Sveiki skaitytojai,
Daug kam neblogai pažįstama prancūzų režisierė Claire Denis prieš kelis metus pristatė savo fantastinę dramą „Gyvenimas aukštybėse“ (angl. High Life) (2018), kurį, sakyčiau, gana prieštaringai sutiko lietuvių publika. Vieniems filmas tapo įsimenama fantastine kelione į alternatyvią ateitį, o kitiems tiesiog pristigo nuotykių ir dinamikos. Koks iš tikrųjų tas „Gyvenimas aukštybėse“? Nekantravau ir aš pasižiūrėti šį filmą ir likau dėl tam tikrų dalykų nustebintas.
Filmas pasakoja apie ateitį, kada nuteistieji mirti žmonės turėjo galimybę pasirinkti pasitarnauti žmonijai ir leistis į kelionę per kosmosą be galimybės sugrįžti. Į tokią kosminę programą nuteistieji leidžiasi ne tik kelionėn, tačiau ir bando dauginimosi eksperimentus kosmose. Jie geria distiliuotą jodu praturtintą vandenį, kad apsisaugotų nuo kosminės radiacijos, juos globoja šios misijos daktarė Dibs, tačiau ilgą laiką uždaryta komanda, kuriai ir šiaip buvo būdingas nusikalstamas elgesys, tampa priešais ir pamažu, kamuojami tikrojo gyvenimo ilgesio bei seksualinių geidulių, pradeda vienas kitą naikinti...
Filme pasirodo tokios kino žvaigždės kaip Robert Patiinson, Juliette Binoche ir Mia Goth, kurie sukuria įsimintinus momentinius vaidmenis. Filmas išties labai slogus, tačiau vyrauja ir kažin kokia keista demoniška aistra. Veikėjai eina į masturbacijos kambarėlį ir ten save patenkina, nors iš visų jėgų jiems visiems labiausiai trūksta draugiškumo, bendrystės ir socialinio gyvenimo. Veikėjai kosmose, kad ir kokie atrodytų glaudūs, turintys labai mažos privačios erdvės, sakytum, beveik net neturintys, nes visi higienos dalykai ir bandymai daugintis yra atliekami beveik prie akių, tačiau vyrauja didžiulė dvasinė veikėjų distancija. Filmas tarsi klausia: kas nutinka su žmonėmis, kurie nebeturi ko prarasti? Kas gali nutikti, kai vienas šalia kito esantys žmonės ima ir dar labiau nutolsta vienas nuo kito, o juos jungiančioji grandis belieka tik pasitenkinimo poreikis? Tai filmas, kuris kaip mokslinis eksperimentas, o režisierė leidžia sau spėlioti ir perteikti žmonių sužvėrėjimą.
Iš tikrųjų kai kuriais momentais priminė Andrejaus Tarkovskio „Soliarį“ ir ne tik panašia kelione į paslaptingą planetą, tačiau „Gyvenimo aukštybėse“ idėja beveik priešinga „Soliariui“, bet filosofinį klausimą galima artikuliuoti tą patį: ar mes galime keliauti į visatos pakraščius, tikėdamiesi išsigelbėjimo arba netikėto prieglobsčio, kai čia, Žemės planetoje, nesusitvarkėme savo vertybių? Ar savo blogiu neužkrėsime ir savo prisilietimais nesuteršime galbūt kažkur šventai sau egzistuojančių mums nesuvokiamų gyvybės formų? Veikėjai šiame filme priartėja prie juodosios skylės, kuri tampa dar ir šių veikėjų ir blogio mirties metafora. Kai kada toks kamikadzės pasirinkimas atrodo žiaurus, tačiau veikėjams tai tam tikras egzistencinės kančios nutraukimas, išsigelbėjimas, apsivalymas. Apskritai tariant, pats filmas gana mechaniškas, veiksmo mažai, veikėjų sprendimai nuspėjami, kai kas atrodo fetišistiškai utriruota, kad imi abejoti pačiu filmo turiniu, tačiau siūlyčiau į filmą žvelgti kaip į filosofinę visumą, tada „Gyvenimas aukštybėse“ nebeatrodo vien tik patologiškai seksualinis kosminis eksperimentas kosmose.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 5.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą