Filmas: "Atmintis" / "Memory"

 Sveiki,

Daug draminių filmų yra sukurta apie žmones, kurie pamažu praranda atmintį. Man tokie filmai baisūs, bet ir jaudinantys, nes empatiškai galiu pajusti, koks baisus dalykas yra pamiršti savo tapatybę. Pradedant nuo „Užrašų knygutės“ ir baigiant „Vis dar Elis“. Naujas filmas garsaus ir mano pamėgto meksikiečio režisieriaus Michel Franco darbas „Atmintis“ (angl. Memory) (2023) labai skiriasi nuo aštraus trilerio „Naujoji tvarka“ (2020) bei kiek melancholiškai įtempto „Saulėlydžio“ (2021). Šiame filme jis amerikietiškomis ir gan niūriomis socialinėmis spalvomis pasakoja paradoksalią atminties problemą ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog istorija per siaura ir nuobodi, tačiau taip nėra.

Pagrindinė veikėja – ant motinos daugel metų dantį griežianti vieniša mama Silvija. Alkoholikė, jau negerianti 13 metų, bet lankanti AA ir gyvenanti ne prestižiškiausiame didmiesčio rajone. Ji turi nuoskaudų dėl tėvo tvirkinimo, kurį patyrė būdama paauglė, tačiau nei sesuo, nei motina šeimoje nenorėjo pripažinti jos liudijimo, todėl labai anksti dėl nesusipratimo pradėjo gerti. Galiausiai ją taip pat seksualiai dvylikos išnaudojo mokyklos vaikinai, o vieną iš jų ji sutinka po daugel metų, tačiau šis negali prisiminti šių įvykių, nes serga demencija. Galiausiai pačią Silviją traukia prie tariamo smurtautojo, kol galiausiai išsiaiškina, kad ji jį neteisingai kaltina, nes pati nelabai prisimena smurtautojų vardų ir veidų. Netrukus jiedu užmezga artimus santykius ir Silvijos gyvenime įsižiebia nauja viltis ir džiaugsmas, kurio nepatyrė nuo mažumės...

Filmo scenarijus literatūriškai puikus! Čia nėra itin aštrių ar šokiruojančių dalykų, bet žiūrovas yra „nusviedžiamas“ į pilkoką amerikietės kasdienybę, kurioje pakankamai viskas natūralu, dėsninga, logiška, suprantama. Iš vienos pusės turime mano mėgstamo aktoriaus Peter Sarsgaardo sukurto Saulo veikėją, kuris trokšta prisiminti savo gyvenimo detales, o iš kitos turime Silvija, kuri trokšta kaip tik užmiršti gyvenimo skaudulius. Šiame filme atmintis veikia paradoksaliai, nes iš vienos pusės ji apibrėžia mūsų tapatybę, o jai nykstant – mes netenkame savęs. Silvijos negalėjimas susitaikyti su motinos negalėjimu pripažinti, kad tėvas buvo šunsnukis, paralyžiuoja. Manau, tokių šeimų gali pasitaikyti ir tarp mūsų lietuvių, todėl tai veikia itin paveikiai. Aktorė Jessica Chastain puikiai perteikia Silvijos vidinį draminį vyksmą, pastaruoju metu ji vėl kaip aktorė mano dėmesio centre ir reikėtų daugiau pasidairyti, ką ji sukūrusi...

Visgi filmas, kaip minėjau, lėtokas, tamsus ir niūrus, tačiau labai teisingas ir suprantamas. Mano mėgstamas režisierius vėl įrodė, kad geba dirbti su Holivudo žvaigždėmis, tačiau kartu kurti savitą ir nepriklausomo, nepataikaujančio masėms kino turinį. Filmas netiks pramogai, reiktų nusiteikti psichoanalizei, gerai vaidybai, būti empatiškiems, nes traumuoti žmonės stengiasi šioje istorijoje išlaikyti galvą virš vandens ir jiems tai pavyksta, o režisieriui ir scenaristams sakau bravo, kad filmo pabaigoje nė vieno iš jų nepaskandina beprotiškoje neviltyje tiesiogine ar netiesiogine šio žodžio prasme.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela