Filmas: "Anomaliza" / "Anomalisa"

Sveiki,

Niekada nesinori komentaro rašyti nusivylimo gaida, bet kažkaip „Kino pavasaryje“ pristatytas animacinis filmas „Anomaliza“ (angl. Anomalisa) (2015) nesugebėjo manęs „paimti“. Filmą kūrė įdomių formų ir raiškos būdų siekiantis režisierius Charlie Kaufman, kuris savo teatro pjesę pritaikė šiam animaciniam filmui. 

Tiesą sakant, kurti suaugusiems animacinius filmus jau seniai ne be naujiena. Japonai apskritai turi atskirą pornografinės animacijos industriją, todėl „Anomalizos“ pasirodymas absoliučiai nestebina, kiek stebina tokie puikūs atsiliepimai. Tiesą sakant, lėlių animacija nėra mano mėgstama, kaip teigia, daugelis kritikų, šioji labai jau novatoriška ir kitokia, tačiau iš animacijos visada tikiuosi to, ko negali pasiūlyti įprastas vaidybinis filmas. Dabar suprantu, kodėl daugeliui ši juosta nepatiko – dėl scenarijaus ir dialogų, kuris primena nykų ir prastą mažo biudžeto juostą, kurioje vidutinio amžiaus vyrukas apsistoja viešbutyje ir bando su naujomis moterimis užpildyti vienatvę. Kad filmas vaizduoja rimtas suaugusio gyvenimo problemas – sveikintinas dalykas, bet iš kitos pusės scenarijus skurdus ir neįdomus, jau kažkur matyta ir regėta. Animacija, kuri verčia kitas plotmes ir fantastiką, „Anomaliza“ stengiasi priešingai, pritempia iš vaidybinių dramų siužetą ir jį pritaiko animacijoje. Tai tikriausiai visas šio filmo novatoriškumas – adaptacija, tačiau iš tokio išliaupsinto filmo tikėjausi bent jau kitokio žiūros kampo į problemas.

Tikriausiai mažai kam rekomenduočiau šią juostą, nebent tiems, kurie apskritai tyrinėja animacijos žanro evoliuciją, nes pati juosta – niūri, persmelkta melancholijos, vidutinio amžiaus krizės gairių, kas man paprastai kine itin patinka, tačiau tas perteikimas animacijoje nieko naujo nepateikė. Tiesa, kiek stebino vyriškas įgarsinimas moterų personažuose, tai kikenau iš pradžių nesupratęs, kad tai veikėjo dalis įsivaizduojamo pasaulio, nes kai kurie veikėjai atrodė kaip transvestitai... Cha! 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar tikrai režizierius Aleksandras Sokurovas Lietuvoje norėjo išaukštinti V. Putino valdžią?

Sveiki, skaitytojai,

Ką kalbėjo rusų režisierius, atvažiavęs į Lietuvą? Daugelis Lietuvos intelektualų kraupo, perskaitę šį straipsnį – ČIA, mat Aleksandras Sokurovas neslėpdamas katės maiše, dėstė gana „slidžias“ mintis apie rusų mentalitetą, Europos politiką Baltijos šalių atžvilgiu. Manau, klaidinga manyti, kad rusų intelektualai ir meno kūrėjai atvažiavę į Lietuvą suoks, kaip viskas blogai Rusijoje ir kokia neteisinga Putino valdžios forma. Rašytoja Marina Stepnova apskritai pasistengė būti neutrali ir viešėjusi Vilniuje aiškiai pareiškė, kad ji atsiribojusi nuo vykstančios valdžios Rusijoje. A. Sokurovas nebuvo toks atsargus ir svarstydamas apie šį bei tą (žurnalistai visada nevengia politizuotų klausimų rusų menininkams) užsiminė, kad gal Lietuvoje literatūra apskritai labai šlubuoja ir todėl mes neturime savo gero kino, kuris skambėtų per pasaulį. Tikriausiai A. Sokurovas nė nežino mūsų literatūros barų, todėl jam lengva svarstyti, lyginant mūsų šiandienos kultūros pasiekimus su rusų XIX amžiaus šedevrais, kur politinis ir meno santykis buvęs visai kitoks.

Labiausiai lietuvius papiktino jo išsakyta nuomonė, kad Baltijos šalių blokas turi priimti neutralitetą, kaip palyginimą davė Suomiją, tačiau tikriausiai režisieriui nežinomi mūsų partizanų karai ir pasipriešinimas okupacijai po Antrojo pasaulinio karo. Neutralitetas „mažoms“ Europos šalims... O kodėl Rusija negali išlikti neutrali, jeigu į ją niekas nesikėsina? A. Sokurovo pasakymuose galima daug įžvelgti kritikos šių dienų Europai, kiek atsargiau jis vertina nūdienos Rusiją, ypač nenoriai kritikuoja putinizmą, lyg bijotų kažką ne taip leptelti svetimoj šaly. Visgi priežasčių gali būti trys. 

Pirma priežastis. A. Sokurovas giliai visgi tiki Rusijos valdžios teisingumu ir žinodamas vakarų šalių poziciją, tiesiog nenori išreikšti absoliutaus atsidavimo Putino idėjoms, tačiau to ir neslepia. Ši priežastis, atrodo, nelabai įtikinama.

Antra priežastis. A. Sokurovas jau minėjo, kad vis dažniau susiduria su cenzūra, taigi leptelėjęs kritiškai apie putinizmą, kažin, ar Rusijoje bus sutiktas palankiau, todėl kiek įmanydamas bando išlikti neutralus. Kiek labiau įtikinanti priežastis.

Trečia priežastis. A. Sokurovas tiesiog idiliškai myli savo tėvynę su jos nuosmukiais ir pakilimas, su jos ydomis ir šlove, todėl jam sunku atskirti politiką nuo kultūros, nes šalį jis mato kaip vientisą kūną, savo antrą motiną (apie tai yra kalbėjusi rašytoja M. Stepnova Vilniuje), todėl sunku kažką kritikuoti. Pabandykite padiskutuoti su totoriais apie Vytauto laikus, kai mus sakys, kad Vytautas buvo barbaras, pražudęs okupuotas tautas, o mums Vytautas – didysis pasaulio užkariautojas, tos susipriešinusios idėjos persmelktos kaip nedaloma tautos genetika, kur kritikavimas tolygus išdavystei. Ši priežastis irgi įtikina.

Apibendrinant tikriausiai reiktų pasakyti, kad visame šiame straipsnyje visgi yra kritiškas A. Sokurovo mąstymas ne tik apie Europą, kurią mes taip bijome kritikuoti, bet jaučiama, kad režisierius turi pretenzijų ir savo šaliai, tik juos nelinkęs įvardyti, o mes, intelektualai, kažkodėl piktindamiesi Facebook‘e – irgi geruoliai – išrankiojame mums nepatikusius iš konteksto šapus ir teigiame koks baisiai priveiktas A. Sokurovas, kone koks Putino atsiųstas propagandinis teroristas, neokomunistinis vėliavnešys, nematydami kaip patys esame priveikti propagandos matyti tik trūkumus. Manau, kad A. Sokurovas turi trūkumų, nėra susipažinęs su mūsų literatūra ir apie mūsų kiną ne ką težino, bet tai mūsų pačių problema – kiek „prastūmėme“ savęs per Nepriklausomybės metus į pasaulį? Nedaug, oi, nedaug... Tad, manau, nereikia čia piktintis, jeigu putinizmo aplinkoje kuriantis režisierius turi kiek kitokią politinį matymą, nei mes norėtume, kad jis turėtų, užtat A. Sokurovo kūriniai puikūs. Piktinamės, kad jis neatskyrė politikos nuo meno, tačiau patys kritikuodami jo pasakymus, to nesugebame padaryti. Problemą jo pasakymuose matau tik vieną: akivaizdų informacijos trūkumą Rusijoje apie kiek kitokią Lietuvą ir jos kultūros pasiekimus, juk jis, kaip ir mes, dažniausiai apie pasaulį žinome tiek, kiek apie kitus parašyta spaudoje ir knygose, propaguojamose mūsų šalies veikėjų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Taurių riteris" / "Knight of Cups"

Sveika, 

Daugelis tikriausiai buvo nusivylę pažiūrėję Terrence Malick filmą „Taurių riteris“ (angl. Knight of Cups) (2015), kurį gan drungnai pasitiko tiek kino kritikai, tiek žiūrovai. Su „Gyvenimo medis“ pasisekimu naujasis filmas tikriausiai reikalavo arba tokio pat aukšto istorijos išdėstymo lygio arba dar geresnio darbo. Režisierius visgi nesistengė žengti tuo pačiu keliu, bet labiau išplėsti savo vaizduojamas erdves ir taip išskaidyti istoriją į fragmentus, kad filmas tampa kone vientisas meditacinis asociacijų su metaforomis ir simboliais koliažas. Nepratusiems prie tokio kino, gali kilti netgi pasipiktinimas, ką tokios mega žvaigždės kaip Christian Bale, Natalie Portman ir Cate Blanchett veikia tokioje neaiškioje juostoje.

Visgi nedrįsčiau smerkti paties filmo, nes jis man tiko ir patiko. Apskritai esu linkęs vengti meditatyvaus kino, nes retai juose randu tai, kas mane sudrebintų ir sukrėstų, o švelnūs paviršiai manęs kine nevilioja. „Taurių riteris“ filmas, pavadintas viena iš Taro kortos pavadinimu, mums sufleruoja apie gyvenimo taurės pripildymo paieškas, kurias per moteris renka Christian Bale kuriamas personažas. Apskritai temos gana aštrios ir gilios – beprasmybėje prasmės paieškos toli gražu nelabai tinka meditatyvaus pobūdžio kinui, bet tai ir nėra meditacinis kinas. Visų pirma, režisierius kuria pasivaikščiojimą po žmogaus pasąmonę, nors daug kas skundėsi, kad nėra nuoseklios linijos, tačiau yra reikšmių tvarka ir juntami ryškūs gyvenimo etapai, kurias žymi skirtingos moterys. Labiausiai sukrečia vengiama kine tema – vyriškumas per tėvystės paieškas. Pagrindinis veikėjas kalbasi su savo negimusiu sūnumi, kuris tyvuliuoja jo sąmonėje kaip projekcija ir visas sutiktas moteris pasakotojas tempiasi į vandenį – gyvybės įsčias, bet nė viena negali padovanoti jam sūnaus, o nuolat skrendantis lėktuvas, reikšmingas kadras nuolat asocijuojasi, – Froidai, atleisk, – su pasiklydusiu spermatozoidu, nauja gyvenimo kelio pradžia, tačiau tuo pačiu veikėjas atsisveikina su senu savo paties tėvu. Apskritai tai vyriškas subtilus kinas apie vyro sąmonę, jo ligas, potraukį, neišsemiamą vienatvę, kuri atskleidžiama simboliais, metaforomis, bet labiausiai stebina netikėta intuityvi režisieriaus parinktas garsų ir kadrų dermės judesys, būdingas ankstesniems jo darbams.

Visgi filmas nepralenkė „Gyvenimo medžio“, kuris, tiesą sakant, mane prieš ketvertą maždaug metų kone skausmingai sukrėtė. „Taurių riteris“ siūlo kiek kitokią įstoriją, tačiau taip pat impulsyviai užkabina mano mėgiamas temas, o režisieriaus genialumas koliažiškai konstruoti pasąmoninį ne tik kameros ir garso dermės judesį, bet ir nuolat kadruose įžvelgti ir su veikėjo išgyvenimais bei įvykiais susieti sunkiai įvardijamas būsenas ir nuojautas. Iš esmės daug neužbaigtų meilės istorijų, tik jų išimti fragmentai veikia kaip veikėjo mąstymo-prisiminimo forma, leidžianti žiūrovo sąmonėje prasitęsti įvykiams. Kitaip sakant, T. Malick yra pasąmonės architektas kine, kuris savo filmais duoda impulsą žiūrovui, sukurdamas aplinkybes ir jausmą, o jau įvykių tęsinius susikuria pats žiūrovas. Žinoma, toks filmas ne komercinis, aiškumo ir tikslumo trokštantys žiūrovai turėtų nusivilti, bet... Mane asmeniškai labai nudžiugino.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela