Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 13: paskutinis vasaros įrašas – ir gerai!

 Sveikas,

 

Šiandien – 2023 m. rugpjūčio 31 diena ir tai paskutinis šios vasaros įrašas. Rytoj, kaip žinia, kardelių už 39 centus diena. Arba ruduo. Labai džiaugiuosi gerais ir vėsiais Lietuvos orais, nors ir drėgna, nėra saulės, tačiau gerai, kad nereikia vaikščioti pridrėkusiomis pažastimis ir dairytis, kaip atsivėsinti. Puikus ruduo jau dabar! Vasara pasibaigia – ir gerai! Nes stovintis vanduo surūgsta, o pokyčiai veja pokyčius ir tarp jų gali nutikti nušvytimas, netikėtas atradimas, galgi net reikalingas pasidavimas, kurio iš tolo protiškai dažnai neįvertiname ir bijome.

 

Rugsėjis visada man būna palankus, jis leidžia man nusistovėti, nes rugsėjį jau daugel metų tampu kaip vandens stiklinė, prisemta vandens iš kokio nors ežero, su visais mikroorganizmais, kurie lėtai nusėda dugne, tad gyventi kurį laiką tampa aišku ir paprasta. Vasara baigiasi, o tai labai gerai, nes banaliausia tiesa – laikas ir kitokiems pokyčiams, kad ir kokie jie atrodo tolimi kaip granito kalnai. Pasitinku rudenį šią akimirką plačiai plačiai...

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baubas" / "The Boogeyman"

 

Sveiki,

 

Turiu beveik šventą įsitikinimą, kad daugiausiai kinas duoda tada, kai nieko nesitiki ir neturi išankstinių nusistatymų. Dažniausiai šioji taisyklė negalioja amerikietiškam nedidelio biudžeto siaubo kinui, nes jis visgi būna šabloniškas, šaltas, nuspėjamas ir, tiesą sakant, panašus į daugelį kitų savo antrininkų klonų. Visgi naujausią Rob Savage filmą „Baubas“ (angl. The Boogeyman) (2023) sužiūrėjau su tokia nuostaba, kad vienu metu negarsiai klyktelėjau. Net nežinau, kada paskutinįkart esu per „siaubeką“ riktelėjęs? Nebuvau pasiruošęs...

 

Visai neseniai teko matyti kur kas labiau aptariamą ir populiaresnį filmą „Tūnąs tamsoje: raudonas kambarys“, kuris lyginant su „Baubu“ mane gerokai nuvylė, nes transliuotos tos pačios išsisėmusios idėjos. Nepasakyčiau, kad „Baubas“ yra koks nors novatoriškas, kitoks ar kad jį būtina pamatyti, bet tai vienas iš tų retų atvejų, kada tie patys gąsdinimo triukai surezonavo kiek kitaip nei įprastai. Filmas pasakojama apie tėvą ir dvi dukras, šeima gyvena tamsiame neaiškiame name. Jie išgyvena gedulą, nes mirė motina. Mažos mergaitės netrukus suvokia, jog namuose, kai sutemsta, darosi kažkokie baugūs ir nepaaiškinami dalykai. Pirmiausia atsidarinėja durys, kėsinamasi į mažąją mergaitę, vėliau su antgamtine būtybe susiduria ir vyresnėlė, išgyvenanti mokykloje sunkų adaptacinį laikotarpį.

 

Kad ir kaip bežiūrėčiau „Baubą“, jis kartu turi visas sumontuotas siaubo klišes. Visų pirmiausia, nėra išvystytas tėvo vaidmuo, didžiąją dalį, kol namuose dedasi siaubingi dalykai, tėvo net nėra šalia, baubas, kaip tyčia, tipiškai pradeda nuo mažųjų, nes jų fantazijomis niekas netiki. Pagalvojau, jeigu kas nors man naktį darinėtų duris kitą naktį manęs nė kvapo tuose namuose nebūtų, o mažoji personažė laikydama šviečiantį burbulą kasnakt pasitinka baubą ir net nesistengia cypti. Labai tipiška, prisimenant „Anabelės“ dalis.

 

Lygiai tą patį galiu pasakyti apie vyresnėlę, kuri netgi leidžiasi į baubo medžioklę ir tyrinėjimus nusižudžiusio vyro namuose ir net draugei nedrįsta pasipasakoti, kas dedasi. Kodėl visur ta tokia keista spartietiškų drąsuolių mergaičių logika siaubo filmuose? Juk tai iš esmės nelogiška kaip ir sunaikintas tėvo vaidmuo šioje istorijoje, netikroviški šeimos santykiai. Net nepatikėjau, kad tėvas psichoterapeutas, nes jis paprasčiausiai nei pats gydosi traumas, nei stengiasi kažkaip reabilituoti dukrų psichiką. Priešingai – atima iš vyresnėlės motinos daiktus ir neša į rūsį. Jokių profesinių kompetencijų asmeniniame gyvenime? Atmetus visą netikrovišką šeimos santykių vaizdavimo burbulą ir elgsenos modelius, manding, kiti siaubo dalykai patiko ir pavyko, nors jie ir nėra kažkokie netikėti ir nematyti. Režisieriui pavyko sukurti siaubo atmosferą, netikėtus išpuolius, mažinant šiaip tokiuose filmuose garsinį perteklinį efektą, dėl ko dažnai sudreba net žiūrovų salės kėdės, o ne pats žiūrovas. Visgi filmas visumoje man patiko, sukėlė šiurpuliukų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Praėję gyvenimai" / "Past Lives"

 

Sveiki,

 

Paskutinį dešimtį metų Azijos kinas Europoje ir Lietuvos kino festivaliuose yra ryškiai matomas. Aišku, tai dėl tarptautinių apdovanojimų, tad ir naujausias Azijos kino derlius nebepraslysta pro šoną. Pietų Korėjos režisierės Celine Song debiutinis ilgametražis filmas „Praėję gyvenimai“ (angl. Past Lives) (2023) taip pat neliko nepastebėtas. Kino kritikai labai palankiai sutiko jos romantinę dramą apie nuo vaikystės Seule augusius ir išsiskyrusius Jungą ir Norą.

 

Kaip ir būdinga Azijos kinui, dramos vystomos lėtokai, neskubiai, susitelkiant į kasdienybės tėkmę, o ne netikėtus siužetinius vingius. Sakyčiau, „Praėję gyvenimai“ kažkuo truputį primena Murakamio apsakymo ekranizaciją „Vairuok mano automobilį“ toną. Seule gyvuoja savitos azijietiškos taisyklės ir kultūra. Noros tėvai emigruoja į JAV Niujorką, todėl išsiveža ir pačią Norą, kuri nutraukia saitus su geriausiu klasės mokiniu Jungą. Po daugel metų jau subrendę jie susiranda vienas kitą internete, tačiau Nora jau paveikta amerikietiškos kultūros ir troškimo tapti gera rašytoja, bet nelieka abejinga Jungui. Priešingai, vedama prisiminimų ir ilgesio Seulo kultūrai, ji diena iš dienos, nepaisant laiko juostų, gyvai kalbasi su Jungu, kuriuos skiria visas vandenynas. Galiausiai Nora suvokia, arba ji susitinka su Jungu, arba pamiršta jį ir gyvena savo imigrantės gyvenimą, nes kitaip ji nieko nepasieks.

 

Trečiasis laiko epizodas rodomas dar po beveik 10 metų, kai Jungas, išsiskyręs su savo žmona, atvažiuoja pas Norą į Ameriką, nors pati Nora gyvena santuokoje... Tai labai jaukus ir gražus filmas apie neišsipildžiusią meilės istoriją. Atrodo, kad tiek Nora, tiek Jungas sukuria aplinkybes, kad negalėtų būti drauge, nors žiūrovui įteigiama, jog jie vienas kitam skirti. Deja, romantinis filmas turi ir gana realistinį pamatą, nes dažniausiai tokioms poroms, kurias skiria ne tik vandenynai, bet ir kultūra, nelemta viską mesti ir gyventi ilgai ir laimingai.

 

Manau, filmui svarbiausia buvo iškelti idilę, jog veikėjai moka išsaugoti galimo gyvenimo perspektyvą stebuklo grožį, kuriam nelemta išsipildyti, bet jis plūduriuoja filmo atmosferoje kaip neįgyvendinta laimės galimybė. Ir tai yra galbūt gražiau, nei tai, jog poros susituokia, viską išbando ir po trijų metų išsiskiria žiauriausiais būdais. Puikūs dialogai. Šiaip nelabai mėgstu literatūrinius dialogus, tačiau režisierei pavyko tuos pasikalbėjimus kažin kaip padaryti intymius, personalizuotus, pavyzdžiui, Noros ir Jungo pasivaikščiojimai prie tilto, išsipasakojant savo gyvenimus. Filmas kartu apie kultūrinius skirtumus ir panašumus – paradoksai čia nesipjauna, o kuria ilgesingą harmoniją, išvengiant holivudinių banalybių. Jautrus azijietiškas pasakojimas, kuriame gražiausia yra tai, kad neįvyksta tai, kas iš esmės būtų teisingiausia.

P. S. Jeigu prisimenate Richard Linklater filmo „Prieš saulėtekį“ (1995) trilogiją ir jums patiko, tada rekomenduoju ir šį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 12: didžiausias gyvenimo darbas – ilsėtis!

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien per eilines žinias žurnalistai klausė lietuvaičių, ar jie patiria liūdesį, kai baigiasi vasara ir prasideda ruduo. Dažnas atsakė, kad taip, nes vasara asocijuojasi ne tik su šiltu oru ir saule, bet ir atostogomis, o ruduo su grįžimu į darbovietę. Daugelis mokinių irgi nenori grįžti į mokyklą. Mokytojai nenori. Tėvai nenori į darbą. Visi daro tai, ko nenori ir dėl to tas ruduo, kuris man iš esmės patinka kaip sezonas, tačiau jis ir įgalina, įrėmina, sulėtina ir uždaro tave į rutiną. Iš vienos pusės saugu, nes rutina; vieną darbą „atmuši“, parlekia dar trys, ir kartais atrodo, kad didžiausias gyvenimo darbas yra poilsis, nes niekaip prie jo negali prasibrauti, nes vis tas, šis, anas...

 

Man patiko, kaip juokauja Juodkalnijos gyventojai: „žmogus jau gimsta pavargęs, todėl visą likusį gyvenimą turi skirti poilsiui!“ Taigi juokas juokais, bet ir vėl kaip voras audžiu idėją, jog darysiu viską, kad kuo mažiau perdegčiau, o tiksliau – kiek įmanydamas pjausiu grybą, nes nuo jo priklauso tiek fizinės, tiek psichinės jėgos, tai kam tada įrodinėti, kad gali daugiau ir geriau, jeigu tai laimės neatneša? Geriau tyliai ir ramiai, kaip mus to išmokė ministrai, laukdami ketverių metų kadencijos pabaigos, kad nereikėtų spręsti nūdienos problemų ir rodyti tikros lyderystės. Pabūkime ir mes visi ponai ministrai, profesoriai ir skirkime laiko didžiausiam ir reikšmingiausiam savo gyvenimo tikslui – poilsiui. Te poilsis valdo, užvaldo ir tampa kasdieniu vitaminu, geros nuotaikos priežastimi, nes pernelyg dažnai jaučiame kaltę, kad nepadarėme to ar ano, kad reikėjo daugiau, smarkiau, kruopščiau, bet juk tai iliuzija. Gelbėkimės nuo iliuzijos poilsiu, mėgaukimės arbatėle ant kušetės, vaizdu pro langą, chilinkime telefonuose ir visaip kitaip poilsiaukime, o jeigu pamatote poilsiautojus – nedelsk, prisijunk, dirbančių netrukdykite, apeikite ir raskite gerą vietelę pailsėti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudona, balta ir karališka mėlyna" / "Red, White & Royal Blue"

 Sveiki,

 

Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną sulauksiu gėjiškos princo meilės istorijos vaidybiniame populiariame kino formate? Pagal rašytojo Casey McQuiston to paties romano pavadinimo „Raudona, balta ir karališka mėlyna“ (angl. Red, White & Royal Blue) (2023) režisierius Matthew López pastatė filmą. Kai kas Lietuvoje kalba apie LGBTQ+ temų perteklių populiariame kine ir serialuose, o aš galiu pasidžiaugti, jog tai savitas atsakas, pavyzdžiui, tokiam asilui kaip Viktoras Kura, kuris iš to pelnosi ir traukia visokius pašlemėkus, atleiskite, į vadinamąją zoną be LGBTQ, įsivaizduodamas, jog yra Gargždų nacių imperatorius. Gerai, palikime pašlemėkus pašlemėkam, pakalbėkime apie filmą.  

 

Istorija išdrožta pagal holivudinį vadovėlį, tiesiog klasikinio sukirpimo istorija. JAV prezidentės sūnus užmezga romaną su karališkos šeimos britų princu Henriu. Aišku, tikrovėje viskas būtų įslaptinta ir karališkoji šeima tikriausiai to netoleruotų arba slėptų, tačiau tik ne filme, kurio tikslas yra parodyti, jog homoseksualai didikai ir politikai turi teisę didžiuotis savo santykiais. Visa istorija gana primityvoka. Aleksas ir princas Henris vienas kito nekenčia, nes turi išankstinių nusistatymų, tačiau jiems lemta glaistyti pokylio torto skandalą, pozuoti spaudai, o tai juos suveda. Iš tikrųjų toji meilės istorija lygiai tokia pat, kaip šimtai romantinių komedijų, įskaitant ir „Princesės dienoraštį“, tik šįkart viskas perteikta iš dviejų gėjų perspektyvos, apipinant istoriją britiškų ir amerikietiškų kultūrinių skirtybių juokeliais. Didžiausia veikėjo princo Henrio problema, nes jis ir jo karališkoji brigada įsitikinę tradicijos tęstinumu, tad atsistoti prieš tautą ir pasakyti, kad myli vyrą, yra gėdingas reikalas ne dėl to, kad tai kažkokia stigma (asmeniškai gėda), bet dėl to, jog Henris jaučiasi nuviliantis karališkąją šeimą ir pačius britus, kurie iš jo tikisi tradicijos tęstinumo.

 

Filme gana naiviai perteikiami šalių protestai, kurie palaiko Henrio pasirinkimą. Visaip bandžiau įsivaizduoti palaikymo akcijas mūsų tikrovėje ir nelabai pavyko. Patys Alekso ir Henrio santykiai perteikiami šabloniškai, įterpiant daug, mano galva, įkvepiančių literatūrinių retorinių monologų, akcentuojant meilę kaip pagrindinę vertybę. Neapsieita be auklėjamojo pobūdžio akcentų, kurie iš vienos pusės filmui neprideda gracijos, bet galbūt veikia kokį žiūrovą jaunuolį svajoti ir išdrįsti ne tik grožėtis šių aktorių jaunatviškumu, bet ir pačiam prabilti apie galbūt slepiamus jausmus. Mano galva, filmas pavyko labai komercinis, galbūt reikalingas mūsų jaunuomenei, jog tokios istorijos gali būti ne tik „Princesės dienoraštyje“. Nutviskintas filmas, pilnas politinių palaikymo frazių, leidžiančių tai akimirkai, kol rodomas filmas, pasijusti geriau.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė II"

  

Kristina Sabaliauskaitė. „Petro imperatorė II“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 336 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Antrąją Kristinos Sabaliauskaitės (g. 1974) Petro imperatorė II dilogijos dalį įsigijau gal prieš kelerius metus, kai tik pasirodė (antrasis leidimas su 32 000 tiražu). Pastaroji mano lentynoje pralaukė nemažą laiko dalį, netgi buvau pamiršęs, tad vos nenusipirkau antrosios, nes keliaujant šią vasarą norėjau ko nors atpažįstančiai įtraukiančio, kad laikas skriete skrietų belaukiant pasienių punktuose. Neslėpsiu, kad buvau ir tebesu šios dilogijos gerbėjas, dažnai seku ir džiaugiuosi rašytojos sėkme užsienyje, nes Petro imperatorė jau išversta į prancūzų, lenkų, estų, latvių, slovėnų, olandų kalbas ir visur susilaukė pavydėtinos sėkmės. Manau, mes įdomūs kaip literatūros kūrėjai Europoje, o ir pati istorinė medžiaga vakarų europiečiams patraukli šių dienų karo kontekste. Autorė ne kartą aštriai ir taikliai pasisakė, jog vakariečiams reikia nuolat kalbėti apie rusų politiką ir kultūrą ne iš romantinės pusės, kokią dažnai koks prancūzas turįs apie šią šalį.

 

Antrojoje Petro imperatorė dalyje neatsitiktinai viršelyje apverstas paveikslas. Dabar viršuje Jekaterina I-oji, kurią Petras I-asis vedė 1712 metais. Carienė gyvendama paskutines savo gyvenimo valandas toliau prisimena ir apmąsto gyvenimą su Petru. Valandomis suskirstyti skyriai nėra atsitiktiniai, nes tai autorės strategija pasakoti kartu ir apie laiką (linijinį ir ciklinį). Šįkart nedetalizuosiu knygos siužetinių niuansų, o paminėsiu, kas mane labiausiai patį nustebino ir jaudino.

 

Autorė yra minėjusi, kad knygos siužetą dėliojo pagal Jekaterinos nėštumus, kurių antrojoje knygos dalyje tikrai netrūksta. Petrui, kaip ir kiekvienam monarchui, svarbu palikti vyriškosios giminės palikuonį, tačiau neatrodo, jog jis būtų patenkintas sūnumi iš pirmosios santuokos Aleksėjumi Petrovičiumi. Tiesą sakant, mane šokiravo ir labai jaudino Petro ir sūnaus tragiški santykiai. Aleksėjus įsimylėjo finlandietę, su ja pabėga į Europą, bet galiausiai tėvo pažadų priviliotas grįžta į Rusiją ir čia jam tėvas surengia teismą. Neįtikėtina, kaip Jekaterinos balsu autorė perteikia Petro tardymą ir Aleksėjaus kankinimą, praktiškai dėl savo išdidumo jis nužudo savo sūnų t. y., ir tiesioginį sosto įpėdinį. „Ne vien nubraukė, bet ir verkė. Mačiau, kad ašaros sruvo, žvakę belaikant, nors gedulo ir nevilkėjo. Manau, gailėjo savęs. Po šitiekos metų kartu galėjau atspėti, ką jis galvoja: iki paskutinės akimirkos turbūt jautėsi esąs Abraomas, aukojantis sūnų ant savo tikėjimo nauja, geresne Rusija, aukuro. Rusija jam buvo kaip Dievas: pradžia, pabaiga, priemonė, tikslas ir visa ko prasmė. Tik štai joks Viešpaties angelas neatskrido ir nesulaikė jo rankos, prieš perpjaunant gerklę nelaimėliui Izaokui (p. 222-223).“ Jau ką vien reiškia Aleksėjaus palaikų tvaikas ir jų pavaizduotas tvarkymas, krintantys vašku priklijuoti paties tėvo išlupinėti nagai ir kirčiais nuo plakimo išdraskyta pūvanti nugara...

 

Dar labiau stebino Petro, kurį Jekaterina vadina Piteriu, žiaurus elgesys su to meto politiniu elitu. Atrodo, didieji karai jau laimėti, švedai taip pat aprimo, tačiau Petras kraugeriškai elgiasi pačioje Rusijoje, tarsi bandytų visus įbauginti jį gerbti. Iš vienos pusės jis modernizavo Rusiją, įkūrė Peterburgą, į šalį atvežė nuostabiausių to meto meno šedevrų, tačiau pats atsidūręs Vakarų pasaulyje elgiasi kaip paskutinis barbaras. Įspūdingai aprašyti rusų armijos siautėjimai, keliaujant po Europą, tad Jekaterina, turėjusi vokišką auklėjimą, mokėjo kur kas labiau laviruoti tarp vakariečių politikų nei susireikšminęs Petras, kurio retorika ir elgesys grįsti galia, grasinimais ir smurtu.

 

Vienas žiauriausių Petro susidorojimų buvo su Mari Hamilton, kuriai buvo nukirsta galva, o Petras ją pakėlęs prie visų egzekuciją mačiusiųjų ir pabučiavęs, vėliau liepęs užkonservuoti spirite kaip, beje, ir vieną iš Jekaterinos meilužių galvų. Atrodo, viešosios bausmės turėjo įbauginti liaudį, o labiausiai Petro dešiniąsias rankas, kad neišduotų, įskaitant ir slaptą Jekaterinos mylimąjį Aleksandrą Menšikovą (1673-1729), dėl kurio carienė ne kartą rizikavo prieš Petrą, kad išsuktų jį nuo teismų ir kankinimų. „Ir Willemo Monso galvą – kur nors pagarbiai ir toliau nuo akių, jokio kapo juk jis, deja, neturėjo. Kadangi buvo stiklainyje, tai sekretorius, Makarovas, liepė gabenti ten, kur visi stiklainiai su spiritu – į Kunstkameros rūmus. Tad atsidūrė geroje kompanijoje, greta Mary Hamilton galvos – juk ji Viliui kažkada net patiko... Dar ten buvo mūsų prancūzų milžino iškamša, Nikolos Žiganto – tam pasimirus, Piteris liepė jį iškimšti, kaip didelį krokodilą (p. 324).“

Kristina Sabaliauskaitė

 

Štai ką sako Petras Jekaterinai, kai šioji pareikalavo prievartautojo Villebois galvos ant trinkos: „Gi vis vien nebesi skaistuolė, pamiršk... nekreipk dėmesio... Nu, nori va, štai, ateik, permylėsiu pats tave, kad viską pamirštum. Būsi ir vėl kaip nauja (p. 268).“ Turint galvoje, kad Petras Jekaterinai už neištikimybę, kurios ji nepripažino, vos nesurengė tokio paties teismo kaip ir savo nukankintam sūnui. Kitą vertus, Jekaterinos galia išaugusi, nors ir bijo savo vyro, visas politinis elitas ir net Petro armija, palaiko ją. Kristina Sabaliauskaitė perteikia Jekaterinos vidines būsenas, ypač jos slogios po nesėkmingų nėštumų ar neišgyvenusių vaikų laidotuvių. Kitą vertus, romane ne kartą akcentuojama, jog Jekaterina vienintelė, kuri gali perkalbėti Piterį nusiraminti ir elgtis teisingai, deja, ne visada. Ūmaus smurtinio būdo Petras ne kartą „užvažiuodavo“ Jekaterinai ir įtraukdavo ją besilaukiančią į pavojingas keliones ir nuotykius. Tai prieštaringa, turint galvoje, kad Petras norėjo vyriškos lyties palikuonių.

 

Paskutinieji gyvenimo metais be Piterio Jekaterinai gana slogūs. Net nežinojau, jog į ją mėginta pasikėsinti, tad gyvendama didžiulėje baimėje daug gėrė, storėjo ir dėl to, kaip ir Piteris, susirgo. Įdomi ir Piterio ligos istorija, carą pražudė besaikis alkoholizmas ir bėdos su inkstais bei šlapimu. Pati autorė yra minėjusi, jog priešingai nei Silva Rerum, šiai dilogijai apstu medžiagos, dar ir tokios įdomios, kad net stebina ne tik lietuvius, bet ir Vakarų Europos skaitytojus. Dažnai kalbant apie šį istorinį romaną, brėžiami nūdienos Rusijos žmonių kultūros ir politikos punktyrai, darant išvadą, kad ne daug kas pasikeitę, tad, manau, knyga nesunkiai surezonuos su Putino Rusija. Dažnam rusui gyvybiškai svarbu idealizuoti savo šalį, deja, dažnai niekingomis pergalėmis, karais ir smurtu, ar tai būtų šeimos institucija, ar politinė arena.

 

Kalbant apie knygos leksiką, kuri yra specifinė ir labai tinkanti Jekaterinai, kuri nemokėjo rašyti ir skaityti, išreikšti. Visi tiek rusiški keiksmažodžiai, slavizmai ir vertalai pateisinami, nes tai būdas kurti Jekaterinos savitą balsą per literatūrą, tačiau šįkart į akis krito pasitaikantys klišiniai Jekaterinos filosofiniai apibendrinimai. „Ir kruvinas troškimas išlikti. Perkąsti gerklę kitam, kol neperkando tau. Bet kartu tampi apnuodytas: tampa apnuodyta kiekviena kovai už išlikimą išeikvota minutė. Nebegyveni, tik kovoji (p. 277).“ Atrodo, jog tie apmąstymai labiau pačios autorės permąstymas apie Jekaterinos likimą ir būdą, nei pačios Jekaterinos balsas, o tokių epizodų knygoje išties nemažai, ir nežinau, ar jie pritinka pačios Jekaterinos mintijimui, ar ne. Bet kokiu atveju, romanas parašytas ritmiškai aistringai, jis kupinas stebinančių ir šokiruojančių istorinių faktų, kurie literatūrinėje formoje įgauna ir nuotykių polėkio, ir tampa istorijos pamokomis. Tiek pirmojoje, tiek antrojoje dalyje išlaikomas stilius, ritmas ir nesibaigianti smurtinė kultūra, ant kurios, galima teigti, buvo pastatyta klasikinė Rusijos didybė. Knyga veikia visapusiškai: ir jusles, ir žinias, ir kalbą. Manau, ji puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Ką actekai vadino "dievų išmatomis"? (Atsakymas)

 

Laba,

 

Taip, kad ir kaip juokingai ir keistai beskambėtų, bet actekai auksą vadino „dievų išmatomis“. O kas nenorėtų tuštintis auksu, ką?

 

Jūsų Maištinga Siela

Kuris Žemynas yra ežeringiausias? (Atsakymas)

 

Sveiki,

 

Nors kiekviename kontinente yra nemažai ežerų ir ežerėlių, tačiau daugiausiai jų priskaičiuojama būtent Šiaurės Amerikoje. Jau vien ką reiškia Didieji ežerai (Aukštutinis, Hurono, Mičigano, Erio ir Ontarijo).

 

Jūsų Maištinga Siela

Uranas – pirmoji planeta, aptikta teleskopu

 

Sveiki,

 

Taip, Uranas yra pirmoji planeta aptikta teleskopu, septintoji nuo saulės. Tai nutiko 1781 metų kovo 13 dieną, ją atrado William Herschel.

Urano simbolis astronomijoje.

Urano simbolis astrologijoje.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: berniukas, žiūrintis į paveikslus

Laba,

 

Šią nuotrauką padariau 2009 vasarą arba 2010. Sunku identifikuoti. Galvoju apie tą vaikį, kaip jis augo, ar tebėra... Gal kas atsilieps? Kas jis?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: V V Brown – Marginalised [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, klausytojai ir skaitytojai,

 

V V Brow arba Vanessa Brown gimė 1983 metais Didžiojoje Britanijoje ir yra vadinamojo indie muzikos žanro atlikėja, tačiau eksperimentuoja ir su kitais žanrais. Savo solo karjerą pradėjo 2006 metais, ilgą laiką atmetusi įvairių įrašų kompanijų pasiūlymus, įskaitant ir labai populiarius prodiuserius. Būsima atlikėja turėjo labai aukštą intelektą, puikiai mokėsi, tačiau atsisakė studijų Oksforde dėl muzikos. Nuo mažumės ji grojo smuiku, vėliau fortepijonu bei trimitu. Jai nesvetimas ir hiphopas, kurį atlikėja labai mėgsta, būtent jo elementai naudojami jos dainoje „Marginalised“, kuri iškart patraukė mano dėmesį. Daina bus įtraukta į šių metų spalio mėnesį pasirodysiantį albumą „Am I British Yet?“ (Ar aš jau britė?). Tai bus jau ketvirtasis atlikėjos solo albumas, skirtas rasizmui, nelygybei ir kitoms socialinėms problemoms išreikšti. Siūlau paklausyti šios dainos.

Lyrics / žodžiai

V V Brown – Marginalised

 

I'm not available

We're unattainable

This isn't tangible

We're inaccessible

Stop your rhetorical

Own your historical

We ain't that gullible

Shit this is laughable

 

What you wanna do about it?

Let me tell you this we ain't staying at the back of the line oh

How you gonna feel about it?

Listen up, I'm telling you no longer at the back of the line oh

How you gonna deal with this shit?

We've been climbing ladders, we ain't waiting at the back of the line oh

How you gonna deal with this?

This is for the underdogs and all of the marginalised oh

 

We ain't sellable

High fly, incredible

This shit's inevitable

Reaching for new levels

Keep your insanity

Screw your profanity

You ain't my master

You're a warmonger, you create your own disaster

 

What you wanna do about it?

Let me tell you this we ain't staying at the back of the line oh

How you gonna feel about it?

Listen up, I'm telling you no longer at the back of the line oh

How you gonna deal with this shit?

We've been climbing ladders, we ain't waiting at the back of the line oh

How you gonna deal with this?

This is for the underdogs and all of the marginalised oh

 

This is for the underdogs and all of the marginalised oh

This is for the underdogs and all of the marginalised oh

 

I'll be thinking inches, thinking miles

Sneaking up inside my files

Systems flowing like the Nile

But the people in denial

They'll be smelling on my fear

It's the moment, it is here

There is nothing they can say

Yeah I know they want their way

But they cannot get their way

I'ma kick it off this bridge

Chuck it out, take off the lid

The best thing I ever did

It's a situation

I'm gonna [?]

Political masturbation

It's a emancipation

 

What you wanna do about it?

Let me tell you this we ain't staying at the back of the line oh

How you gonna feel about it?

Listen up, I'm telling you no longer at the back of the line oh

How you gonna deal with this shit?

We've been climbing ladders, we ain't waiting at the back of the line oh

How you gonna deal with this?

This is for the underdogs and all of the marginalised oh

 

This is for the underdogs and all of the marginalised oh

This is for the underdogs and all of the marginalised oh

This is for the underdogs and all of the marginalised oh

This is for the underdogs and all of the marginalised oh

This is for the underdogs and all of the marginalised oh

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Eloïz – Hypersensible (Acoustique) [mots / lyrics / žodžiai]

 Sveiki,

 

Nedaug informacijos apie prancūzų atlikėją Eloïz, kuriai šiemet sukako 24 metai, šią vasarą išleido pirmąjį savo EP (elektroniniu pavidalu albumą). Šią dainą atradau tūkstančių dainų sraute, kai klausiausi kelionėje į Juodkalniją. Dainą „Hypersensible“ iškart įmečiau į mėgstamiausių sąrašus ir retkarčiais pasiklausau. Akustiniu būdu atliktą dainą iškart norisi klausytis. Jautrus atlikimas, country prancūziški atlikimo prieskoniai ir puikus balsas. Eloïz seniau savo jėgas yra bandžiusi prancūziškame „The Voice“, tačiau nesėkmingai. Tačiau nesėkmė jos nesustabdė, ji laimėjo kitą muzikinį projektą, kuris Prancūzijoje vadinamas „M6“ ir buvo 2020 metais pelnytai pavadinta Prancūzijos talentu. Kurį laiką atlikėja tylėjo ir šiemet ji sugrįžo į muzikos pasaulį. Pasiklausykite.

 

Žodžiai / mots / lyrics

Eloïz – Hypersensible

 

Encore une fois j’ai chanté

Toute la nuit

Pour retrouver

Cette putain de mélodie

Celle qui m'apaisent

Dans ces moments de folie

Celle qui me permettait

D’enfin calmer mon esprit

Mes pensées fusent et se bousculent

Je ne sais même plus à quoi je pensais

Y’a cinq minutes je te le jure

Je t’écoute, je fais pas exprès

 

Je ne contrôle plus mon coeur

Mes émotions me dévorent

J’ai besoin de crier

Tout ce que j’ai

Laisser mon coeur et ma tête

S'affronter

Mes démons viennent et repartent

Comme l’impression de revenir

Toujours au point de départ

Je suis hypersensible

 

Oh seulement si je pouvais

Me pardonner, tout écouter

M’imprégner de vos histoires

Comme si elles m'appartenaient

Désolé je ne peux plus être

L’épaule sur laquelle tu te reposes

Ça peut te paraître bête

Mais crois-moi je suis épuisé

 

Je ne contrôle plus mon coeur

Mes émotions me dévorent

J’ai besoin de crier

Tout ce que j’ai

Laisser mon coeur et ma tête

S'affronter

Mes démons viennent et repartent

Comme l’impression de revenir

Toujours au point de départ

Je suis hypersensible

 

Je ne contrôle plus mon coeur

Mes émotions me dévorent

Toujours au point de départ

Je suis hypersensible

Je suis hypersensible

 

Jūsų Maištinga Siela