Filmas: "Pasaka apie pasakas" / "Tale of Tales" / "Il racconto dei racconti"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiemet Kanų kino festivalyje pristatyta italų režisieriaus Matteo Garrone juosta „Pasaka apie pasakas“ (angl. Tale of Tales) (2015) sulaukė išties gerų kino kritikų atsiliepimų. Režisierius puikiai žinomas gana skirtingomis kino juostomis, o Lietuvoje bene žinomiausia jo juostą „Gomora“ apie italų mafiją išpopuliarino „Kino pavasaris“. Tiesą sakant, taip ir nepamačiau „Gomoros“ iki galo, nes tikriausiai buvau ne tose rogėse, kad pasinerčiau į gangsterių niūrų ir tamsų pasaulį, o štai „Pasaka apie pasakas“ – jau visai kitoks žanras ir, pripažinkime, labai netikėtas iš režisieriaus.

Kurti pasaką suaugusiems iš žinomų pasakų motyvų gal ir ne pats geriausias sumanymas, kadangi smarkiai režisieriai paskutiniu metu už Atlanto buvo pasistūmėję šioje srityje visaip pasakų veikėjus pavertę raganų medžiotojais, šaltakraujais vampyrais ir visaip kitaip kameros burtų lazdelėmis suteikę klasikiniams personažams naujų galių ir gebėjimų, konvertuodami šį žanrą visai į nuotykių ir veiksmo trilerių žanrus. „Pasaka apie pasakas“ toli gražu nėra gimininga šiems filmams, nes režisierius iš esmės atsisako komercinio tipažo – tenkinti žiūrovo jusles ir vesti vien tik siužetine linija. Šis filmas priešingai – ardo siužetinį tikslumą ir pateikia tris atskiras pasakojimo linijas apie du karalius ir vieną karalienę, kurių siužetines linijas nesunku atpažinti iš pasakų. Tačiau filmas toli gražu nėra vien tik pasaka, nes režisieriui rūpi neatskleistas pasakų kaip pasakojimo elementas – negatyvioji tamsioji pusė. 

Čia personažai lyg ir turi tam tikrų troškimų ir norų, pvz., karalienė susilaukti vaikelio ir pan., tačiau viskas konstruojama, kad kontekste ryškinamos ydingos personažų savybės – pavydas, godumas, kvailumas, gašlumas ir t. t. Filme rasite ir subtilios ir akivaizdžios simbolikos, pvz., ekvilibristas ant lyno finalinėje scenoje viską vėl išbalansuoja ir sustato į savo vietas. Režisierius derina pasakų motyvus visiškai kitu keliu – stengiasi nenutolti nuo viduramžių dvasios, todėl didelį pagyrą galiu pasakyti apie kostiumus ir apskritai apie atmosferą.

Filmo ryškiausios žvaigždės neabejotinai – Vincent Cassel, kuris jau pasakoje turėjo patirties prancūzų „Gražuolė ir pabaisa“ ir visiškai naują žanrą atradusi Salma Hayek, kuri kaip visada savo emocionalumu atiduoda 100 proc., bet dėl savo meksikietiškų šaknų ir tarsenos ne visada gaunanti gerus vaidmenis. Žinote, buvo įdomu stebėti šiuos aktorius šiuose amplua. 

Apskritai filmas gal nesužavėjo, neįtraukia taip, kaip įtraukia komerciniai pasakų modifikuoti filmai, bet šis filmas reikalauja kito stebėtojo lygio – suvokti novatorišką režisieriaus žvilgsnį, pastebėti idėjos niuansus ir kitus dalykus. Šiaip ar taip skonio reikalas, tačiau filmas tikrai nėra prastas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Naughty Boy - Runnin' (Lose It All) ft. Beyoncé, Arrow Benjamin

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos dainos rubrikoje noriu pasidalyti vienu, mano nuomone, puikiausiu singlu per paskutines savaites „Runnin‘ (Lose it All), kuri lėtai, bet užtikrintai braunasi į hitų reitingus ir galimas daiktas taps tikru hitu. Tam yra trys labai svarbios priežastys. Pirmoji – vykęs modernus kūrinys, atitinkantis laikmečio tendencijas. Antroji – atlikėja Beyonce, kuri prie ko tik prisiliečia tampa hitu ir Naughty Boy, kuris jau turi vieną pasaulinį hitą „La la la“, tai nematau priežasties, kodėl sėkmę jis negalėtų pakartoti.

Na, visų pirma Naughty Boy yra žinomas kaip muzikos įrašų DJ, tačiau plačiai žinomas dėl bendradarbiavimo su ryškiomis pasaulio muzikos žvaigždėmis. Man asmeniškai jo hitas „La la la“ ne itin sužavėjo, kaip kitus klausytojus, kur kas geresnis, „gilesnis“ ir skambesnis atrodo naujasis singlas „Runnin‘ (Lose It All)“. Žinoma, prie to prisidėjo ir atlikėja Beyonce, kurios dainavimas ir diapazonas, muzikos stilius labai priminė pamėgtą jos hitą „Xo“

.

Kalbant apie singlą, tikriausiai neįmanoma nepaminėti ir stipraus vaizdo klipo, kuriame vietoj atlikėjų filmavosi profesionalai. Vaizdo klipas išties įspūdingas ir originalus – vaikščiojimas jūros dugnu ir intymumas, sakyčiau, nuostabiai dera prie muzikinio takelio, kuriame išties jaučiamas „kalbėjimas iš vandens“. Pasižiūrėkime:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džonas Vikas" / "John Wick"

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

Žinote, nesu didelis smurtinių filmų mėgėjas, tačiau šiandien gana teigiamai noriu atsiliepti apie „Džonas Vikas“ (angl. John Wick) (2014), į kurį dėmesį atkreipė ir didžiausi kino kritikai. Tai debiutinis dviejų režisierių darbas ir, žinoma, iškart pavykęs, kad net šiuo metu kuriamas scenarijus antrajai šio filmo juostai. 

Apie tai, kiek ir kokiais būdais personažas Džonas nužudė įvairiausių žmonių tikriausiai neverta nė kalbėti, tik kai kurie skerdynių, susišaudymų ir smegenų taškymų momentai buvo tokie elegantiški, kad net primini Umos Thurmos „Nužudyti Bilą“ pasisukiojimą kardu ir Luko Bessono „Leonas“ susišaudymo savotiško šokio momentus. Visgi filmas nuo pat pradžių pateikia tokias nuostatas, kad žiūrite ne šiaip vidutinio ar prasto montažo produktą, bet išties kokybišką filmą. Kadrai ir scenos slysta tarsi išmaniojo telefono paviršiumi ir iš tikrųjų viskas gražiai atidirbta. 

Filme kuo puikiausiai pasirodė aktorius Keanu Reeves, kuris, mano nuomone, ilgą laiką buvo lyg ir kažkur pradingęs „šiaip sau“ vaidmenų vandenyne ir tik nuo 2013 metų vėl pradėjo kurti įsimintinus, su veiksmo filmais susijusius vaidmenis. Sveikintina. Na, o grįžtant prie filmo, visgi negalima nepaminėti to keisto gangsterių gyvenimo filosofijos, kuri, manding, šiek tiek prasilenkia su sveika logika, pvz., daužomas žmogus ginklais ir tardomas beveik finalinėje scenoje išspjauna pro kraujuotus dantis frazes apie viltį, žmonos meilę ir šuniuko nužudymą (kurio man buvo bene labiausiai gaila šiame filme)... Na, išties keista, kai brutalūs, netašyti kostiumuoti gangsteriai, išmokę žudyti, naudoti ginklą ir t. t. ima porinti pavojaus akivaizdoje aukštosios filosofijos frazėmis, tarsi nusirašytus iš vadovėlio ir tampa sentimentalūs kaip paauglės – tai tikrai filmo visumai, kuri gana aukštos kokybės, nepadėjo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: William Faulkner "Jeruzale, jeigu tave užmirščiau"

Faulkner William. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki,

Dar viena Baltų lankų serijoje Rinktinė proza knyga atsidūrė mano perskaitytoje bibliotekoje. Ir šįkart – garsus XX a. literatūros modernistas amerikietis William Faulkner (1897–1962) ir jo romanas Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, kuris pasirodė anglų kalba 1939 m. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau užima viduriniąją šio rašytojo kūrybos etapą ir, sakyčiau, nusako tipiškiausias W. Faulkner kūrybos temas ir pobūdžius, susijusius su stiliumi bei naujojo romano kompozicija. Būtent W. Faulkner yra laikomas vienas didžiausių romano žanrų rekonstrukcijos generuotojų, todėl, koks romano žanras yra šiandien, iš dalies turėtume dėkoti W. Faulkner‘iui.

Tiesą sakant, šis romanas iš pažiūros yra „ne romanas“, tarsi dvi gerai ir meistriškai parašytų apsakymų mozaika. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau pasakoja dvi visiškai skirtingas ir paviršutiniškomis socialinėmis idėjomis viena nuo kitos nutolusias istorijas. Pirmoji iš jų Laukinės palmės, kuriuo lyg iš pradžių norėta pavadinti visą romaną, pasakoja apie skurstantį Vilberną, kuris aistringai įsimyli Šarlotę – vedusią moterį ir kartu patraukia kartu gyvenimo keliu, nešdami santuokos paneigimo nuodėmę – moteris palieka sutuoktinį ir vaikus. Priminsiu, kad anuomet į šeimą buvo žiūrima labai puritoniškai griežtai ir bet kokie meilužiai, bet kokios moters laisvės vis dar buvo smarkiai varžomos, ypač Amerikos pietinėse valstijose, kur gyvavo itin griežtos šeimos, klasių ir rasių atskirties tradicijos. Beje, pats rašytojas buvo kilęs iš šių kraštų ir visame romane jaučiama pietinių valstijų pasaulėjauta. Taigi, Laukinės palmės pasakoja apie savotišką to meto šeimos išniekinimo aktą, išaukštindamas ne socialiai „sukaltas“ moralines nuostatas, o būtent akcentuodamas laisvą žmogaus prigimtį ir meilę, kuri nėra lanksti šioms sustabarėjusioms kultūros primestoms nuostatoms.

Apskritai W. Faulkner savo kūryboje daug dėmesio skiria socialinėms atskirtims ir klasėms, šis romanas taip pat. Šarlotė ir Vilbernas keliauja į Čikagą, po to į Vajomingą, kur praleidžia nepakenčiamai šaltą žiemą ir visur po truputį autorius įpina vietos kultūros reiškinių. Labai įdomiai ir subtiliai aprašomi vyro ir moters ryšiai, kaip nuostabiai vyras mato, suvokia moters pasaulį, jos atsidavimą, kantrybę ir netgi seksą. Kartais netgi atrodo, kad Šarlotė tik „šalta kalė“, kuri mėgsta dulkintis ir paliko savo vaikus, jos dialogai ir veiksmai ganėtinai brutalūs, o vyro minties jausmų pagava, jo interpretacijos ir Šarlotės švelnumo matymas per jos brutalią jėgą ir užsispyrimą stebina. 

Antroji istorija vadinasi Tėtušis, kuris iš tikrųjų reiškia ne seną dėduką, o Misisipės upę, kurią taip vadindavo vietos juodaodžiai. Būtent upė tampa gyvybės gysla šios istorijos katorgininkui, kuris per didįjį Misisipės potvynį, kuris realiai įvyko 1927 metais, buvo užlietos kalinių plantacijos ir vietos kaliniai buvo siunčiami gelbėti prie upės gyvenančių žmonių. Šis katorgininkas atsiplėšia nuo prievaizdų ir lyg Robinzonas susigrumia su egzistenciniais gyvenimo klausimais, pats jų nereflektuodamas, tik pasąmoningai jausdamas, kad jis ir jo gyvenimo upė teka kartu iki to momento, kol likimai išsiskiria. Jo valtyje gimdanti vietinė moteris, jo gyvenimo kelionė taip arti skausmingo žmogaus egzistencialisto vaizdavimo, kad primena J. M. Coetzee Maiklo K gyvenimas ir laikai romano egzistencinę gelmę, kuri veriasi per tai, kaip žmogus susiduria su beviltiškai sunkiomis gyvenimo sąlygomis, su griaunančiomis stichijomis, bet jų nei apmąsto, nei suvokia savo vietos griūnančio pasaulio akivaizdoje. Šiame pasakojime dar labiau pasireiškia pietietiška W. Faulkner mąstysena ir pasaulėjauta – Misisipė, kepinanti saulė, plantacijos, politika, provincinė kultūra, pakrančių gyvatės ir aligatoriai, savotiškas kultūrinis šiurkštumas, kuris būdingas pietiečiams.

Rašytojas William Faulkner.

Ką sako šios dvi skirtingos istorijos? Neatsitiktinai kūrinio pavadinimui suteikta citata iš Biblijos Jeruzale, jeigu tave užmirščiau..., kurią galima interpretuoti pačiais įvairiausiais būdais ir Skolastikos mokiniai tikrai turėtų ką pasakyti, na, o vienu iš variantu laikyčiau tiesiog žmonių bėgimą nuo vergovės (nuo savo sunkumų, nuo kultūros sąstingio, santuokų, kalėjimo, įsipareigojimų...), kaip ir kadaise žydų tauta pabėgo iš Egipto ir įkūrė Jeruzalę, miestą, kaip laisvės simbolį, naujos tautos žemes ir naują santvarką be vergovės. Knygos veikėjų Jeruzalė neapibrėžta, ji išlieka metafiziniame lygmenyje, nesukuriama materijoje – tai bėgimas nuo senųjų idėjų prie naujųjų: katorgininkas bėga ir niekur nepabėga, jo Jeruzale išlieka kalėjimo sienos, grandinės, nes laisvėje jis žūva, jo egzistencija laisvėje tampa plati kaip išsiliejusi Misisipė, neaprėpiama, nesuvokiama, todėl nustelbianti patį žmogų, kurio gražiausios jaunystės dienos prabėgo nelaisvėje. Laisvė jį naikina, ji atmetame kaip egzistencinė nauja galimybė. Panašiai ir su Šarlotės bei Vilberno Jeruzale, kuri subliūkšta, nes jie paneigia socialinius dėsnius, gyvena tik šiandien ir dabar, ties socialiniu skurdu ir maitinasi meile, bet kartu užkerta kelią ateiti naujai gyvybei, naujai Jeruzalės žemei, tai tarsi pora, kuri negali vien tik dulkintis ir mėgautis vienas kitu – tokia Jeruzalė tampa utopine, nepasiekiama ir pasmerkta žlugti. Tiek katorgininkas, tiek Vilbernas trokšta savos Jeruzalės kaip idealistinės tikrovės, tačiau atsiduria aklavietėje – šiuo pagrindu t. y. egzistencinėmis jausenomis sujungiami Laukinės palmės ir Tėtušis pasakojimai.

Kalbant apie šio klasiko kūrinį, galima sakyti, gal jis nebūtinai visiems patiks. Geros ir prasmingos knygos ne visada turi ir privalo būti įdomios. Iš tikrųjų kūrinys reikalauja šiokių tokių žinių bagažo ir lėto skaitymo, nes veriasi kai kada tik intuicija apčiuopiamos egzistencinės gelmės, tačiau siužetine prasme knygoje stokojama šiuolaikiniam romanui būdingų aštrių ir staigių siužetinių vingių, todėl tekstas atrodo sunkus gabaritas, kurį reikia „apeiti kaip kalną“. Išties nebuvo lengva skaityti, būta tokių atvejų, kada norėjosi numesti ir pasiimti kažko „vartotojiškesnio“, bet kai prisėsdavau prie teksto, jis vėl įtraukdavo, vėl prikaustydavo. Jo neišsemiamos temos ir gelmė visgi glūdi ne siužete, nors, aišku, svarbu ir jis, bet svarbi ir autoriaus mokėjimas subtiliai iškelti socialines problemas, santykius ir kasdienybės absurdiškumą į egzistencinį lygmenį, kur nusidriekia gana vienatve persunkta žmogiškoji būtis. 

Knyga be jokios abejonės turi išliekamąją vertę, klasikinės literatūros polėkį, kurią galima priskirti aukščiausios literatūros kategorijai, tačiau, vėlei pasikartosiu, netgi gera ir brandi literatūra nebūtinai turi būti įdomi ir įtraukiama, su ja reikia dirbti, netgi, sakyčiau, kovoti, kol ji perskyla ir atsiveria bendras peizažas, kuris dažniausiai nustebina labiau, nei tą skaitytojo kantrybę, kuri kartais dėl rutinos pasimeta tarp knygos puslapių. Būkite kantrūs su Jeruzale, jeigu tave užmirščiau. Tiesa, nepaminėjau, kad knygą vertė Violeta Tauragienė (mano mėgstama vertėja), kuri, beje, už šį kūrinį ir J. M. Coetzee Barbarų belaukiant 2013 metais pelnė Metų vertėjo krėslą. Galiu pasakyti, kad vertimas fantastiškas – žodžių niuansų pagava tiesiog stulbina, ypač tos vietos, kur autorius tiesiog intensyviai aprašo veikėjų egzistencinius pojūčius.

Tiesiog negaliu užbaigti recenzijos citata t. y. įspūdingu ir sudėtingu vienu sakiniu, kuriuo atsiveria W. Faulkner puiki pasąmonės, juslių, emocijų ir veikėjo sąmonės srautą, o kartu patvirtina mano išsakytą liaupsę apie knygos vertimą: „Čia vėjo nesijautė, nesigirdėjo, nors jam atrodė, kad jis užuodė, jei ir ne jūra, tai bent jau tai, kas sauso, užsispyrėliško liko iš jos tuose alėjos moliuskų kiaukutuose; paskui koridorių staiga užliejo garsai, begalė menkų žmogiškos baimės ir kančios balselių, kuriuos jis pažinojo, prisiminė, – tos išdezinfekuotos linoleumu išklotų ir guminiais padais lankomų palatų tuštumos, primenančios įsčias, į kurias žmonės bėgo prisiglausti nuo skausmo, nors dažniausiai nuo siaubo, kad tose mažose vienuoliškose celėse atsikratytų visos geismų, gašlumo, išdidumo ir netgi žmogiškos nepriklausomybės naštos ir kuriam laikui virstų embrionais, nors dar išaugančiais mažumą senojo nepataisomo žemiško sugedimo, – tas snūdas kiaurą parą, nuobodulys, budrių, irzlių, varpelių skimbčiojimai nuo vidurnakčio iki lėtai numirštančios aušros (taip, galimas daiktas, bent jau randant deramą pritaikymą tiems pigiems pinigams, kuriais dabar pasaulis aptekęs ir pertekęs) – visa tai tik trumpam, o paskui vėlei gimt iš naujo, vėlei išnirti į paviršių, vėlei užsikrauti pasaulio naštą ir nešti ją, kol baigsis ištvermė (p. 271)“.

Jūsų Maištinga Siela