Denis Johnson. „Jėzaus sūnus“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 124.
Sveiki skaitytojai,
Amerikiečių kultinis autorius Denis Johnson (1949-2017) žinomas dėl savo romano Dūmų medis, kuris jam pelnė Nacionalinę grožinės literatūros premiją, tačiau į klasikos panteoną įėjo būtent dėl mažos apimties apsakymo rinkinio Jėzaus sūnus (angl. Jesus‘ Son), originalo kalba pasirodęs 1992 metais. Leidykla Rara, bendradarbiaudama su vertėju Mariumi Buroku, išleido šį amerikiečiams reikšmingą apsakymų rinkinį.
Jėzaus sūnų sudaro 11 tarpusavyje susijusių apsakymų, kurie iš esmės perteikia hipinių laikų psichodeliniu sluoksniu apsinešusį ir egzistencinės beprasmybės kamuojamą protagonistą. Priešingai nei, tarkime, panašiu metu Amerikoje pasirodžiusios Elizabeth Wurtzel knygos Prozako karta, kuri analizuoja egzistencinės beprasmybės kamuojamą personažę, per kurią bando pavaizduoti viso to suzmekusio pasaulio priežasčių ir pasekmių grandinę, tai Jėzaus sūnuje apskritai priežastys neanalizuojamos, tačiau kontekste akylesnio skaitytojo nujaučiamos. Rinkinį vienija vienas ir tas pats veikėjas, kuris vaistų, alkoholio, pagirių ir narkotikų atbukusiu pasaulio suvokimu pasakoja skirtingas situacijas iš skirtingų savo gyvenimo etapų. Skaitytojas turi iš šių padrikų skutų susidėlioti tam tikrą puolusio ir vėl savo kelią atradusio žmogaus gyvenimo istoriją.
Viename savo gyvenime etape veikėjas lankosi bare „Vynmedyje“ ir įsivelia į visokias nemalonias skolas, kurias dėl black out‘o pamirštamos, arba bučiuojasi su savo gero draugo mergina ir po to jį graužia sąžinė; eina vogti vielos, kad su draugeliu užsidirbtų papildomų dolerių „ant alaus“; ant galinės sėdynės po miestą vežinėja kurčnebylį; įsidarbina ligoninėje slaugytoju ir vagiliaudamas haliucinogeniniais vaistais, patiria neįtikėtinus, žargonu tariant, tripus, keliones po pasąmonės ir realybės susiliejusius vaizdinius. Vienas įsimintiniausių apsakymų buvo Avarija tranzuojant, kai veikėjas važiuoja su jį priėmusia šeima ir veikėjas dėl vaistų sukeltų poveikio žino, kad šioje kelionėje nutiks avarija, jis jaučia daugiau – geba tarsi numatyti ateitį, bet negali jai pasipriešinti, tik atsiduoti. Bet kartu pavaizduotas paradoksas: ateities numatymo galia atima gebėjimą patirti dabarties potyrį, todėl „apsinešęs“ veikėjas tiesiog įvykius vertina tarsi iš nuotolio, lyg per filmą, nebepajėgia visko patirti ir pajusti normaliomis žmogaus emocijomis.
Viena įsimintinesnių ir labiau išplėtotų pasakojimų buvo Skubioji pagalba, kai veikėjas dirba ligoninėje ir į jo pamainą prisistato vyrukas su peiliu akyje. Beje, pagal šias istorijas pastatytas ir vaidybinis filmas (rež. Alison Maclean, 1999), – filmas tuo pačiu pavadinimu, kaip ir apsakymų rinkinys. Toji scena dar nuo vaikystės įsiminė, kai veikėjas su peiliu akyje sau lyg niekur nieko bendrauja su apsinešusiais nuo vaistų slaugytojais, beje, pats rašytojas būtent ir suvaidino šį personažą. Taip pat įsiminė ir vienas iš paskutiniųjų pasakojimų Beverlio namai, kai tas pats veikėjas, jau gerokai atpratęs nuo narkotikų, maniakiškai susidomi moterimi už lango ir ima ją stebėti, kol galiausiai sužino, kad ji itin uždaros ir konservatyvios religinės bendruomenės narė...
Pats rašytojas Denis Johnson 1999 metų „Jėzaus sūnus“
ekranizacijoje atliko vieną iš vaidmenų. Vyrukas su peiliu akyje.
Visos šios istorijos jungiasi į tam tikros amerikiečių depresuojančios ir kartu psichotropinėmis medžiagomis užliūliuotą kartos literatūrą. Pats rašytojas Denis Johnsonas ilgą laiką praleido tokiose būsenose ir tik išlipęs iš liūno pasinėrė į literatūros pasaulį. Toji karta, kuri patyrė hipių laikus, meilės badą bandant užkimšti dienas narkotikais ir seksu, protestuoti prieš Vietnamo karą, smurtą ir žiaurumą pasaulyje. Paradoksalu, tačiau būtent protestuodami prieš smurtą patys veikėjai dvasiškai ir psichiškai naikina save. Nors knygoje istorinis kontekstas neatskleistas, galima brėžti su šia literatūra atskirą psichodelinių tamsių patirčių kartos literatūrą, savotiškai liūdnuosius antruosius bytninkus, atsiradusius po pačių bytninkų. Šiuo atžvilgiu šiems apsakymais itin artima nobelisto Peter Handke romanas Tamsią naktį išėjau iš tylių namų, kuris parašytas kaip vienas ilgas narkomano tripas per menamą gyvenimą. Narkotikai ir alkoholis išsekino šios kartos žmones, jie „dirbo su pačiu skausmu“, tikriau, mėgindami jį malšinti, ir tuo pačiu atrodė kaip veltėdžiai, pastrigusios dharmos valkatos: „Buvome purvini ir pavargę. Paprastai jausdavome kaltę ir baimę, nes su mumis buvo kažkas ne taip ir mes patys nežinojome, kas būtent; tačiau tą dieną jautėmės kaip darbą dirbę žmonės (p. 54).“
Kalbiniu požiūriu istorijų stilius nesudėtingas, išgrynintas, skaidrus ir savaime pripildytas abejingumo, o kartu fokusuotas į groteskišką tikrovės vaizdinį. Pasakotojas atrodo atbukęs, jam realybė tėra filmas, judantys paveikslėliai, su kuriais jis kontaktuoja, todėl neretai atrodo, kad pasakotojas, kuris sutampa su pagrindiniu veikėju, yra tam tikra prasme auka ir budelis. Pasakojimai persmelkti subtiliu juodu humoru tarsi skambėtų nuo anoniminių alkoholikų tribūnos, prisimenant tuos juodus, retsykiais gėdingus gyvenimo epizodus. Kai kada autorius itin meniškai ir poetiškai randa situacijų perteikimo būdų, o štai vienas man įspūdingesnių: „Užsukantys į Pirmosios aveniu barus atsisakydavo savo kūnų. Likdavo matomi tik mumyse gyvenantys demonai. Čia susitikdavo viena kitą nuskriaudusios sielos. Prievartautojas sutikdavo savo auką, pamestas vaikas rasdavo čia savo motiną. Bet žaizdos negydo, veidrodis buvo it peilis, atskiriantis viską nuo tavęs paties, ir netikros beprotybės ašaros lašėjo ant baro. Ir ką jūs dabar galite man padaryti? Kuo tikitės mane išgąsdinti? (p. 95).“
Kodėl rinkinys pavadintas Jėzaus sūnumi, kai apie religinius dalykus beveik nekalbama? Pats autorius sako: „Aš rašau apie gyvenimo puolusiame pasaulyje dilemą, ir klausiu: jeigu Dievas yra, kodėl jis toks?“ Pagal krikščionių tikėjimą Jėzus atpirko ant kryžiaus mūsų sielas, tačiau, kas atpirks tuos pasilikusius gyvuosius, kurie palikę vienui vieni be meilės ir saugumo vedlio yra linkę skęsti egzistenciniame liūne. Rinkinio pavadinimas dviprasmiškai sujungia šiuos trumpus pasakojimus į tam tikrą manifestą, kaltinimą ir tuo pačiu paguodos ir užtarimo prašančiojo asmenį. Jeigu žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai kodėl jis toks bejėgis keisti savo gyvenimą ir kur jo dieviškumas?
Vieniems ši knyga bus tik apie nuo priklausomybių bandantį išsivaduoti protagonistą, kitiems jis bus tam tikros amerikiečių povietnamietinio karo ir hipiškos epochos kartos literatūra, dar kitiems – priešprieša viskam, ko mokė Kristus. Paskutiniame apsakyme veikėjas bando gyventi be priklausomybių naują gyvenimą ir padėti tiems, kurie dar tik žengia savo pirmuosius žingsnius į blaivybę, kitaip sakant, sūnus palaidūnas grįžta pas savo Jėzų tėvą – įdomi psichodelinė metaforinė kelionė į savo gyvenimo kontrolės susigrąžinimą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą