Būsena, kai nieko nenori daryti ir nežinai, ko nori

 

Sveiki,

 

Pagaliau grįžau iš kelionių po Europą. Nežinau, kiek šalių pravažiavau, galiausiai pabaigoje viskas tapo taip mirgu-margu, kad viskas vienodai, tik norėjosi kuo greičiau grįžti namo. Knygų taip ir neperskaičiau, neatradau šįkart daug ir dainų, kurių norėčiau klausytis, nes tiesiog nebuvo tiek laiko, kiek tikėjausi, bet pamačiau kur kas daugiau, o tai ir buvo mano kelionės tikslas. Bet baisiausia, kad šįkart ištiko kažkoks melancholijos priepuolis, nes sugrįžus nieko nenoriu daryti, o tuo labiau galvoti apie artėjančius darbus. Vos sugebėjau išsipakuoti daiktus, palaistyti gėles, peržiūrėti šaldytuvą ir, tiesą sakant, nebežinau, ką toliau galiu daryti, nes, atrodo, nieko nenoriu. Gal dėl tų Lietuvą užėjusių karščių? Namuose taip tvanku, kad ant nuskustų šerių po nosimi kaupiasi prakaitas ir druska. Nežinau, atrodo, kad niekam neturiu jėgų, nors pavargęs nesu, bet ir užmigti negaliu, atsipalaiduoti taip pat, tarsi turėčiau padaryti kažką labai reikšmingo, bet nežinau ką. Turėčiau čia taip pat kažką įspūdingo parašyti, tačiau ir tam šiandien nelabai galiu, atrodo, lyg ir grįžau turėdamas daug įspūdžių, tačiau išsisėmiau tiek, kad nieko rimto, gero ir pozityvaus nebegaliu suregzti. Kažko noriu, bet nežinau ko. O nedaryti nieko – irgi varo į depresiją. Taigi kol kas tokios būsenos ir tikriausiai reikia jas priimti ir suvirškinti.

 

Jūsų Maištinga Siela