Filmas: "Vyrai ir viščiukai" / "Mænd & høns" / "Men and Chicken"

Sveiki, kino piliečiai, 

Tiesą sakant, nežinojau ko tikėtis iš danų režisieriaus Anders Thomas Jenseno filmo „Vyrai ir viščiukai“ (angl. Men and Chicken) (2015) po, rodos, jau prieš šviesmečius ir daugybės erų matyto filmo „Adomo obuoliai“. Kažkaip taip ir būčiau šį filmą praleidęs pro akis festivalio repertuare, jeigu neužkliuvusi už akių režisieriaus pavardė, kurie prašėsi suklusimo. Visų pirma filmo pavadinimas tikrai nekelia pasitikėjimo, nes skamba pernelyg iš „Amerikietiško pyrago“ repertuaro, tačiau tik ne pas šį režisierių, juk svarbiausia turinys, ne filmo pavadinimas.

Filmas išties keistas visomis prasmėmis – scenarijus netikėtas, šmaikštus, įtraukiantis. Filmas prasideda gana makabriškai – tėvas praneša sūnums paslaptį, su kuria vyrai susitaiko kaip su tokiu pat faktu, kad šiandien lis – na, ir kas? Vėliau viskas vystoma kaip mistinė drama – vyrai keliauja į kažin kokią salą ir ten susitinka keistai atsilikusius ir pagal kitas kultūrines normas užaugusius gentainius. Pamažu nesunku nuspėti kur link eina scenarijus, kai aplinkui tiek gyvūnų, kur bendravimo forma – aptrankyti žmogų keistomis gyvūnų iškamšomis. Vien ta atmosfera ir taikliai parinktos keistenybės verčia pasijausti didžiuliame juodo humoro prisodrintame spektaklyje. Keistos brolių bendravimo taisyklės, nuolat trykštantis absurdas ir fantastiniai elementai įtraukia į visai patrauklų išgalvotą pasaulį ir nubraukia nuo žiūrovo smilkinių visas iki tol nepagrįstai sukilusias abejones.

O jeigu kalbant apie „Vyrai ir viščiukai“ dar tiesmukiau: tai tikriausiai šiemet kol kas pati keisčiausia, originaliausia ir labiausiai nustebinusi mane komedija ir dėl to mėlynai „laikinu“ ir rekomenduoju tiems, kurie iš komedijų seniai ką nors įdomaus nematė ir nebesitikėjo. Na, taip, derėtų dar paminėti, kad netikėtą amplua sukuria vienas geidžiamiausių Europos aktorių ir „Hanibalo“ serialo žvaigždė Mads Mikkelsen. Belieka pridurti – jis ir šįkart puikus. Filmas, kuris ne ką prastesnis už „Adomo obuolius“. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mustangės" / "Mustang"

Sveiki, kino fanatikai ir gerbėjai,

Tęsiu „Kino pavasario“ žygį ir šįkart noriu pristatyti daugybės kino festivalių favoritą filmą „Mustangės“ (angl. Mustang) (2015), kuris, mano akimis, retą žiūrovą gali nuliūdinti – tuos, kurie apskritai nesupranta kino, arba tuos, kurie nekenčia nors kiek kitokio filmo nei komercinis. Filmas išties puikus ir tikriausiai per plauką nepelnė ir „Oskaro“ užleisdamas vietą vengrų karinei dramai. „Mustanges“ režisavo turkų kilmės režisierė Deniz Gamze Erguven, Prancūzijoje studijavusi režisūrą.

Taigi europietiško kino tąsos režisierė, kuri šovė į aukštumas, sukurdama dramą apie penkias mergaites, gyvenančias Turkijos provincijoje, kur įsigalėjusios gilios konservatyvios šeimos ir piršlybos tradicijos, kur moters skaistybė reiškia viską. Penkių maištingų mergaičių būrys abstulbina nuo pirmųjų kadrų. Nieko nesakysiu apie puikią vaidybą, bet pati jaunystės ir besiskleidžiančių merginų energetika pulsuoja kadruose. Režisierei pavyko išgauti skaistumo ir jaunystės vilčių energetiką, bet kartu jas pavaizduoti vieningas neklaužadas, įspęstas į griežtų tradicijų ir kartų nesusikalbėjimo liūną. Tiesą sakant, filmas man beregint sukėlė asociacijų su Sofijos Coppolos „Jaunosios savižudės“, kur šviesiaplaukių ir smarkiai religingai kontroliuojamų seserų istorija pasibaigia masiniu savižudybių aktu, nors „Mustangių“ merginų likimai pasuka skirtingomis linkmėmis, tačiau tarp šių filmų įžvelgiu nemažai panašumų.

Kas šiame filme jaudina be mergaičių likimų ir griežto auklėjimo? Turkiškos kultūros dvasia ir nuostatos, kurios įplieskia konfliktus, vakariečių akims ir širdims įbauginti – merginų prastas lytinis švietimas ir jaunas tekinimas už vyrų be išsilavinimo. Kultūriniai skirtumai jau lyg ir nebešokiruoja, nes apie Rytų kultūrą mes jau žinome tikrai baisesnių faktų ir kinas tai mėgsta absorbuoti. Kažkaip po filmo pagalvoji, kad gaila tų mergaičių jaunystės, kuri užgęsta santuokos pareigų taip ir neleidus deramai joms kaip mustangėms, nesutramdomoms kumelėms, prasilėkti pro paauglystės laukus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didesni purslai" / "A Bigger Splash"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Na, ką? Ir į mano kiemą atėjo tikra pavasario šventė – „Kino pavasaris“ ir šįkart, tikiuosi ateityje tai bus tradicija, aptarsiu savo seansus. Pirmasis filmas šiemet tapo italų režisieriaus Luca Guadagnino „Didesni purslai“ (angl. A Bigger Splash) (2015). Na, šio režisieriau šedevrą „Aš esu meilė“ (2009), jau rodytą „Kino pavasaryje“, esu kadais aprašęs ir galiu pasakyti, kad tai unikalus režisierius, kurio mūza Tilda Swinton dar nuo 2002 metų, kai jis sukūrė su šia aktore dokumentinį pusę valandos filmą, vėliau – „Aš esu meilė“, kuris tarpo mano žiūrimų filmų briliantu.

„Didesni purslai“ iš esmės išlaiko tą prabangų ir unikalų režisieriaus matymą, kur karšta žemė, jūros brizas, itališka atmosfera bei aplinkos detalės nusako daugiau apie žmogaus aistrą, nei veikėjų žodžiai. Šis filmas primena psichologinį erotizuotą trilerį, kur įtampa tampa pauzės gelmėse. Estetiškai gražus, gurmaniškas filmas, vertas kiekvienos akimirkos. Gal lyginant su „Aš esu meilė“, šis visgi taip nesukrėtė, tačiau leido gerokai sustingti krėsle ir pagalvoti, ką vienu ar kitu poelgiu režisierius nori pasakyti? Kai kas lygina šį filmą su prancūzų režisieriau F. Ozono „Baseinas“.

Filmas pilnas pietų Italijos brizo, tie namai, ant stogų po tunika vaikštanti T. Swinton, ryškūs dulkėti peizažai – apskritai režisierius mėgaujasi galėdamas perteikti savo tėvynės grožį ir egzotiką, o garsūs britų ir amerikiečių aktoriai padeda tai išreklamuoti. Kartais atrodo, jog galima užuosti ir kvapus, permainas, veikėjų įkaitintą odą ir prakaitą. Labiausiai mane nustebino britų aktorius Ralph Fiennes, kuris paskutiniu metu buvo tapęs tokiu monotonišku kine ir paskendęs tose solidžiose kostiumų dramose, kad šįkart šovė kaip šampanas – totalus nenustygstantis mergišius sangvinikas, kuris šoka, geria, vartoja narkotikus, apnuoginęs genitalijas nardo po baseiną ir kaitina seksualiniu nepadorumu. Kaip visada subtili Tilda Swinton, vien jos apnuoginta nugara yra meno kūrinys! Aktorių kvartetas gana netikėtas, tačiau įdomūs amplua, psichologinė įtampa, nekalbanti ir apribota roko žvaigždė Mariana tiesiog patraukia savo keistumu... Net nežinau, link pabaigos šiek tiek gal jau jutosi užtęstinumas, pernelyg daug akcentų, tačiau braižas labai priminė „Aš esu meilė“ filmą. Nepaisant visko, tai mano mėgstamiausias šiuolaikinio itališko kino režisierius ir jau nekantrauju 2017 metų, kada vėl pasirodys Luco nauja juosta, kurioje vėl pasirodys Tilda Swinton ir Dakota Johnsson.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela