Aktualijos: Kodėl Partnerystės įstatymo nepriėmimas tapo gėdingu Lietuvos istoriniu įvykiu?

 

Sveiki, 

Kol homofobai savo storuose socialiniuose tinklapiuose masiškai džiūgauja, kad vakar nepriimtas Partnerystės įstatymas, vis labiau pastebiu, kaip šioji valdžia yra linksniuojama keiksmų, Ingrida Šimonytė vadinama „lezbe“, o kitos politikės moterys žeminamos dėl to, kad jos moterys. Nenoriu klijuoti etikečių, tačiau akivaizdu, kad tokių neapykantos, nepakantumo ir patyčių pliūpsnį skleidžia sąmokslų teoretikų ir žaliomis „Už tradicinę šeimą“ socialiniuose tinkluose logotipais pasisakantys žmonės. Jie vis garsiau kalba ir skleidžia panieką, trokšta kažin kokio perversmo ir tai siečiau, aišku, su bejėgystės požymiu dėl pandemijos, o ne dėl to, kad valdžia kažką blogai daro. Darbai nėra netgi peržiūrimi, jie netgi nevertinami, o tiesiog stačiai tašomas etikečių ir neapykantos kryžius ir visai nesvarbu, kokiomis temomis pasisako politikai.

Ką tai sako? Pritarčiau I. Šimonytės minčiai, kad didelė dalis lietuvių, kurie turi prastą išsilavinimą ir negeba konstruktyviai mąstyti (tas juos labai žeidžia, jau pastebėjau), nepriima vakarietiškų vertybių. Netgi, sakyčiau, tarp tokių švysteli antivalstybinės mintys ir troškimai, kurie sietini, sakyčiau, su sovietinės valdžios režimu, kaip antai pasakymas: „anksčiau bent jau buvo tvarka“. Tikrai? Pasiilgome tokios tvarkos, nes nepatinka vaivorykštės suolelis Rotušėje? Tikrai šito užtenka, kad vėl bėgtume į KGB glėbį? Vis didesnį nerimą kelia ir tarp tos nepasitenkinimo ir neapykantos valdžia kalbos sraute slystelintys fašistiniai Lokušenkos palaikymai ir netgi atviri sarkastiški pasityčiojimai iš 26 metų suimto žurnalisto Pratesevičiaus, cituoju: „dabar batka paauklės berniuką, taip jam ir reikia, kad bandė sugriauti valstybę“. Šitie pasisakymai skamba po Partnerystės įstatymų straipsniais kaip troškimas to, ką šiandien turi Baltarusija. Šioji didžiulė minia (labai didelė dalis iš Šeimų maršo rokiruotės!) tiesiog beviltiškai trokšta jų tautinę ideologiją stiprinančio diktatoriaus, cituoju: „kad būtų tvarka“.

Kas nutiko, kad vakarietiškos vertybės, supratimas, jog kiekvienas žmogus yra savaip vertingas, dingo? Puikiai pamenu, kaip 2004 metais referendumu nusprendėme, kad mums reikia Europos, mums reikia laisvių, įvairovės, o šiandien užtrenkiam mūsų vaikams ir sau galimybes gyventi lygiateisiškai ir oriai. Kai nieko nesuprantantis politikas suokia, kad šis įstatymas buvo nepriimtas dėl to, kad trūksta diskusijų ir dialogo, man norisi užvažiuoti lazda per kuprą: ar tikrai? Jau 30 metų veikia LLG, jau suorganizuoti kino forumai, jau išleista daugybė lankstinukų, sukurta debatų, TV laidų, Vilniuje būta jau trys „Baltic Pride“ su eisenomis, programa, edukaciniais renginiais, kiek straipsnių ir argumentų... Ir vis tiek dar kažkam dešimtimis metų tos veiklos ir diskusijų per mažai? Kažkas jau tris dešimtmečius laukia, kol galės pradėti gyventi orų gyvenimą, tai ne tik, kaip mėgsta kai kurie prisižiūrėję prastos pornografijos, svaidytis žeminančiais epitetais LGBTQ asmenų pusėn, kad šis įstatymas leis jiems pusnuogiams vaikščioti sausio mėnesį po gėlių turgelius. Tokius idiotiškus komentarus skaitydamas suvokiu, kaip žiauriai reikėjo šio įstatymo visų pirma dėl psichologinio saugumo garanto, kad aš esu toks pat vertingas, kaip ir bet kuris. Kad man nereikia, cituoju homofobą, „meilę demonstruoti“, aš gyvenu kaip ir bet kuris, o ne keičiu vaidmenis, kai tik užsidaro šarvuotos namų durys...

Viena moteriškė paprašė parodyti jai bent vieną gėjų ar lesbietę, kuris būtų nesaugus ir nukentėjęs. Įsivaizduojate, kol nėra lavonų, tai jokių grėsmių nėra? Prieš kelerius metus Gedimino prospekte du vaikinus sumušė, nes per pėsčiųjų perėją ėjo tiesiog susiėmė už rankų. Nes juk poros taip daro, bet dėl to niekas jų nekaltina demonstravimuisi. Bet aš ne apie fizinį smurtą, o apie tą toksišką aplinką, kuri prasideda dar mokykloje, švietime, kaip neigiamos laisvės ir įvairovė, kai tėvai priešinasi tiesiog civilizuotam vaikų supažindinimui apie tai, kad egzistuoja santykiai ir tarp vienos lyties asmenų (juk ne sekso mokoma, o pagarbos!). Bet kai tėvai patys neturi tuo atžvilgiu jokios pagarbos, tai nenori, kad ir vaikas už juos būtų šiuo klausimu pranašesnis. Kad ir kaip gerbčiau edukologę Viliją Targamadzę, nes daugeliu klausimu ji labai teisi, visiškai nepalaikau jos antiedukologiškos ir antipedagogiškos pozicijos dėl šių klausimų. Jos asmeninės vertybės absoliučiai netinka Socialdemokratų partijai, o pastaroji pagal savo programą iš esmės turėjo apginti ir balsuoti už šį Partnerystės projektą. Akivaizdu, kad pas konservatorius daugiau socdemų, nei pas pačius socdemus.  

Kol Puidokas su Gražuliu neslepia nuopelnų ir džiaugsmo „apgynę Lietuvą“, bet, deja, taip ir nesuvokė, kad dalį savo tautiečių tiesiog kerziniu batu nuspyrė nuo skardžio ir nuėjo gerti šampano. Ar 1991 metais, gaudami laisvę, galėjome susapnuoti, kad šitie „tradiciniai“ vieną dieną skaldys Lietuvą, nuteikinės lietuvį prieš lietuvį, gebės prisidengę šeimos sąvokomis tiek prikaišioti mitologinių pagalių ir trukdyti tiesiog mėgautis visiems saugiu gyvenimu, ypač tokiu pandemijos sudėtingu metu, kai visi pikti – per anos dienos parą  žmogžudystė, sūnus užmušė motiną. Labai lengva piktintis ir manyti, kad siauromis nuostatomis ir sovietiniais įsitikinimais galime pagerinti pasaulį. Prisikurdami priešų ten, kur jų nėra, mes iš tikrųjų užkamšome savo menkus gyvenimus kasdienybės pasipiktinimais ir manome, kad atstovaujame kažkokiai pamintai teisybei, o dar blogiau – trokštame kovos, protestų ir mitingų, daug referendumų, daug peticijų ir kitų dalykų, įtikėję, kad daugumos nuomonė gali, pavyzdžiui, nuspręsti mažumų gyvenimo kokybės ir orumo klausimus be kompetencijų, be realaus žinojimo, mokslinių žinių, vien tik iš to, ką kieme dar nuo vaikystės kalbėjo apie gėjus ir lesbietes. Ar to pakanka, kad šioji minia pasivadinusi netgi „tauta“ nuspręstų kitų likimus? Argi tai nejuokinga, kai Puidokas savo socialiniuose tinkluose įdeda fotografiją su žmona prie bažnyčios ir užrašo, kad tik už vyro ir moters šeimą? Savo vertybine nuostata sako, kad kiti yra beverčiai, neleiskime jiems būti lygiais su mumis. Kur su tokiu žeminančiu kitų asmenų orumą mes einame, prisigalvoję pornografinių mitų ar teorijų apie tai, kaip gėjai atiminės iš šeimų vaikus? Iš kur atsirado visas tas piktas mazutas?

Panašūs dalykai vyko ir JAV, ypač aktyvūs laikai buvo apie 2000 metus, kai radikalūs krikščionys dar ne tokiais plakatais ir mitais puolė įstatymų rangovus. Šiandien jų pyktis išgaravęs, išnykęs ir vis rečiau kyla klausimas dėl šeimų naikinimų ar dėl vienalyčių asmenų seksualinių niuansų. Ypač buvo gajus mitas, kad gėjai plius AIDS lygu mirtis. Visgi mes einame per tuos pačius procesus, tik šįkart labiau prisidengę trispalvėmis ir vyčiais, manydami, kad kovojame už šviesią ateitį, o iš tikrųjų genocidiškai naikindami laisvę. Žvelgiu į Baltarusiją, žvelgiu į Šeimos maršo aktyvistus ir man jų pažiūros, reikalavimai, batkiškos pozicijos koreliuoja tarpusavyje. Tos fašistinės idėjos, noriu tikėti, išnyks LGBTQ atžvilgiu – juk pritrūko viso labo 2 balsų! – tačiau tiems LGBTQ žmonėms, kuriems jau per 20 metų, jie prisimins tai net tada, kai jiems bus 60 metų. O tiems LGBTQ asmenims, kurie pogrindyje, jausdami socialinį spaudimą būti spintose ir rūsyje, o dienos šviesoje imituoti (neduok dieve, ką supykdysi) heteroseksualius gyvenimus, galbūt jiems jau per 40, gali būti, kad ir nesulauks tos dienos, kada galės iš tikrųjų gyventi orų gyvenimą, o Puidokas nugyvens lygesnį gyvenimą už juos, nes taip 2021 metais gegužės 25 dieną prabalsavo Seime. 

Nors prognozuojama, kad grįžęs projektas jau turėtų surinkti reikiamą balų, tačiau kol pačiame Seime yra nemaža dalis kaip Tagamadzė, Gražulis ar Puidokas, visada išliks grėsmė šiai socialinei grupei būti apjuodintai, sumenkintai ir nustumtai į paraštes. Labai tikiuosi, kad Tomas Raskevičius, kuris įnirtingai ėmėsi šio projekto, nepasiduos. Tai reikalinga visiems Lietuvos žmonėms, netgi jeigu ir atrodo, kad tai tik LGBTQ reikalai, tai kodėl tiek daug pykčio ir džiugesio, jog šis įstatymas nepriimtas? Visgi man patiko Jūratės Juškaitės pasakymas, kad šis įstatymo nepriėmimas yra gėdingas Lietuvos istorinis momentas. Labai gaila, kad šių asmenų gyvenimo kokybę sprendžia tradicines vertybes (nors kas tai yra, vargiai kas galėtų įvardyti) išpažįstantys politikai, kurie patys nepripažįsta savo nesantuokinių vaikų ir patys yra moralės išverstaskūriai ir dalis tų suokalbininkų nuo tribūnos teisti, susitepę, nuodėmingi, įžeidinėjantys ir ne ką geresni už kitus, bet kadangi heteroseksualūs, leidžia sau kalbėti tautos vardu apie vertybes ir moralę. Argi ne absurdas, kad jie sprendžia LGBTQ asmenų likimus, o ne patys LGBTQ?

Jūsų Maištinga Siela