2016 m. vasario 16 d., antradienis

Filmas: "7 dėžės" / "7 Cajas" / "7 Boxes"




Sveiki, skaitytojai,

Filmas „7 dėžės“ (ispn. 7 cajas) (2012) Paragvajuje, savo tėvynėje, tapo tikra sensacija ir tais metais buvo daugiausiai uždirbęs vietinis filmas, pelnęs prestižinį San Sabastiano kino festivalio apdovanojimą. Šį filmą galėjote išvysti ir Lietuvoje, „Kino pavasaryje“, kur lyg ir didesnio atgarsio kino juosta nesulaukė, tačiau aš vis tiek labai laukiau, kol pasirodys DVD ir pagaliau galėsiu pažiūrėti šį keistai išliaupsintą kino juostą, juolab kad ispanų ir lotynų amerikiečių kiną mėgstu.

Taigi, pirmasis įspūdis po „7 dėžių“ buvo toks, lyg vėlei būčiau išėjęs iš kino salės, kada pažiūrėjau „Lūšnynų milijonierių“ – tai tikrai Lotynų Amerikos „Lūšnyno milijonieriaus“ savotiškas atitikmuo, tačiau šiek tiek prastesnis istorijos atžvilgiu, prastesnis jis pasirodė ir už brazilų „Dievo miestas“ (2002), bet vertas geros akies. Šis kriminalinis trileris pasakoja apie jaunuolį iš Paragvajaus lūšnynų, kuris susižavi mobiliaisiais telefonais ir norėtų sukurti romantinį filmą, kuriame vaidintų, netrukus jis įsivelia į korumpuotą lūšnynų reikalą, pats nežinodamas realios grėsmės sutinka už 100 dolerių iš vieno lūšnyno tašką į kitą pergabenti ant karučio 7 dėžes. Na, ir prasideda ilga koliažinė istorija per lūšnyną, o paraleliai rutuliojama jo sesers ir gimdyvės istorija, vyruko, kurio vaikui reikia insulino ir... Ir viskas taip tiršta, lyg vėl nardytume Indijoje po lūšnynus. Greitos kameros ir operatoriaus darbas, puikūs vizualiniai sprendimai, nematyti aktoriai, pirmoji meilė, svajonės ir čia pat tykantis pavojus. Filmas tirštas, smarkiai apgalvoti sprendimai, o žiūrovą nuolat kamuoja pagrindinis klausimas – kas tose dėžėse, kurios vertos net gyvybių? Narkotikai? Ginklai?

Iš esmės man filmas patiko, tikiu, kad jis patiks daug kam iš įdomesnių trilerio žiūrovų, kurie mėgsta egzotiškas ir klampias vieteles, tokias, kaip trečiųjų šalių lūšnynai, kur vaikai ir jaunuoliai tampa savo svajonių didvyriais. Sodrus, egzotiškas, įtraukiantis pasakojimas. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.2


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jau ilgiuosi tavęs" / "Miss You Already"




Sveiki,

Romantinė drama „Jau ilgiuosi tavęs“ (angl. Miss You Already) (2015) režisavo pirmosios „Saulėlydžio“ dalies (mano akimis ir geriausios dalies) režisierė Chatherine Hardwicke, kuri mėgsta dreifuoti nuo fantastinių juostų iki romantinių dramų. Šį filmą gana vidutiniškai, bet neprastai įvertino kino kritikai, o Lietuvos jaunimui, kuris taip dievina romantinius filmus, jau krykštauja komentuodami, kad nėra matę geresnio filmo už „Jau ilgiuosi tavęs“.

Paskutinį kartą smarkiai tikriausiai verkiau po filmo „Mano sesers globėjas“ ar „Mano gyvenimas po manęs“ ir nuo to karto vis prėskiau atrodo kine vaizduojama vėžio tematika. Šįkart apie neišskiriamas drauges, viena trokšta susilaukti kūdikio, o kita – tiesiog įveikti vėžį. Juosta gana idealistinė ir iš tos serijos „Užrašų knygutė“, nei labai blogai, nei itin gerai. Režisierė nesistengia išgauti naujų šia tema rakursų, praradimo istorija rutuliojama su pokštais, pajuokavimais, galvos skutimo scenomis (o kaip kitaip?), su ašaromis, pasiaukojimu, išaukštinant betarpiškus moterų draugystės santykius. Viskas lyg ir būtų gražu, tačiau tokie santykiai ne itin bent mane įtikino, romantinis potėpis pernelyg didelis, idealizmo ir pasiaukojimo pozos išdidintas, eliminuojant tiesiog natūralumą, nors to siekta sąmoningai – juoktis ligai į akis. 

Filmą vertą žiūrėti vien dėl pagrindinių aktorių – Drew Barrymore ir Toni Collette. T. Collette apskritai čia nudirbo didžiausią darbą ir buvo pagrindinėse rogėse, tačiau juk ligoniai ir būna epicentras. Visą filmą vis stebėjomės, kaip ši puiki aktorė panaši į Uma Thurman. Taigi iš visos vaidybos, man šiame filme ir patiko Toni būvimas kadre, o visa kita tempiama prie sentimentalumo, kad net finalinės scenos, „vėžininkės“ vykimas į draugės gimdymą pasirodė toks nuobodus siužetinis žingsnis, kad net galėjai nusukti akis ar pasispraginti popkornų. Nepaisant visų klišių, žanro įsiėdusių gudrybių, nuspėjamumo, filmas gana linksmai ir smagiai susižiūrėjo. 

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 6.6


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. vasario 15 d., pirmadienis

Filmas: "Gyvūnai" / "Animals"




Sveiki, skaitytojai,

Kartais būna netikėtų atradimų iš tų filmų, apie kuriuos nieko nežinai, nuomonės nesuformuoja jokios išankstinės žinios, nes nepažįsti nei režisieriaus, nei aktorių, net nežinai apie ką istorija. Galima sakyti toks keistas atradimas buvo ispanų režisieriaus Marcal Fores darbas, kuris pristatęs filmą gal ir ne itin patogiu ir neišsiskiriančiu pavadinimu, bet įsimintinu turiniu „Gyvūnai“ (angl. Animals) (2012). Sunku nusakyti šio praktiškai man visiškai nežinomo režisieriaus filmo žanrą, tokie filmai dažnai būna pseudo ir jie velkasi kur nors menkai žinomų festivalių „galuose“, kažkas įvertino prasčiau, nepraėjo į priekį ir tokie filmai neretai nebepasiekia mūsų akių, nebent atsitiktinumo dėka, o kur jau ispaniškas kinas?

Filmas „Gyvūnai“ yra iš tos serijos, kurią mėgsta visokie „ponas Niekas“, „Pradžia“ ir kitų filmų, vadinamų „mindfuck‘ais“, kurie susuka istoriją taip painiai, kad ją išrišus, išeina puikus ekspresionistinis istorijos peizažas, dažniausiai viskas buvo rodoma ne taip, kaip turėjo būti. „Gyvūnai“, aišku, neturi „Pradžios“ kapitalo ir apsiriboja menku finansavimu, bet vis tiek įdomiai rezgamu ir iš pirmo žvilgsnio keistoku siužetu. Jaunuolis, besimokantis vidurinėje menų mokykloje, vedžiojasi pliušinį meškiuką ir su juo kalbasi apie muziką ir dar šį bei tą, tačiau nieko bendro neturi su filmu „Tedis“, čia meškiukas tampa simboliu to sutrikusio jaunuolio, kuris lyg ir įsimyli kitą jaunuolį, tačiau homoseksualumo tematika čia tik dar vienas, populiariai žiūrint ir sakant, keistumo „pagardas“. Kur kas nerimą kelia vaikino psichologinė ir dvasinė būsena bei aplinkinių reakcijų į jį. Įtampą auga kaip filme „Dramblys“, kur mokinys pradėjo šaudyti mokykloje į mokinius, tačiau ir čia režisierius daro lankstą, nuolat akcentuoja vandenį, keistą raudonplaukę merginą, o intensyvėjantis lyg iš trilerio gaudžiantis garso takelis nežada herojui nieko gero. Galiausiai viskas lyg ir pasitvirtina, tačiau visiškai kitaip, nei buvo galima įsivaizduoti filmo pradžioje, todėl nenuspėjamumo, „mindfuck‘o“ čia netrūksta ir jis man labai tiko ir patiko.

Filme dar yra keletas minėtinų labai gerų dalykų. Tai pasirinktas laikmetis, maždaug devintas dešimtmetis – atitinkamas garso takelis, automobiliai, tačiau lyg ir primena mūsų laikus, režisierius „nesicackino“ stengdamas kiekvieną detalę tapyti, kad įtikintų mus laikmečiu, nevertė aktorių garbanoti plaukų, rengtis itin ryškiais hipiškai rūbais, gal ir gerai. Šiaip simbolių, metaforų dermė man lyg kalnas užuominų į mistinį, netolygų ir sunkiai žodžiais apibrėžiamą žmogaus pasąmonės bangavimą, o kartu tai filmas paliečiantis žmogaus žvėrišką, siejant jau ir su filmo pavadinimu, prigimtį, kuri, deja, nėra pavaldi nustatytoms kultūrinėms normoms. Gražus filmas, yra ką po jo apmąstyti ir pakapstyti, esu tik nustebęs, kad IMDb toks „drungnas“, tačiau vertas įžvalgios akies.

Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 6.1


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. vasario 14 d., sekmadienis

Filmas: "45 metai" / "45 Years"




Sveiki, skaitytojai,

Kai pirmą kartą pamačiau režisieriaus Andrew Haigh filmą „Savaitgalis“ (2011), kuris paliko gan gero filmo įspūdį, pamaniau, na štai, tai dar vienas režisierius, kuris sukūrė filmą apie homoseksualus ir tikriausiai po šio filmo sėkmės toliau atsidės šios temo plėtojimui savo kine, bet kaip maloniai suklydau, kai pažiūrėjau naujausią darbą „45 metai“ (angl. 45 Years) (2015), kurį spėjo išliaupsinti tiek žiūrovai, tiek kino kritikai.

Na, filmas išties man priminė kino genijaus Michael Hanike filmą „Meilė“, kuris mane buvo itin sujaudinęs – apie senukų meilę ir santykius papasakota nepaprastai idiliškai, o štai filme „45 metai“ lyg properšomis britiško peizažo apsuptyje pasakojama irgi senukų istorija, tik čia įsisuka nedorėlė gyvatė – paslaptis, kuri sujaukia idilišką senolių gyvenimą ir lyg iš pamatų paplauna, rodos, neįveikiamą pasitikėjimo kalną. Rūpinimasis, maloni ir jauki senolių namų atmosfera, šuo, sulėtėjęs intelektualų gyvenimas atrodo nepakartojimas, nei ligos, nei anūkų klegesys, viskas taip vaisku ir tyra, bet štai senukas gauna laišką, kad rasta jo mylimoji, dingusi prieš 50 metų, įšalusi lede. Neįtikėtinas jausmas, jauna ir nepasenusi mylimoji lede ir jau gyvenimo saulėlydį pasitinkantis senukas, kuris 45 metus nugyveno su visai kita moterimi...

Ar bereikia sakyti, kad scenarijus šiam filmui puikus? Labai mėgstu, kai kinas nusilenkia jaunystės kultui ir tyrinėja visai kitus parametrus, o senolių gyvenimas, jų patirtys ir paslaptys, neslėpsiu, atrodo, kur kas įdomesnės ir netikėtesnės. Puikūs aktoriai, ypač puikiai pasirodė mano mėgstama aktorė Charlotte Rampling – visada elegantiška ir intelektuali, visada stoiška ir aristokratiška, tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį, už kurį ji jau nominuota „Oskarui“, regis, filmo aktorius ištiko toks pat likimas kaip kažkada M. Hanike „Meilė“ aktorius – sėkmė neabejotina. 

Apskritai tai subtilus, lėtas ir įdomus filmas, kur žvilgsnis, susimąstymas, judesys išduoda veikėjų mintis, ketinimus ir jausmus, tramdomus pagarbos ir įprasto etiketo. Turėjau retą malonumą išgyventi tokias gelmes be, rodos, staigių katastrofų, tačiau tylios dramos veikėjus ir kartu žiūrovus sužeidžia iki pačių gelmių.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 94/100
IMDb: 7.2


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. vasario 10 d., trečiadienis

Spektaklis: Zigmars LIEPINŠ "Adata" (režisierius Ramūnas Kaubrys)




Sveiki,

Šįkart trumpai apie jau ne pirmus metus rodomą Klaipėdos muzikinio teatro spektaklį Adata, kurį režisavo Ramūnas Kaubrys. Tiesa, teko matyti pirmą sykį šį pastatymą ir šiuo spektakliu atgaivinti mano dažnesnius apsilankymus teatre. Adatą parašė iš Liepojos kilęs latvis Ziegmars Liepinš, daugybės Latvijoje operų ir muzikinių spektaklių kūrėjas. Jo aktualią pjesę išvertė visiems labai gerai žinoma Nacionalinės kultūros ir meno laureatė Ramutė Skučaitė.

Adata labai įdomi pjesė, sakyčiau, nevengianti šiuolaikinės posovietinės šalių problemos. Ne, tai visai ne emigracija ar vartotojiškumas, bet senos kultūrinės ir socialinės egzistencijos stigmos, susijusios su kolektyvinės sąmonės ir kultūros „nubėdnėjimu“ bei žmogiškumo, paties žmogaus susinaikinimu. Dviejų dalių muzikinis spektaklis vaizduoja neramią ir naivią merginą, gyvenančią žlungančios Sovietų Sąjungos laikotarpyje, kai devintas dešimtmetis tampa ryškiu roko maršų ir vakarų kultūros siurbimo ir įsileidimą į naująją pašėlusią kartą metu. Pagal sovietinę ir konservatyvią manipuliacija grįsta sistema augusi Kristė tampa ne tik žlungančios imperijos idealų simboliu, bet ir nužmogintos bei nepateisintų vilčių auka. Besikeičiančios scenoje vėliavos ir epochos tampa tik iliustracija šiame spektaklyje, o žmogiškosios problemos ir skauduliai – tėvas alkoholikas, išprievartavimas, narkotikai, alkoholis, mirtis – tampa nepamainoma realybės kasdienybė. Epocha neišgelbsti jaunos merginos, kol viduje nėra atspirties ir asmeninio sąmoningo pasirinkimo.

Išties prieš trejetą metų teko matyti maištininkų spektaklį Inertiškos dujos, kurios gerokai mane nuvylė, tačiau Adata pažeria gana nuoseklią žmogaus pasirinkimo po sugniuždymo degradacijos kelią. Ir Adatos scenografija, kurią kūrė Artūras Šimonis – nepakartojamas įspūdis, kaip iš paprastų detalių ir apšvietimo galima išgaubti ištisų epochų perėjimo istoriją, nesutraiškant merginos istorijos, geras harmonijos pavyzdys. Vien pradžioje vibruojantis veidrodis į žiūrovus verčia suklusti, pasiruošti kažkam netikėtam, kreivam, kritiškam, pamatyti save, savo socialinį kontekstą. Pabaltijos pjesė iš Latvijos, sakyčiau, apskritai apibūdina tiek latvių, tiek lietuvių, gal ir estų realybę. Nepaliauju po spektaklio mąstyti apie naujosios vilties, atsikūrusių valstybių kartą, kuriai rytojus lyg ir buvo iškirstas vienu ypu, tačiau daugelis neatsilaikė vidiniams demonų pagundoms. Iš esmės tai spektaklis ne tik apie kartą, epochų kitimą, bet ir apie žmogaus vidines pastangas arba apsileidimą tiestis po išniekinimo akto į viršų. Ir, žinoma, šiuolaikinė Romeo ir Džiuljetos istorija. 

Mano matytoje versijoje vaidino ir gyvai dainavo Jeronimas Milius. Priekaištų neturiu, kaip ir ypatingų pagyrų. Sakau, mane kur kas kaustė ne dainavimo kokybė, kiek socialinis kartos problemos ir scenografiniai sprendimai. Ypač tos raudonai nutviekstos simbolinės būtybės, kurios valtimis išplukdo sąmoningą žmogų į užmaršties letargą. 

Iš esmės spektakliu esu labai patenkintas.




Jūsų Maištinga Siela