Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė II"

  

Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė II“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 336 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Antrąją Kristinos Sabaliauskaitės (g. 1974) Petro imperatorė II dilogijos dalį įsigijau gal prieš kelerius metus, kai tik pasirodė (antrasis leidimas su 32 000 tiražu). Pastaroji mano lentynoje pralaukė nemažą laiko dalį, netgi buvau pamiršęs, tad vos nenusipirkau antrosios, nes keliaujant šią vasarą norėjau ko nors atpažįstančiai įtraukiančio, kad laikas skriete skrietų belaukiant pasienių punktuose. Neslėpsiu, kad buvau ir tebesu šios dilogijos gerbėjas, dažnai seku ir džiaugiuosi rašytojos sėkme užsienyje, nes Petro imperatorė jau išversta į prancūzų, lenkų, estų, latvių, slovėnų, olandų kalbas ir visur susilaukė pavydėtinos sėkmės. Manau, mes įdomūs kaip literatūros kūrėjai Europoje, o ir pati istorinė medžiaga vakarų europiečiams patraukli šių dienų karo kontekste. Autorė ne kartą aštriai ir taikliai pasisakė, jog vakariečiams reikia nuolat kalbėti apie rusų politiką ir kultūrą ne iš romantinės pusės, kokią dažnai koks prancūzas turįs apie šią šalį.

 

Antrojoje Petro imperatorė dalyje neatsitiktinai viršelyje apverstas paveikslas. Dabar viršuje Jekaterina I-oji, kurią Petras I-asis vedė 1712 metais. Carienė gyvendama paskutines savo gyvenimo valandas toliau prisimena ir apmąsto gyvenimą su Petru. Valandomis suskirstyti skyriai nėra atsitiktiniai, nes tai autorės strategija pasakoti kartu ir apie laiką (linijinį ir ciklinį). Šįkart nedetalizuosiu knygos siužetinių niuansų, o paminėsiu, kas mane labiausiai patį nustebino ir jaudino.

 

Autorė yra minėjusi, kad knygos siužetą dėliojo pagal Jekaterinos nėštumus, kurių antrojoje knygos dalyje tikrai netrūksta. Petrui, kaip ir kiekvienam monarchui, svarbu palikti vyriškosios giminės palikuonį, tačiau neatrodo, jog jis būtų patenkintas sūnumi iš pirmosios santuokos Aleksėjumi Petrovičiumi. Tiesą sakant, mane šokiravo ir labai jaudino Petro ir sūnaus tragiški santykiai. Aleksėjus įsimylėjo finlandietę, su ja pabėga į Europą, bet galiausiai tėvo pažadų priviliotas grįžta į Rusiją ir čia jam tėvas surengia teismą. Neįtikėtina, kaip Jekaterinos balsu autorė perteikia Petro tardymą ir Aleksėjaus kankinimą, praktiškai dėl savo išdidumo jis nužudo savo sūnų t. y., ir tiesioginį sosto įpėdinį. „Ne vien nubraukė, bet ir verkė. Mačiau, kad ašaros sruvo, žvakę belaikant, nors gedulo ir nevilkėjo. Manau, gailėjo savęs. Po šitiekos metų kartu galėjau atspėti, ką jis galvoja: iki paskutinės akimirkos turbūt jautėsi esąs Abraomas, aukojantis sūnų ant savo tikėjimo nauja, geresne Rusija, aukuro. Rusija jam buvo kaip Dievas: pradžia, pabaiga, priemonė, tikslas ir visa ko prasmė. Tik štai joks Viešpaties angelas neatskrido ir nesulaikė jo rankos, prieš perpjaunant gerklę nelaimėliui Izaokui (p. 222-223).“ Jau ką vien reiškia Aleksėjaus palaikų tvaikas ir jų pavaizduotas tvarkymas, krintantys vašku priklijuoti paties tėvo išlupinėti nagai ir kirčiais nuo plakimo išdraskyta pūvanti nugara...

 

Dar labiau stebino Petro, kurį Jekaterina vadina Piteriu, žiaurus elgesys su to meto politiniu elitu. Atrodo, didieji karai jau laimėti, švedai taip pat aprimo, tačiau Petras kraugeriškai elgiasi pačioje Rusijoje, tarsi bandytų visus įbauginti jį gerbti. Iš vienos pusės jis modernizavo Rusiją, įkūrė Peterburgą, į šalį atvežė nuostabiausių to meto meno šedevrų, tačiau pats atsidūręs Vakarų pasaulyje elgiasi kaip paskutinis barbaras. Įspūdingai aprašyti rusų armijos siautėjimai, keliaujant po Europą, tad Jekaterina, turėjusi vokišką auklėjimą, mokėjo kur kas labiau laviruoti tarp vakariečių politikų nei susireikšminęs Petras, kurio retorika ir elgesys grįsti galia, grasinimais ir smurtu.

 

Vienas žiauriausių Petro susidorojimų buvo su Mari Hamilton, kuriai buvo nukirsta galva, o Petras ją pakėlęs prie visų egzekuciją mačiusiųjų ir pabučiavęs, vėliau liepęs užkonservuoti spirite kaip, beje, ir vieną iš Jekaterinos meilužių galvų. Atrodo, viešosios bausmės turėjo įbauginti liaudį, o labiausiai Petro dešiniąsias rankas, kad neišduotų, įskaitant ir slaptą Jekaterinos mylimąjį Aleksandrą Menšikovą (1673-1729), dėl kurio carienė ne kartą rizikavo prieš Petrą, kad išsuktų jį nuo teismų ir kankinimų. „Ir Willemo Monso galvą – kur nors pagarbiai ir toliau nuo akių, jokio kapo juk jis, deja, neturėjo. Kadangi buvo stiklainyje, tai sekretorius, Makarovas, liepė gabenti ten, kur visi stiklainiai su spiritu – į Kunstkameros rūmus. Tad atsidūrė geroje kompanijoje, greta Mary Hamilton galvos – juk ji Viliui kažkada net patiko... Dar ten buvo mūsų prancūzų milžino iškamša, Nikolos Žiganto – tam pasimirus, Piteris liepė jį iškimšti, kaip didelį krokodilą (p. 324).“

Kristina Sabaliauskaitė

 

Štai ką sako Petras Jekaterinai, kai šioji pareikalavo prievartautojo Villebois galvos ant trinkos: „Gi vis vien nebesi skaistuolė, pamiršk... nekreipk dėmesio... Nu, nori va, štai, ateik, permylėsiu pats tave, kad viską pamirštum. Būsi ir vėl kaip nauja (p. 268).“ Turint galvoje, kad Petras Jekaterinai už neištikimybę, kurios ji nepripažino, vos nesurengė tokio paties teismo kaip ir savo nukankintam sūnui. Kitą vertus, Jekaterinos galia išaugusi, nors ir bijo savo vyro, visas politinis elitas ir net Petro armija, palaiko ją. Kristina Sabaliauskaitė perteikia Jekaterinos vidines būsenas, ypač jos slogios po nesėkmingų nėštumų ar neišgyvenusių vaikų laidotuvių. Kitą vertus, romane ne kartą akcentuojama, jog Jekaterina vienintelė, kuri gali perkalbėti Piterį nusiraminti ir elgtis teisingai, deja, ne visada. Ūmaus smurtinio būdo Petras ne kartą „užvažiuodavo“ Jekaterinai ir įtraukdavo ją besilaukiančią į pavojingas keliones ir nuotykius. Tai prieštaringa, turint galvoje, kad Petras norėjo vyriškos lyties palikuonių.

 

Paskutinieji gyvenimo metais be Piterio Jekaterinai gana slogūs. Net nežinojau, jog į ją mėginta pasikėsinti, tad gyvendama didžiulėje baimėje daug gėrė, storėjo ir dėl to, kaip ir Piteris, susirgo. Įdomi ir Piterio ligos istorija, carą pražudė besaikis alkoholizmas ir bėdos su inkstais bei šlapimu. Pati autorė yra minėjusi, jog priešingai nei Silva Rerum, šiai dilogijai apstu medžiagos, dar ir tokios įdomios, kad net stebina ne tik lietuvius, bet ir Vakarų Europos skaitytojus. Dažnai kalbant apie šį istorinį romaną, brėžiami nūdienos Rusijos žmonių kultūros ir politikos punktyrai, darant išvadą, kad ne daug kas pasikeitę, tad, manau, knyga nesunkiai surezonuos su Putino Rusija. Dažnam rusui gyvybiškai svarbu idealizuoti savo šalį, deja, dažnai niekingomis pergalėmis, karais ir smurtu, ar tai būtų šeimos institucija, ar politinė arena.

 

Kalbant apie knygos leksiką, kuri yra specifinė ir labai tinkanti Jekaterinai, kuri nemokėjo rašyti ir skaityti, išreikšti. Visi tiek rusiški keiksmažodžiai, slavizmai ir vertalai pateisinami, nes tai būdas kurti Jekaterinos savitą balsą per literatūrą, tačiau šįkart į akis krito pasitaikantys klišiniai Jekaterinos filosofiniai apibendrinimai. „Ir kruvinas troškimas išlikti. Perkąsti gerklę kitam, kol neperkando tau. Bet kartu tampi apnuodytas: tampa apnuodyta kiekviena kovai už išlikimą išeikvota minutė. Nebegyveni, tik kovoji (p. 277).“ Atrodo, jog tie apmąstymai labiau pačios autorės permąstymas apie Jekaterinos likimą ir būdą, nei pačios Jekaterinos balsas, o tokių epizodų knygoje išties nemažai, ir nežinau, ar jie pritinka pačios Jekaterinos mintijimui, ar ne. Bet kokiu atveju, romanas parašytas ritmiškai aistringai, jis kupinas stebinančių ir šokiruojančių istorinių faktų, kurie literatūrinėje formoje įgauna ir nuotykių polėkio, ir tampa istorijos pamokomis. Tiek pirmojoje, tiek antrojoje dalyje išlaikomas stilius, ritmas ir nesibaigianti smurtinė kultūra, ant kurios, galima teigti, buvo pastatyta klasikinė Rusijos didybė. Knyga veikia visapusiškai: ir jusles, ir žinias, ir kalbą. Manau, ji puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela