Filmas: "Pirmasis ženklas" / "The First Omen"

 

Sveiki,

Niekada nebuvau didelis „The Omen“ siaubo frančizės gerbėjas, tik pamenu vieną tamsių plaukų surūgusį vaiką tarsi ištrūkusį iš paties pragaro. Net nustebau, jog naujasis siaubo filmas „Pirmasis ženklas“ (angl. The First Omen) (2024) pasakoja būtent apie šio siaubingo vaiko Damjano atsiradimą. Tiesa, pats veikėjas šioje serijoje nepasirodo, tiesą sakant, net nereikia matyti ankstesnių dalių, nes filmą kuo puikiausiai galima žiūrėti ir nieko nežinant apie „Ženklo“ pasakojimo tolimesnę istoriją.

Pirmoji serijos dalis pasirodė 1976 metais ir tapo savo žanro klasika, 2006 metais sukurtas perdirbinys, aišku, nebeįstengė pakartoti tokios pat sėkmės. Naujausiame filme pasakojama apie į Italiją atvykusią jauną amerikietę Margaret, kuri trokšta tapti vienuole ir pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Visgi tikriausiai siaubo filmams nėra tinkamesnės vietos nei Bažnyčia, ten tiek to šventumo maža, kad blogis įsišaknijęs ant kiekvieno kryžiaus. Galiausiai vienuolė apsvaiginta (naktiniame klube!) ima suprasti, kad ji papuolė ne pas šventą Petrą, o į keistą vienuolyną, kuris toli gražu nepasižymi humaniškais ir krikščioniškais atjautos bruožais. Priešingai – mėgsta viduramžiškai pasavavaliauti.

Tai jau antras filmas, kurį šiemet matau, kada būtent Italijos vienuolynuose vyksta kažkokie neaiškūs genetiniai eksperimentai. Ankstesnis filmas vadinosi „Nekaltoji“ (2024), sakyčiau, lyg scenarijų būtų rašęs prie to paties darbo stalo dirbęs dvynys arba labai geras nusirašinėtojas, nes siužetai neįtikėtinai panašūs. Kaip, beje, ir pati režisūra: tamsi ir gotikinių kančios vaizdinių pripumpuotas pasakojimas, kuris vietomis išties baugina, o vietomis, atrodo, kad kažkas išplėšė scenarijaus lapus ir trūksta nuoseklumo. Pavyzdžiui, pagrindinė veikėja tik post factum sužino, kad ant galvos turi žymę. Kas per nesąmonė? Lyg būtų tik vakar gimusi. Filme esama keletas pavykusių ir nenuspėjamų pasažų, kai galvoji, kad čia tai jau tikrų tikriausia klišė, o režisūra pakeičia kryptį ir kažkaip „pagerina“ sceną natūraliais štrichais, nors visumoje, aišku, filmui pritrūko organikos, ypač kai prasideda sektantinis „Plačiai užmerktos akys“ maskaradas šalia gimdyvės pjaustymo kėdės. Vis galvoju: kodėl katalikų dvasininkai filmuose kaip susisukę nuo trydos bando išgelbėti tą pasaulį per hibridinius pabaisų ir monstrų eksperimentus? Kodėl scenarijaus motyvai amžinai tokie kaip iš Marvel serijos primityvūs ir neįtikinantys? Kelyje sutraiškomi žmonės, tačiau kunigėliai išlipę iš automobilių kad bent kiek atjaustų mirusiuosius į juos atsisukę, bet ne... verčiau išgelbės pasaulį išpjaudami iš moters gimdos palikuonį.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela