Richard
Powers. „Sutrikę“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Prieš kelerius metus susipažinau
su garsaus amerikiečių rašytojo Richard Powers (g. 1957) literatūrine
kūryba, perskaitydamas jo bene garsiausią romaną Medžių istorija, kuris visame
pasaulyje pelnė pačių įvairiausių apdovanojimų, o man asmeniškai paliko nemenką
įspūdį. Naujausias jo romanas Amerikoje buvo viena tarp laukiamiausių knygų,
kuri beregint pateko į ilgąjį Booker Prize sąrašą, o vėliau ir į
trumpąją. Kalbu apie romaną Sutrikę (angl. Bewiderment),
kurį itin greitai į lietuvių kalbą išvertė Ieva Venskevičiūtė, o išleido Alma
litteros leidykla.
Autorius naujausioje savo
knygoje pasakoja intymius tėvo Teo ir sūnaus Robino santykius. Po motinos Alės mirties tėvas vienas augina sutrikusį
ir traumą patyrusį sūnų, kuris turi, sakyčiau, gana ryškius autizmo bruožus (kalba,
elgiasi ir mąsto kitaip nei jo bendraamžiai vaikai). Pasakojimas apima
vienerius metus, tačiau į pasakojimą įsiterpia ir seni prisiminimai apie žmoną,
kuriuos dažniausiai sužadina berniuko klausimai apie mamą. Teo yra
astrofizikas, puikus gamtos pasaulio žinovas, jis tyrinėja galimas perspektyvas
gyvybei megztis kosmose, todėl daug žinių perduoda savo sūnui, kurie drauge vakarais
kalbasi apie galimas gyvybės pilnas planetas kosmose. Robinas itin domisi gamta
ir biologija, šį smalsumą paveldėjo iš gamtosaugininkės ir aktyvistės už gamtą
ir prieš klimato kaitą motinos Alės, bet Robinui sunku mokytis su bendraamžiais
valstybinėse mokyklose, o tėvui gresia vaikų teisių tarnybos, nes Robino pykčio
protrūkiai mokykloje vis labiau neprognozuojami...
Visgi atsiranda nauja
technologija, prie kurios yra dirbusi Teo žmona, jos smegenų schemos įrašytos
įrenginyje, pastarosios pritaikomos Robinui gydyti. Prieš šios įrangos prieigą
turi Alės buvęs geras draugas, kuriam stačiai Teo pavydėjo ir pavydi net po
mirties. Nors romane konkrečiai tai neįvardyta, bet Teo galvoja, jog Alė su juo
buvo meilužiai, o Robinas galbūt yra ne jo sūnus, tačiau tos minties
neprisileidžia ir viską daro Robino labui. Galiausiai kopijuodamas mamos
smegenis, Robinas ima ne tik gerėti, bet ir nepataisomai keistis, perimdamas
kitas manieras, kaip atrodo Teui, jog pamažu Alė grįžta per sūnaus kūną.
Iš tikrųjų romanas Sutrikę
gvildena gana aktualias temas ir problemas. Iš vienos pusės naratyvas pasakoja
apie šeimos netektį ir santykių kūrimą, turint ypatingo likimo vaiką, iš kitos romanas
mokslinės fantastikos žanro, nes pasakoja apie technologijas, kurios koreguoja ne
tik žmogaus emocijas, bet ir atmintį. Galiausiai visa tai Richard Powers
apgaubia šiuo metu itin pasaulyje daug diskusijų sulaukiančiomis klimato kaitos
problemomis. Robinas vis bando turguje ir mokykloje parduoti savo rankomis
pieštus nykstančius gyvūnėlius, kad gautus pinigus galėtų paaukoti aplinką
gerinančioms organizacijoms. Knygoje net minima mergaitė, kurios prototipas
tikriausiai būtų garsioji aplinkos aktyvistės Greta Thunberg. Fone pasakotojas,
kuris yra pats Teo, nesibodi kritiškai paminėti JAV politikos gyvūnų ir
aplinkos išsaugojimo klausimais, kurie ryškiai turi sąsajų su Donaldo Trumpo
valdymo politika.
Knyga persmelkta
aktualijų, tačiau autorius nesubanalina ir knygos neiškelia kaip manifesto, o
jautriai per tėvo ir sūnaus istoriją išskleidžia šias aktualijas kontekste. Kalbant
apie kalbinį romano lygmenį, greitai pastebėsite, kad berniuko tiesioginė kalba
skirtinga, ji išskirta pasvyruoju šriftu. Atrodo, kad tai dėl jo ypatingumo,
bet galiausiai berniuko balsas įgauna ir simboliškos metaforos, kuri išryškėja
romano pabaigoje, kai naujausiomis technologijomis ima naudotis pats Teo. Kalbant
apie prozos struktūrą, trumpi skyreliai primena novelių dėlionę, knyga nors ir fragmentuota,
joje netrūksta naratyvinės dinamikos, nes įvykis veja įvykį. Autorius bando
išgauti natūralų tėvišką švelnumą kalbiniu lygmeniu, tačiau retkarčiais atrodo,
kad tai romanui trukdo, nes nepaliekama aštrumo ir galimybės pačiam skaitytojui
„surikiuoti“ veikėjų emocijas, kurias pasakotojas romane pernelyg erzinančiai reflektuoja:
„Mėgstamiausias mano tėvo gydymas buvo diržu. Štai kaip tapau pavyzdiniu
prieš tave sėdinčiu suaugusiuoju. Nusijuokiau ir pasijutau geriau. Gudrus žingsnis
ir jo pusės (p. 114).“
Įdomiausias, bent man
kaip skaitytojui, dalykas romane buvo išgauta keista ir nejauki mistika. Skaitytojui
akivaizdu, jog Robinas sutrikęs, tačiau visai kitaip sutrinka tėvas, kai ima
stebėti besikeičiantį sūnų, kuris ima byloti mirusios motinos atmintimi, ima
išmanyti tai, ką išmanė Alė. Tai baugina, nes technologijos ir smegenų
kopijavimas spartina kolektyvinės sąmonės susidvejinimą, todėl berniukas
užsimindamas užuominomis, jog jo galvoje lankosi svečiai, tampa baugu ir kyla
klausimas: kas tie svečiai ir ar jie gerai elgiasi? Iš esmės autorius kalba
apie dirbtinio simuliaktinio intelekto įsiskverbimą į biologinę rūšį. Šalia
plėtojami fantastiniai pasakojimai apie įvairių rūšių galimus ateivius ir jų
invaziją į Žemės planetą tik padidina tą mistinę atmosferą ir jaudina, kuria
linkme autorius plėtos šį iš dalies mokslinės fantastikos pasakojimą.
Galiausiai mistinis-filosofinis
balansas išgaunamas iki galo nepažinus, pasakotojas palieka daug klausimų apie
berniuko antgamtinius gebėjimus, kuris man labai priminė J. M. Coetzee romanų
trilogijos Jėzaus vaikystė pasakojimais išgautus sunkiai nusakomą mistiką apie nepažintą vaiko protą ir tyrą širdį. Visgi Sutrikę skaitosi įtraukiančiai,
tačiau istorijos pabaiga šaltoje upėje atrodo pernelyg dirbtina ir
melodramatiška. Taigi, jeigu šį romaną atsiminsiu dar ilgai, tai dėl romano
idėjos ir atmosferos. Akivaizdu, kad Richardui Powersui svarbu yra kalbėti šių
dienų aktualijomis, kalbėti taip, kaip kalbėjo romane Medžių istorijoje
apie globalius dalykus, jog kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už kitą,
nesvarbu, ar tu žmogus, ar medis, ar gyvūnas, dulkė kosmose, viskas yra susieta
vienovėje. Galiausiai, kaip sakė Robinas, „viskas yra visame (p. 222).“
Jūsų maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą