Šios dienos daina: Mike Posner - "I Took a Pill in Ibiza" (Seeb Remix)

Sveiki,

Šokių-klubinė muzika ta, kuri šiandien tiesiog „ant bangos“ kaip kažkada disco muzika. Tiesą sakant, nesu šios muzikos mėgėjas, bet būna išimčių, kada kūrinys suskamba taip gerai, kad norisi klausytis ir klausytis. Vienas iš tokių kūrinių yra Mike Posner atliekamas „I Took a Pill in Ibiza“, kuris tapo vienu didesniu 2016 metų vasaros šokių aikštelės kūrinių. 

Mike Posner (g. 1988) yra jaunosios kartos atlikėjas, lyginamas su Justin Bieber ir kitais garsiais atlikėjais, jau išleido ne vieną hitą „žudiką“, vienas iš tokių 2010 metais pristatytas „Cooler Than Me“. Po šio kūrinio, regis, atlikėjo žvaigždė tuoj užges, bet hitas „I Took a Pill in Ibiza“ tiesiog prikėlė atlikėją naujam gyvenimui. Iš pirmo žvilgsnio gana brutalios išvaizdos atlikėjas sukelia gana apgaulingą įspūdį, nes jo balsas išties „minkštas“ ir tinka saldžioms bei jaukioms dainelėms.

„I Took a Pill in Ibiza“ pirmąkart pasirodė 2015 metais ir beregint tapo mėgstama publikos. Pirmoji dainos versija gerokai skiriasi nuo šokių versijos. Galima sakyti, kad būtent su norvegų muzikos meistru Seeb sukūręs šokių versiją patraukė klausytojų dėmesį. Kūrinys vien JAV tapo dukart platininiu ir ten parduota per 2 milijonus kopijų. Dar tiek pat visame pasaulyje. Jo daina išlaikė net keturias ir daugiau savaičių įvairių šalių topuose. Pristatau šiandien dvi kaip diena ir naktis besiskiriančias dainos versijas, kurios man skamba abi gražiai.

Originalioji versija:

Seeb remix versija:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gaudynės" / "La Rafle"

Sveiki,

Antrasis pasaulinis karas kine tikriausiai bus neišsemiama tema, kadangi, atrodo, kino kūrėjai, tiesiog vis turi papasakoti kitokią istoriją. Didžiulė dvidešimto amžiaus kultūrinė, moralinė ir fizinė stigma, kurios padarinius jaučiame iki šių dienų. Prancūzai šįkart pasakoja apie savo valstybėje gyvenusius žydus, kurių likimas, kaip žinia, daugiau ar mažiau buvo panašus į tų žydų, kurie buvo sunaikinti Rytų Europoje. Šįkart apie konkrečią geografinę zoną ir Prancūzijos žydus, kurie buvo apgyvendinti sporto stadione, vėliau perkelti į medines pašiūres, o dar vėliau – išsiųsti į Rytus galutiniam sunaikinimui. Filmas vadinasi daugiareikšmiu pavadinimu „Gaudynės“ (angl. La Rafle) (2010), kuris reiškia ypatingą Paryžiaus dieną, kada buvo gaudomi ir išvežami žydai į masinio naikinimo kalėjimus.

Gerai, filmas tikriausiai, kaip ir daugelis Antrojo pasaulinio karo tema, paliks itin jautrius nervus, tačiau akivaizdu, kad filmas konstruojamas pagal literatūrines scenarijaus klišes ir kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma scenos konstruojamos pernelyg teatrališkai, kas, žinoma, sumenkina tikrąjį įvykių tragizmą. Vaikų dialogai akivaizdžiai „nevaikiški“, kai kada net aikteli, kad visa tai iliuzija, gal net filmo „brokas“. Jeigu matėte „Berniukas dryžuota pižama“, tai suprantate, kad įtampa „Gaudynėse“ esminiu dalyku tampa ne psichologinis lygmuo, o teatralizuota aplinka. Bandoma „išvesti“ kai kurias siužetines linijas, sudirginti žiūrovą bei iš dalies atskleisti prancūzų žydų kraupią situaciją, bet kad ir kaip kai kurios scenos atrodytų kraupiai, kažkodėl neįtikina ir nesukelia absoliutaus tragedijos akivaizdumo. 

Visgi filmas neblogas, jame yra paveikių ir žiaurių vaizdų, bet visumoje dėl pasirinkto klišinio ir negyvo pasakojimo būdo filmui nepavyko atskleisti paties esmingiausio dalyko – istorijos dramatizmo per pagrindinių veikėjų asmenines dramas. Filme švysteli man itin patinkanti prancūzų aktorė Melanie Laurent, kuri sukuria medicinos seselės vaidmenį bei prancūzų kino dabarties legenda Jean Reno – abiem priekaištų kaip neturiu, bet akivaizdu, kad dėl režisūrinių sprendimų jų personažai plaukė ir nuplaukė nieko ypatingo nepalikdami.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 49/50

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žuvytė Dorė" / "Finding Dory"

Sveiki, 

2003 metais pasirodęs animacinis filmas „Žuviukas Nemo“ sulaukė neregėtos sėkmės, tačiau filmo autoriai ilgai tylėjo ir nepažėrė jokių filmo tęsinių, kaip, tarkime, tai padarė kiti sėkmingi animaciniai projektai: „Žaislų istorija“, „Ledynmetis“, „Šrekas“. Ir štai šiemet sulaukėme visiškai atskiro, paralelinio filmo pavadinimu „Žuvytė Dorė“ (angl. Finding Dory) (2016), kuris, kaip teigia kino kritikai, mažai kuo nusileidžia pirmtakui.

Filmas, skirtas visai šeimai, iš esmės laikosi tų pačių Volto Disnėjaus laikų moralinių vertybių recepto principų: truputis jaudulio, truputis graudulio, truputis meilės ir pagarbos tėvams ir draugams bei nemaža dalis nuotykių, kurie patinka ir tėvams, ir vaikams. Jeigu žvelgsime į paskutiniųjų metų animaciją, visgi filmas tarsi nieko novatoriško negali pasiūlyti. Pasakojimo ir nuotykių struktūra panaši, įvykius daugiau ar mažiau jau galima nuspėti, nuspėti ir Dorė veiksmus lyg viskas būtų surėdyta pagal tam tikrą įvykių žemėlapį, o filmų kūrėjai tiesiog besimėgaudami spaudžia tuos pačius dirgiklius-mygtukus. Turiu greit užbėgti už akių ir pasakyti, kad ir kaip filmas būtų surėdytas pagal struktūrinės pasakojimo klišes, filmas vis tiek labai geras, kadangi visi ingredientai atseikėti itin tikslingai, kad tiesiog belieka ištiesti kojas ir mėgautis turiningu pasakojimu, kuriame ir juoko, ir liūdesio, ir nuotykių proporcijos vienodai „suveikia“.

Be jokios abejonės, tai vienas stipriausių šių metų „Disnėjaus“ kampanijos filmų, kuris tikriausiai tik retą paliks abejingą. Rekomenduoju be jokio išskirtinumo visiems, netgi kaip mokomąją kūrinį mokykloje.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela