Filmas: "Mano ištakos" / "I Origins"

Sveiki, kino mėgėjai,

Visai neseniai teko pamatyti antrąjį ilgametražį režisieriaus Mike Cahill filmą „Mano ištakos“ (angl. I Origins) (2014). Pirmasis jo matytas filmas buvo prieš trejetą metų matytas „Kita žemė“, kuris sukėlė tikrai neblogą įspūdį. Kaip ir ankstesnis filmas, taip ir šis, stulbina savitumu, šaltoka atmosfera, bet šaltoka ne blogąja prasme. Kaip visada geras ir originalus scenarijus, paremtas moksline fantastika.

Manau, visgi daugeliui filmas tikrai patiks. Man jis patiko kaip vienas filmas iš tos serijos, kuri prisiliečia prie žmogaus reinkarnacijos temų, bet šį kartą labiau iš loginės pusės, paremta labiau medicina ir mokslu. Medžiaga išties įdomi, netikėta jos transformacija, proto ir dvasios žaidimai, netikėti keli siužetiniai vingiai, proto ir intuicijos kova žmogaus viduje... Ir žinoma, akys. O kam nepatinka akys, jų rainelėse įkalinta visata, galimas mūsų identifikacijos kodas? Žodžiu, nemažai subtilios mistikos, žiupsnelis nuojautos, bet visas „ėjimas per filmą“ eina per mokslinį pasakojimo liniją.

Filmas pamalonino jau gerai žinomais aktoriais. Michael Pitt – puikus aktorius, kurį laiką paskendęs antraeiliuose ir neįdomiuose vaidmenyse, regis, vėl pabudo iš kūrybinės komos ir gavo įdomų vaidmenį. Jo pagrindinis personažas buvo ganėtinai įdomus, aišku, nebuvo tas, kuris trykštu aktoriniu meistriškumu – žanras ne tas, bet iš esmės tiko ir patiko. O ką jau besakyti apie aktorę Brit Marling, kuri „Kitoje žemėje“ atliko pagrindinį vaidmenį, o šiame buvo viename iš pagrindinių veikėjų. Tai įdomaus sukirpimo aktorė, kuri ištikima savo režisieriams, mėgsta neįprastus, įdomius, nebanalius vaidmenis. Šįkart ji vėl atrodė gerai. Iš esmės man šis filmas gal tik per milimetrą patiko labiau už „Kitą žemę“, bet jie, manding, lygiaverčiai kūriniai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Romualdas Granauskas "Trys vienatvės"

Sveiki, knygų skaitytojai, 

Šiemet netekome Romualdo Granausko, kuris vadinamas paskutiniu literatūros Mohikanu, tas „senasis“ arba „iš tos garsiosios“ kartos, kur glaudžiasi ąžuolo šakomis prie Radzevičiaus, Apučio, Martinaičio, Dirgėlos ir kitų lietuvių literatūros prozos galiūnų. Paskutiniaisiais metais Romualdas Granauskas buvo neįtikėtinai produktyvus pasirodydavo kasmet po knygą: Trys vienatvės (2011), Kai reikės nebebūti (2012), Šventųjų gyvenimai (2012), Išvarytieji (2013), Trečias gyvenimas (2014). Paskutinioji knyga šiemet įtraukta į geriausiųjų penketuką ir galimas daiktas taps metų knyga.

Didelis produktyvumas gyvenimo pabaigoje tapo neatsitiktinis. R. Granauskas ėmė jausti žodžių srautą, nenumaldomą norą dar pasakyti kažką svarbaus, kažką „nuo savęs“, todėl jo paskutinieji kūriniai pasižymi autobiografiškumu. Trys vienatvės yra viena iš geriausių jų paskutiniojo srauto kūrinių, kuris įvardijamas kaip novelių romanas. Visų pirma R. Granauskas yra apsakymų rašytojas ir tik vėliau romanistas, o štai Trys vienatvės autorius cikliškai ir chronologiškai apjungia šiuos du žanrus ir išlydo gana įdomų, istorinių ir dokumentinių liudijimų turintį turtingą pasakojimą.

Gyvenimas po klevu autorius yra statistiniais duomenimis skaitomiausias šių dienų lietuvių rašytojas. Aišku, dėl mokyklinės programos, kuri R. Granausko kūrybos nesubanalina, nenunešioja, jaunimui ir kitoms kartoms jis įdomus iki šiol, jį lengva skaityti, jis konkretus, kalba esminė. Trys vienatvės tikriausiai taip pat taps klasika, tuo beveik neabejoju, ypač paskutinioji romano novelė.

Trys vienatvės – tai autentiškas, empirinis Romualdo Granausko pasakojimo koliažas. Autorius nuo vaikystės keliauja po esmingus savo praeities įvykius, po šiaurės Žemaitijos vietoves ir sutelkia į tuos svarbiausius įvykius, kurie iš esmės lėmė jo charakterį ir polinkį į rašymą. Jau nuo pat pirmosios novelės Teroristai rašytojas prikausto skaitytojo dėmesį. Kalba apie sovietinę vaikystę atokioje nuo didmiesčių Žemaitijoje, apie tai, kokį „kraitį“ paliko Antrais Pasaulinis karas ir kokia kartais pilna pavojų ir nuotykių būna mūsų visų vaikystė. Nuo pirmųjų pasakotojo intonacijų aišku, kad ryškėja seno žmogaus kalbėsena, kuri yra linkusi šiek tiek šviesiau prisiminti vaikystę, įvykius, kai ką nutylėti, o kai ką pagražinti – to reikalauja pats autobiografinis patosas. Panašią tonaciją galima rasti Žemaitės Autobiografijoje, kuri pasižymi laiko šuoliais ir baltosiomis dėmėmis. 

Senolio pasakotojo įspūdį sustiprina žemaitiška kalbėsena, kai kurios primirštos žodžių formos, archainiai žodžiai, tiesioginėje kalboje neišvengiama žemaitybių bei rusiškos šnekos, kurie beveik nebesutinkami kitų rašytojų kūriniuose, todėl kūrinys dar turtingas ir leksine prasme bei kitoniška sintakse, kuri būdinga šiandien jau tik Granausko kūrybai. Aukštaitiška leksika ir sintaksė, sakinių struktūra būtų švelnesnė, lyriškesnė, o štai Granauskas, kuris, kaip ne kartą novelėse mini, neturėjo aukštojo išsilavinimo, nors dirbo ir korespondentu ir dėstytoju, ir statybininku, ir mokytoju (mokėsi iš gyvenimo), bet tai toli gražu nesugadino jo kaip rašytojo, priešingai – sukūrė jo išskirtinę egzistencinę pajautą, kuri veriasi per žemaitišką sąmonę. Jo prozos struktūra klasikinė – saikingi aprašymai, tiesioginės kalbos intarpai, būdinga retrospekcija. R. Granauskas negaišta laiko polemikai ir nė neketina teksto „papuošti“ autoterapiniais filosofiniais samprotavimais, neanalizuoja ir nedetalizuoja savęs kaip asmenybės, jis susitelkia plunksną į veiksmus ir įvykius, kurie savaime charakterizuoja jį, istorinę situaciją, tarpusavio žmonių santykius.

Rašytojas Romualdas Granauskas.

Kūrinyje svarbus tapsmas tuo, kas esi, tapsmas ne tiek išskirtine asmenybe, kiek garbingu žmogumi, nesibaidant ir nuopuolių. Rašytojas labiau akcentuoja save, savo poelgius, pomėgius, santykius su sovietine tvarka ir nutolsta nuo susipažinimo su žmona ir tarsi tyčia vengia kalbėti apie šeimyninius santykius, savo dukras, kurios tampa tik kūrinio kontekstiniais peizažais. Priešingai, apie vaikystę, apie savo motiną ir tėvą, autorius nebijo pasakoti savo „tarp dviejų ugnių“ situaciją, savo kelionę nuo motinos iki tėvo namų slenksčio. 

„Vidurinės“ knygos novelės iš esmės pasakoja kolchozo laikus ir kreipia dėmesį į Gyvenimas po klevu problemas – nykstančio kaimo kultūrą, kuri uzurpuota, paveikta sovietizacijos ima merdėti ir pūdyti žmogų. Žmonės čia dirba „dėl akių“, nuolat geria, prasigeria, nes tokį palankią terpę suformavo laikmečio tendencijos. Pasakotojas neišsiplėsdamas pasakoja apie žemaitiškus papročius, paperkamą miliciją, pilstuko fabrikėlius, „vienos tiesos“ spaudą, apie darbą sovietinės valdžios struktūrose, kuris net ne į darbą panašus, o tiesiog kažkokia inercinė funkcija, kuri veikia tik dėl to, kad kažkas liepė „iš aukščiau“, todėl suklesti kyšiai ir žlugdoma visuomenės moralė, kuri pamažu tampa norminiu reiškiniu. 

Bene įdomiausia autobiografiniai momentai buvo R. Granauskui susidūrus su Jaučio aukojimo kūrimo intensyvumu, kūrybinės formos ieškojimais. Taip pat faktai, kurių tikriausiai daugelis iš mūsų nežinojome – rašytojas buvo suimtas ir uždarytas mėnesį į beprotnamį, stebimas dėl Jaučio aukojimo propagandos, bet neabejotinai rašytojų tarpe buvo užsitarnavęs pagarbą. Jo nuolatinis konfliktas su Vilniumi, ilgesys gimtosios Žemaitijos, bet visa tai pasakojama su humoro gaidele, nevengiant šaržuoti kai kuriuos veikėjus, žaisti su detalėmis, pvz., raudoną automobilį vadinti Pomidoru ir kalbėti su juo tarsi su žmogumi, ironiškai personifikuojant ne tik transporto priemonę, bet ir katiną, kuris išliejo pieną, ypač šaržuoti sovietinės tvarkos organus, ideologijos aspektus, kurie prasilenkė ne tik su morale, bet ir sveiku protu, kaip antai pasakojimas Tankų manevrai, kai su žmonėmis buvo elgiamasi kaip su moliu, neatsižvelgiant į technikos galimybes ir kitus dalykus.

Trys vienatvės – taip vadinasi paskutinioji romano novelė, kuri iš esmės iškrenta iš bendros knygos sąrangos, čia pasikeičia ne tik pasakotojo intonacija, bet ir apskritai išnyksta empirinė jausena, autobiografiškumo niuansai, lieka tik itin subtili egzistencinio konstrukcijų ir sąsajų pajauta, todėl novelė atrodo tarsi „prisiūta“ prie viso šio pasakojimo, bet iš esmės ji apvainikuoja visos žemaitiškos provincialios būties lygmenį. Tai „literatūriškiausia“ grožinės literatūros atžvilgiu šios knygos novelė, nes joje nuo pa pradžių per menines priemones veriasi magiškas, cikliškas, harmoningas, vienas nuo kito elementų priklausantis pasaulis. R. Granauskas pasirenka gamtą, šiuo atžvilgiu seną varną, ir jo akimis tyrinėja žmonių gyvenimą, pats maitinasi iš atliekų ir dalyvauja kasdieninio gyvenimo vyksme. Čia svarbi varno personifikuota sąmonė, pasakotojo žvilgsnis, peizažo rakursas. Svarbi ir novelės kompozicija, visi pakilimai į tuopą, nusileidimai prie šuns būdos, orų prognozė, kuri atliepia trijų vienatėvių savotišką kamertoną: varno, šuns ir Šeimininko. Trys vienatvės: varnas, netekęs savo patelės, šuo, kuris visą savo gyvenimą praleido prie grandinės ir laukia, kol bus pakastas šalia motinos ir vienišo žmogaus, galimas daiktas našlio, kuris rūpinasi ūkio darbais tik tiek, kiek reikia palaikyti jo būčiai, jo egzistencijai.

Tai itin subtili, įdomi, meniška novelė, kuri galėtų greta stoti tokių Granausko apsakymų kaip Su peteliške ant lūpų ar Gyvenimas po klevu, kur eina pamatiniai egzistenciniai parametrai, kur mirtis ir gyvenimas yra viename kieme, kur vienatvės tiek daug, tiek daug lietaus, rūko, košiančių tankias egles, kad ji tampa nepakeliama, ji tampa visko persmelkta iki gyvo kaulo. Be jokios abejonės, tai geriausia šio romano novelė, kuri vėl įtvirtina ir įprasminą tradicinį kalbėjimą, bet formuoja netradicinį ir tik Granausko rašytojų kartai, ypač Juozui Apučiui ir Broniui Radzevičiui, būdingą egzistencinę pajautą, kuri turi buitinį, gamtinę ir metafizinį klodus.

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Pasibjaurėjimas" / "The Repulsion"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti dar vieną Roman Polanski matytą kino juostą „Pasibjaurėjimas“ (angl. The Repulsion) (1965). Na, po neseniai pamatyto „Rozmari kūdikio“, kuris padarė tikrai gerą įspūdį, nutariau pažiūrėti ir kitus senuosius R. Polanski filmus. Filmas „Pasibjaurėjimas“ žadėjo kažką panašaus į prieš tai matytą filmą. Galiu pasakyti, kad nesuklydau buvo verta nuo pat pradžių.

Filmas gana senas, septinto dešimtmečio vidurys, bet režisieriui su paprasta kamera pavyko išgauti nepaprastų dalykų. Intensyvumas, elegancija, garsai, vaizdai, priartinimai stambiu planu... Viskas tiesiog trykšte trykšta. Iš pradžių filmas gana žiūrėjosi neįprastai, kadangi nervino Catherine Deneuve vaidyba, gal net ne vaidyba, bet personažas – kažkokia nuo pat pirmųjų kadrų sudirgusi, susimigusi, ištirpusi, abejinga, apatiška ir nė iš tolo nepatiko, bet vėliau vėrėsi visai kitos filmo prasmės. Režisierius sumaniai ėmė merginą jau vaizduoti psichologinio nuokrypio etape, jis kruopščiai analizuoja merginos psichiką, žaidžia vaizduote, kriminaliniais ir siaubo elementais, kurie paverčia merginos gyvenimą tikru košmaru.

„Pasibjaurėjimas“ vaizduoja vieną iš pagrindinių temų – moters pasišlykštėjimu vyrais. Moters ir vyrų seksualinių santykių problematika iššaukia aštrų psichinį merginos konfliktą su gyvenimu ir pasauliu. Tai intensyvus vyksmas su šiurpą keliančiais padariniais. Nespalvoti, bet įtaigūs vaizdiniai turi prasmių gilumą, kuria tiesiog belieka atsidėti ir mėgautis, kaip senasis kinas vis dar stebina nūdienos žiūrovą. Beje, jau filmo viduryje atsiėmiau visus kaltinimus, kuriuos mečiau C. Deneuve, ji buvo puiki ir įdomi. Bet kokiu atveju, filmas yra perliukas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Bemiegės naktys su Frida, Jurga ir Virginia

Sveiki,

Naktimis beveik nebegaliu užmigti. Nežinau, ar čia verta kaltinti užkalkėjusį mėnulį, plieninius lapkričio orus, Putiną ar Obamą, įpuvusią švietimo sistemą. Tikrai nežinau. Negaliu užmigti net per prievartą. Vartausi kaip žuvis keptuvėje, ima skaudėti šonus, o vėliau ir dūšią, kad tučtuojau reikia šokti iš lovos ir kažką daryti – šveisti vonią, pakeisti koridoriuje lemputę į taupiąją, palaistyti gėles, nusivaškuoti „šliūbinius“ batus, perkraustyti knygas iš vienos lentynos į kitą, bet labiausiai – rašyti, rašyti, rašyti!

Šis nepasotinamas alkis ima graužti po vidurnakčio. Akys „stačios“, burnoje kaupiasi plėšrūniškos seilės ir viskas. Daryk ką tu nori.

Paskutiniais vakarais pas mane ėmė ateiti trys mirusios moterys, kurios mirė kiek per anksti nei derėjo iš tikrųjų. Atšlubuoja lazda pasiramstydama ir užsirūkiusi it kaminas Frida Kahlo, miegančių drugelių plazdenimu atskrieja Jurga Ivanauskaitė, ateina pilnomis šlapių akmenų kišenėmis Virginia Woolf ir visos trys man įrėmusios metafizinius kalašnikovus graso apie jas parašyti. 

Klausiu jų – na, kaip? Kaip aš galiu imti ir apie jas parašyti? Vienu atsikvėpimu? Kokia forma? Kokia kalba? O jos man be atsako: „Rašyk! Rašyk! Rašyk!“ Ar būna pasirinkimų, kai pasirinkimų nebelieka?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meksikietis" / "The Mexican"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Meksikietis“ (angl. The Mexican) (2001), kurį režisavo „Karibų piratų“ ir „Skambučio“ režisierius Gore Verbinski. Tiesą sakant, filmą pažiūrėjau dėl reklaminės priežasties – pamačiau, kad jame vaidina Brad Pitt ir Julia Roberts, bet menki kritikų vertinimai ir kiti rodikliai sakė, kad nieko gero pernelyg iš juostos nesitikėti.

Bet velniai rautų, kartais negalima tikėti nei kritikais, nei atsiliepimais. Filmą pažiūrėjau kur kas įdomiau nei kokius „Karibų piratus“ – buvo įdomu ir dėl pagrindinių aktorių amplua, ir dėl scenarijaus, ir dėl Meksikos kultūrinių prieskonių. Kriminalinė komedija, nes drama vargu, ar pavadinsi, gan šaržuoja. Čia sukuriami tipiški smarkiai dėl menkniekių konfliktuojančios poros santykiai, kurie realybėje iškart dėl perdėtų reikalavimų vienas kitam, būtų pasmerkti žlugti, tačiau tik ne „Meksikietyje“. Išties, regis, režisierius nieko naujo charakteriais nepateikia, o siužetas, kuris panašus šiek tiek į kitą filmą „Banditės“ (2006), manęs niekuo nestebino, tačiau taip skaniai susižiūrėjo visa įvykių grandinių, B. Pitt personažo nesėkmės, J. Roberts isterijos bei dabar jau šviesaus atminimo aktorius James Gandolfini, kuris suvaidino tokį minkštą samdomą žudiką.

Gal kitomis aplinkybėmis ir kitais aktoriais filmas man atrodytų pernelyg lėkštas, šabloniškas, tačiau manęs absoliučiai niekas neerzino, netgi mėgavausi tokiomis detalėmis, kaip šviesoforo šviesos, vis kitomis legendinio pistoleto istorijos versijomis, šunimi, kuris vis įsikandęs sukiužusį kamuolį, lekioja... Ai, suskystėjau, bet tebūnie.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela