Knyga: Olga Tokarczuk "Praamžiai ir kiti laikai"

 Olga Tokarczuk. „Praamžiai ir kiti laikai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 256.

Sveiki skaitytojai,

Ketvirtoji lietuviškai skaityta Nobelio ir Booker International laureatės lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knyga man asmeniškai tapo Praamžiai ir kiti laikai (lenk. Prawiek i inne czasy). Pirmoji leidimo jau nebebuvo galima gauti – bibliografinė retenybė, todėl Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leisdama šios rašytojos knygas perleido ir anuomet pirmą Vyturio Jaručio išverstą knygą, kuri, beje, kas seka goodreads.com puslapį, yra įvertinta aukščiausiu Olgos Tokarczuk parašytų knygų reitinge.

Neslėpsiu, kad anuomet Bėgūnai padarė nepaprastą literatūrinį įspūdį ir visos istorijos konceptas, struktūra ir idėja buvo grandioziškai intelektualūs ir be galo įdomūs. Po to sekusios knygos Dienos namai, nakties namai bei Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus atrodė kiek paprastesnės, tokios jaukesnės, beveik moteriškų apyvokos namų magijos jaukumu dvelkiančios istorijos. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti ir apie Praamžius, kurie nepaprastai man priminė ankstesnes dvi knygas, tačiau tenka pripažinti, kad tai tikriausiai po Bėgūnų labiausiai patikusi rašytojos knyga, kuri nepaprastai gražiai ir magiškai suausta per gyvenimo ir mirties filosofinį lygmenį.

Olga Tokarczuck tikriausiai labai mėgsta provincijos gyvenimą, jau trečia knyga, kur pagrindinis veiksmas vyksta kaimiškoje Lenkijos vietovėje. Šįkart toji vieta – Praamžiai, kurie nuo pat knygos pradžios mistiškai nupasakojami kaip itin ypatinga vieta, apjuosta Baltės ir Juodės upių, nupasakota jos geografinė pagal artimiausių apylinkių gyvenviečių padėtį. „Praamžiai yra prie šių dviejų upių ir prie tos trečiosios, kuri gimsta iš abipusio geismo. Upė, atsiradusi Batlės ir Juodės santakoje prie malūno, vadinasi Upe ir toliau teka romi ir laiminga (p. 7).“ Upė neatsitiktinai tampa viena svarbiausių pasakojimo kraštovaizdžių elementų, bet ir žmonių geismų, paties gyvenimo metafora. Juoda ir balta – kontrastas, prieštaraujančios ir viena kitą traukiančios jėgos, vyro ir moters meilė galiausiai tampa geismų ir troškimų varomąja veikėjų jėga.

Istorija šioje mistiškoje pietvakarinių Lenkijos žemių dalyje pasakoja apie kelias žmonių persipynusias kartas, kurias sujaukia Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Istorija prasideda tradiciškai nuo to, kad į karą iškeliauja sveiki vyrai, o kaimuose lieka moterys ir pasiligoję, neįgalūs žmonės. Bėga laikas, gimsta vaikai, vyrai su patirtu karuose siaubu grįžta namo, vėl bando kurti gyvenimus, vėliau jų vaikai įsimyli kaimynų vaikus, ateina Antrasis pasaulinis karas ir vėl cikliškai kartojasi panašūs įvykiai. Šiuo atveju O. Tokarczuk man primena XX amžiaus lietuvių rašytojus, kurie būtent taip per gyvenimo ir istorinių įvykių tėkmę gana panašiai pasakoja apie žmonių gimimą, augimą, naujų šeimų sukūrimą, skriaudas ir senatvę. Toks „prie žemės“ palinkęs žmogaus likimas, kuris labai priklauso ne tik nuo to, kas vyksta pasaulyje, bet ir nuo to, kokioje vietovėje gyvena, kaip paklūsta visatos harmonijai, žmogaus ir gamtos sandraugai.

Olga Tokarczuk 

Įdomi pati knygos struktūra – daug smulkių skyrelių, todėl knyga atrodo kaip laikų atlasas, tačiau šioje knygoje laiko sąvoką galima prilyginti pačiam gyvenimui. Pavelo, Misios, Rutos, Izidoriaus, Varpenės, Stasės, malimo malūnėlio, sodų ir kitų daiktų laikas suvokiamas kūrinyje iš skirtingų perspektyvų, tačiau iš jų būtent rašytoja sujungia vientisą harmoningą ir magišką pasaulį, kuris žavi įvairiapusiškumu, logiškumu, ramumu netgi tada, kai Praamžius užima vokiečiai, o vėliau ir rusai. Esminė šio pasaulio filosofinė mintis, kad visi yra be galo svarbūs, netgi jeigu atrodo ir nesvarbūs. Ant knygos viršelio pavaizduotas kavos pupelių malūnėlis neatsitiktinis, jis tampa pavyzdžiu išskleisti tą esminį, kartais žmogaus protui nesuprantamą, pasaulio sąrangos prasmę. Juk gali būti, teigia pasakotojas, kad kavos malūnėlis yra visa ko prasmė ir, jeigu jo nebūtų, nebūtų nieko: ką mes žinome apie daiktų prigimtį, viską vertindami ribotu žmogaus protu? Lygiai taip pat kaip Praamžis, lygiai taip, kaip ir bet kuris šioje istorijoje esantis personažas, kadangi visi yra vieni su kitais susieti didingame Visatos kamertone ir iškritus vienam iš konteksto, sugriūtų visas pasaulis. Iš tikrųjų ši filosofinė idėja aidi iš laiko į laiką, persiduoda nuo personažo kitam personažui ir toji tvyranti jungiamoji filosofinė idėja tampa lyg ir paguodos klijais, atperkančiais visus tuos sunkius, skaudžius Praamžių žmonių likimus.

„Įsivaizdavimas savo esme yra karyba, tiltas, jungiantis materiją su dvasia. Ypač kai tai daroma dažnai ir intensyviai. Vaizdas tuomet virsta materijos lašais, įsiliejančiais į tekantį gyvenimą. Kartais pakeliui jame kas nors deformuojasi ir keičiasi. Taip išsipildo žmonių troškimai, jeigu, žinoma, yra pakankamai stiprūs. Deja, ne visuomet iki galo taip, kaip buvo tikėtasi (p. 94).“

Pasakotojas pasakodamas apie Praamžių gyventojus nuolat ieško tam tikros visko paaiškinančios struktūros. Štai nesveikam gimusiam ir per gimdymą apkeistam Izidoriui, kuriam nelemta būti su Ruta, atranda ketveriukės pasaulio struktūros paaiškinimą (Šiaurė, Pietūs, Vakarai, Rytai; ugnis, žemė, oras, vanduo ir kt.), o dvarponis mistinėje knygoje Ignis fatuus pradeda žaisti žaidimą, bandydamas suvokti, kaip Dievas sukūrė pasaulį ir kaip galima iš vieno pasaulio patekti į kitą. Šie Biblija grįsti pasaulio modeliai iš esmės koreliuoja ir su Rutos parodytu Izidoriui pasaulio ribomis, kad viskas, kas kada nors egzistavo ir vyko, vyko tik Praamžiuose, o žmonės, kurie mano, kad gyvena Brazilijoje, Paryžiuje ar kovoja pasauliniuose karuose tėra tik sustingę laiko erdvėje ir iš tikrųjų tik sapnuoja Praamžių paribiuose, kol nusprendžia grįžti atgal. Man tos magiškos struktūros labai patiko, kadangi jos filosofiškai papildo bendrą knygos idėją apie mums nematomas pasaulio sąrangos dalis, kadangi žmogus yra veikiamas proto, o protas visada veikia per atskirtį nuo pasaulio.

Visgi žvelgiant į veikėjų pasiskirstymą, autorė juos suskirstė į racionaliuosius, kurie nesuvokia Praamžių kaip ypatingos vietos ir tuos, kuriems šis pažinimas prieinamas. Miške apleistoje dūminėje apsigyvena valkatėlė Varpenė ir ji augina dukrą Rutą, o lygumose – Genovefa, kurios pradeda naujas savo kartas, kurioms lemta susitikti. Varpenė mylisi su mistine miškų būtybe, o Genovefa ištikima savo iš karo grįžusiam vyrui. Du atskiri pasauliai – miškų ir laukų, juoda balta ir t. t. dvipolinėmis jėgomis paremtas pasakojimas dar labiau išskleidžia, kad tie kontrastai atrodantys žmogaus protui kaip nesuderinamos skirtybės iš tikrųjų pasaulio harmonijos vyksme tėra tik spalvos išsiskiriančios ir vėlei susiliejančios (kaip upę!).

Praamžiai ir kiti laikai romus ir magiškas pasakojimas, papasakotas su visažiniška atjauta apie žmones XX amžiuje, apie nykstančius ir vėlei atsikuriančius santykius bei daiktus, kurie šoka savo laike visatos harmoningą šokį. Knygos meninį klodą praturtina Biblijos ir filosofijos pertransformuotos idėjos, kurios Olgai Tokarczuk padeda sukurti savitą pasaulį. Rašytoja instinktyviai eksperimentuodama kūrinio sąrangos idėjomis randa savitą literatūrinį prieskonį ne tik šioje knygoje, bet apskritai visoje savo kūryboje. Praamžiai ir kiti laikai, mano subjektyvia nuomone, yra vienas geriausių Olgos Tokarczuk kūrinių, žiūrėsime, kokia bus Jokūbo knyga.

Jūsų Maištinga Siela