Sveiki,
Būna, kada režisieriai atsisako
sunkaus draminio tono kalbėti ypač aktualiomis ir skausmingomis socialinėmis
temomis, todėl vieni randa būda iš skaudulių parodijuodami pasišaipyti, o dar
kiti, kaip režisierius Julio Torres, modifikuoja tikrovę ir kuria
fantasmagorišką pasakų ir psichodelinių spalvų pritirštintą pasakojimą apie
jauną imigrantą iš Lotynų Amerikos (Salvadoro) į JAV filme „Bėdų sukėlėjas“
(angl. Problemista) (2023). Įdomu tai, kad pats režisierius yra
ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, pastarasis iš tikrųjų yra kilęs iš Salvadoro
ir nuėjęs nelengvą kelią Amerikoje, kol gavo pripažinimą kino industrijoje,
todėl iš dalies savo ir artimųjų patirtis perteikia komedijoje, nes, kaip
žinia, JAV visuomenei Lotynų Amerikos imigrantai neretai yra tie, kurie sukelia
problemas.
Priešingai nei filmo
pavadinimas, atrodo, kad pagrindinis veikėjas Alejandro kaip tik padeda
amerikiečiams spręsti jų problemas. Vedinas keistos svajonės tapti žaislų
dizaineriu, jis pirmiausia susiduria su sudėtingais darbais, pradedant nuo
ateičiai sušaldytų amerikiečių kompanijos prižiūrėtojo iki valytojo-prostituto.
Visgi Alejandrui pasiseka, nes jis iš dalies įsidarbina menininkės Elizabetos
padėjėju, kurią suvaidina puikioji Tilda Swinton. Visgi Elizabeta yra šaržuotas
personažas, kaip ir visi šiame filme, bet pasižymi itin erzinančiomis,
nebrandžiomis ir manipuliatyviomis savybėmis, kurios tampa vienu pagrindiniu
šio filmo komedijos elementu.
Nors Alejandro problemos
sudėtingos ir jo laikas senka iki deportacijos, jis visomis išgalėmis kaip
pasakų riteris stengiasi nugalėti hidrą ir įsitvirtinti šiurkščiame ir
neteisingame pasaulyje. Nekalbėsiu daug apie siužetą, jis pakankamai
suprantamas, jeigu nutrinsime tą grimą ir pasakojimo fantastines formas. Visgi būtent
dėl šių akcentų, formų ir pasakojimo būdų filmas ir yra įdomus, tai savitas
humoras, savitas protestas, gyvenimo filosofija, primenanti dokichotizmą. Jeigu
reiktų rasti analogiškų raiškos prasme filmų, pirmiausia į galvą šauna
amerikiečių režisierius Spike Jonze, sukūręs tokius beprotiško stiliaus filmus
kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ (1999), „Ji“ (2013), „Adaptacija“ (2002). Taip pat
Richard Ayoade „Aš – Oliveris Teitas“
(2010) bei Michel Gondry darbai „Gėlėti sapnai“ (2013), „Jausmų galia“ (2004), „Miego
mokslas“ (2006). Jeigu šie filmai ką nors Jums sako, drįsčiau parekomenduoti ir
„Bėdų sukėlėją“, nes tam tikrų viražų režisierius pasitelkia, pavyzdžiui, absurdo
fantaziją, juodąjį humorą, paradoksaliai dekonstruojančią tikrovę,
išryškinančią karnavališką veikėjo grūmimąsi su absurdišku pasauliu.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą