėtojo sąmonėje detalės kuria materiją, o kitokiu atveju pagal teoriją jos yra kažkur kitur, gal kitoje laiko juostoje. Ši teorija romano pabaigoje paminėta neatsitiktinai, nes ji iš esmės paaiškina ir liūdesio fiziką, slenkančio ir negrįžtančio laiko su prisiminimais melancholiją, kurią išgyvena pasakotojas. Iš kitos pusės ši kvantinės fizikos teorija yra paremtas ir visas romanas, kuriame istorijos tai atsiranda, tai pranyksta, arba netgi susikuria skirtingos versijos: „Bet, kaip pastebi mano vidinis Gaustinas, turimo omenyje ne tie elektronai, kurie sveria aštuoniasdešimt kilogramų ir yra metro devyniasdešimties ūgio. (Tokiu atveju mano senelis būtų likęs dviejuose kaimuose – vengriškame ir bulgariškame, užauginęs abu sūnus, nugyvenęs du gyvenimas...) (p. 235).“ Gaustinas – autoriaus alter ego, atėjęs iš jo ankstesniųjų kūrinių, iliustruojantis žmogaus asmenybės dualumą kvantinės fizikos teorijos pagrindu.

 

Klaidžiojant po šokinėjančio pasakojimo perspektyvas, kaip minėjau, keičiasi ir pasakojimo būdas. Autorius panaudoja ištisą žanrų asorti. Vienur pasakojimas beletristinis, kitur primena memuarus ir dienoraščio nuotrupas, dar kitur jis kalba moksliniu stiliumi, o dar kai kur polemizuoja eseistiniuose žanro rėmuose. Todėl atrodo, kad autorius rašytų ne romaną, o austų ištisą pasakojimo atsiradimų matricą, kurioje veriasi kaip ir multivisatoje skirtingos versijos, paradoksai – tai labai išmoninga ir intuityvu, todėl knyga žavi išgautomis prasmių paradoksaliomis paralelėmis, aprėpiančiomis tiek pasakotojo asmeninius gyvenimo įvykius, tiek XX amžiaus Bulgarijos ir pasaulio įvykius. Skanus skaitymas, nieko nepridursi, todėl, bent jau man, šis pasakojimo būdas ir neapibrėžtumas priminė W. G. Sebaldo Austerlicą. Visgi užvertęs knygą ilgai mąsčiau apie pačią bendriausią šio sudėtingo pasakojimo simfonijos prasmių natą ir, manding, išryškėjo, jog viską aprėpus ir viską įvertinus, knyga yra ne tiek apie atmintį ir laiką, kiek apie pasakotojo bandymą susitaikyti su senėjimu ir mirtingumu. 

 

Viena geriausių knygų šiemet.

 

Jūsų Maištinga Siela