Aktualijos: Skęstanti Venecija, arba kaip pandemija nuslopino mano smalsumą gyventi

Sveiki,

 

Kaip gyvenate? Jau daugiau nei mėnesį dirbu vien tik nuotoliniu būdu. Manau, kad ant savo kėdės su ratukais ir gyvenu. Užpakalis tampa plokščias kaip keptuvės dugnas, bet ne tai baisiausia. Visada yra fizinio lavinimo pratimų, kuriuos galima pasidaryti pertraukėlių metu, o svarbiausia taisyklė – nepirkti daugiau maisto, nei reikia iš tikrųjų. Juk niekas nenori sustorėti?

 

Vakar Veneciją užliejo jūros vanduo. Be abejo, tai apokalipsės ženklas. Rodė per žinias.

Naktį prastai miegojau. Kraujavo nosis. Laukiau, kol mano lovą irgi pamažu užlies vanduo ir šitaip nuskandins. Nejaučiu Kalėdų. Visą naktį mintys nešė į prisiminimus ir, atrodo, kad anuomet buvo tikrai geriau. Jaučiau Kalėdas, norėjau jų. Dabar nebenoriu, nes tai automatiška, nėra dvasios. Pastaruoju metu ištinka apmaudas, kad pabundu iš miego. Norisi nepabusti. Norisi sapnuoti, nes ten įdomiau. Nesupykčiau, jeigu ten užstrigčiau. Be abejo, atsinaujinusios depresijos požymiai.

 

Bet sako, priimk savo jausmus! Ir gerus, ir blogus! Vis galvoju, kur aš pats dingau, bepriiminėdamas blogus jausmus ir juos pripažindamas? Kur pasidėjo mano gyvenimo džiaugsmas? Atrodo, viskas prėska, niekas nebejaudina, viskas automatizuota: darbas dėl pinigų, atsibudimas dėl darbo, maistas dėl alkio... Tik ėsti ir šikti: mano funkcija, mano gyvenimas. Kaip anuomet, kaip ir visada. Visas tas automatinis algoritmas, įrėmintas beprasmiškame karantine, kur mus gąsdina skaičiais, griežtesniais apribojimais, sankcijomis – sociumas yra beprotybė! ar aš priklausau tos beprotybės daliai? ar ten irgi esu aš? tuose statistiniuose skaičiuose? tuose apklausų rezultatuose, kuriuose gyvenime nesu dalyvavęs, bet esu priskiriamas kažkieno valia? – bandoma sukiršinti dėl kaukių, netgi dviejų metrų nesilaikymo politika.

 

Aną dieną mačiau piktą pensininkę, kuri rėkė ant vidutinio amžiaus moters, kad jos nosis kyšo iš po kaukės:

 

– Tu ką? Nori, kad aš per tave į kapus anksčiau laiko nueičiau?!!

 

Bet ar ne to ir siekiama? Kiršinti? Prisimenu, kaip politikai iniciavo skundimo kultūrą, sukurdami facebooke puslapį, kuriame žmonės skųstų kitus už kaukių nedėvėjimą. Galiausiai žmonės ten krovė tik pačių politikų fotografijas be kaukių. Neišėjo. Bet kitais atvejais visada išeina kiršinti, nes Venecija skęsta, į Europą ateina amžinoji žiema, kuriamas nesaugumo pojūtis, įtariamaisiais tampa visi. Panašiai kaip „Sostų karuose“, belieka sulaukti baltųjų klajūnų iš šiaurės, mutavusių dėl COVID-19 nemirtingų ir neperšaunamų baltųjų lokių, kurie ropšis per langą ir pavers mus kažkuo, kas galbūt buvome, bet neigėme. Zombiais. Pilkaisiais numirėliais.

 

Esminis klausimas: kaip susijaudinti karantino metu? Kaip pajusti, kad nesi vien tik vergovės sistemos už 5 eurus per valandą samdomas „laisvasis“ vergas prie kompiuterio, spręsdamas kitų problemas, kai negali išspręsti savųjų? Kas už to automatizmo dar yra, kad galėtų sujaudinti? Filmai? Knygos? Menas? Jie čia, dabar kartu su manimi, ant sukamosios kėdės, pasiekiami ranka, vienos pelės klavišo paspaudimu. Nebejaudina. Nebeįdomu. Nepakrauna. Tai fiktyvus potyris, kuris neprilygs šuoliui su guma ar parašiutu. Gal labiausiai trūksta adrenalino? Tiesa ir teisingumas nebejaudina. Neteisybė ir patyčios nebejaudina. Nebėra stimulo kovoti, nes pasaulio ir žmonių savo lojimu nepakeisi, o ir, pripažinkime, kad ir nebūtina.

 

Kur pasidėti savo unikalumą? Jis stigmatizuotame ir atomatiškame pasaulyje nereikalingas. Tu tik nesirk, būk sveikas, atlik darbus, funkcionuok, mokėk mokesčius, be priežasties neik į lauką, kurį laiką nesidaugink, jei gali, tyliai bankrutuok, tačiau nesiskųsk. Žmonėms nepatinka, kai sekasi ir nepatinka, kai skundžiamasi dėl nesėkmių. Geriau pilkas viduriukas. Tokie žmonės toleruojami. Venecija skęsta, bet mes kaip „Titanike“ makabriškai grokime instrumentais, niūniuokime paguodos ritualus bent sau, nesitikėdami, kad kas išgirs, kad kas išgelbės.

 

Kaip save patenkinti dvasiškai? Nebėra naujų metodų, praktikų, žodžių. Daugelį jau išbandžiau, kol pastebėjau, kad viskas daugmaž kartojasi algoritmu. Paskutiniu metu nebetikiu Dievu. Tik gyvenimu sąmonėje, kurios dalies išraiška aš ir esu. Laukiu, kol įvyks pabudimas, bet vis labiau jaučiu, kad neįvyks, nes taip ir pasensiu ant šios kėdės su ratukais. Vis labiau tikiu, kad esu pats Dievas, tiek įsižeminęs, praradęs dieviškumą, kad nebeatpažįstu savęs kaip Dievo. Jeigu kam nors pasakyčiau, kad esu Dievas, arba jūs pasakytumėt? Numirtų visi iš juoko. Juokčiausi ir aš, žinoma, lyg pasakęs kokį nors juokelį.

 

Venecija skęsta ir nėra pripučiamų bemiegių lovų, kurios išplukdytų mane į kitą realybę. Kol kas esu čia. Dievas be dieviškumo. Rambėju, tampu nebejautrus ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Vis prisimenu Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“ vaizduojama Iskarijotą, kuris nusivylė viskuo. Tai baisiausia, kas gali nutikti. Nes pyktis, nepasitenkinimas, kova – kad ir kaip destruktyviai atrodytų, tie jausmai teikia užtaiso gyventi, o apatija, nusivylimas, abejingumas – tai, kas nebeatitaisoma. Atrodo, kad vaikštau Judo Iskarijoto veidu, pridengtu kiniškomis medicininėmis kaukėmis. Ir atrodo, kad svarbiau už sveikatą visiems yra tik taisyklės, būtina kaukė kaip egzistencijos žymė, nes kitokiu atveju esi kenksmingas, tu, po ta kauke, nieko nereiški, tu vertę turi tik tada, kai nešioji kaukę, panašiai kaip sovietiniai spaliukai su Leninu ženkliuku. Aš visuomenei esu vertingas tik tiek, kiek susimoku mokesčių ir, kad vykdau įsakymus, kitais atvejais esu tik priešas.

 

Pasruvusioje Venecijoje azijiečiai fotografuojasi. Jie šypsosi. Norėčiau ir aš taip jausti gyvenimo džiaugsmą. Džiaugtis mus ištikusia maža tragedija. Tiesiog nuspręsti, kad galiu pajudėti ir kažką padaryti, kad jausčiausi geriau. Ne tik apsisukti aplink savo karintino krėslą – geležinį „Sostų karų“ sostą. Būti daugiau nei tik nudrengtu karantininiu skuduru. Piliečiu, kurį reikia perspėti, kas nutiks, kai šis nesilaikys įstatymo. Galiausiai tie įstatymai man ir neberūpi. Kaip ir Kalėdos. Nebejaudina nei karantinas, nei kaukės, nei baudos, nei Veryga, nei skęstanti Venecija, nei darbas, nebeturiu tikslų, svajoju labai minimaliai, dažniausiai intencija tokia: kaip pratempti dieną, kad vėl galėčiau užmigti? Nuo kada manęs nebepiktina neteisybė, sistema, kuri kiršina, kurioje tiek daug absurdo, kuris nebežeidžia? Kur toji aistra gyventi? Nugalėti, būtinai įrodyti savo tiesą? Ar tai pirmas požymis, kad prigimtinis dieviškumas grįžta į mane? Kai nebelieka kovos? Aš tokio Dievo savyje beskonio ir beaistrio nepažįstu.

 

Venecijos pamatus skalauja kanalų vandenys. Seklūs ir šalti. Balandžiams vis mažiau vietos kur nors nutūpti. Pasaulis skęsta, o dieviškumo nedaugėja. Vien tik išpūsti iš pradžių bauginę, o dabar apatiškai pasitinkami apokalipsės ženklai. Apokalipsė, kuri neturi pabaigos, kurios datos keičiamos, nukeliamos, nes apokalipsė jau įvyko, tik bėda, kad ji nepripažinta ir neįteisinta kaip vienos lyties asmenų partnerytė: visi supranta, kad reiškinys egzistuoja, bet kol nėra įstatymiškai įteisinta, todėl patogu apsimesti, kad tikrovėje tai neegzistuoja.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Miley Cyrus apie alkoholio vartojimą ir discipliną, reiklumą sau

Sveiki,

 

Ši šios dienos citata gal kam pasirodys juokinga arba nereikšminga, išpūstas pop muzikos dievaitės pasisakymas. Nesu tas, kuris žavisi Miley Cyrus asmenybe, tačiau yra ten kažkas, ką galbūt atpažįstu kaip savo. Paskutiniuoju metu jos roko albumas „Plastic Hearts“ man labai aptinka, o jo atsigavęs po balso stygų operacijos balsas dar labiau tapo rokinis.

 

Tiesa tame, kad disciplina ir amžinas reiklumas sau pačiam priveda prie radikalių sprendimų: narkotikai, seksas, alkoholis... M. Cyrus nuo pat mažens labai daug ir sunkiai dirbo. Miegodavo filmavimo aikštelėse po 12 valandų darbo, todėl visiškai natūralu, kad po to norėjosi lengvai prieinamos laisvės, lėbavimo, kitokio gyvenimo būdo, bet reiklumas ir noras kitų nenuvilti iš tikrųjų labai žaloja. Apskritai turėtume gyventi laisviau, turiu galvoje ne alkoholį, bet disciplinos korsetą. Jį tiesiog reiktų atlaisvinti ir į viską žiūrėti kur kas paprasčiau.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tenet" / "Tenet"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Naujausias kultinio režisieriaus Christopher Nolan filmas „Tenet“ (angl. Tenet) iš tikrųjų vėlei pateisina šio režisieriaus kaip „mindfucker“ kino meno korifėjaus vardą. Esu didelis šio režisieriaus gerbėjas, man jis vienas iš tų nedaugelio šiuolaikinio didžiojo Holivudo kūrėjų, kuris randa balansą tarp savo beprotiškos fantazijos ir masinio kino standartų. Žodžiu, jo kinas tarsi sukaltas pagal atpažįstamus standartus, bet jame visada, kaip Tarantino kine, išliks nolaniška kino dikcija.

 

Naujausias „Tenet“ filmas pasakoja apie juodosios rasės slaptą samdomą agentą, kuris netrukus susiduria su ateities pasaulio technologijomis. Nauja atrasta ir panaudota plutonio medžiaga leidžia prasiskverbti pro matricos skydą ir patirti atvirkštinę laiko tėkmę. Nors didžioji filmo dalis pasakoja ne fantastinę istoriją, o veikiau kriminalinę ir detektyvinę operaciją, kurios metu du agentai iš pradžių bando pavogti Van Gogo paveikslą, vėliau išvaduoti blondinę nuo sadistiškai nusiteikusio mafijozo. Žodžiu, pati siužetinė linija, apie ką sukasi pagrindinis veiksmas, gana stereotipinė ir holivudinė. Galiausiai veikėjai išsiaiškina kelionės laiku algoritmą, todėl gali ir gena užbėgti priešui už akių.

 

Žinoma, įdomiausioji istorijos sąrangos dalis yra šios įprastinės istorijos pateikimas. Vėlgi žaidžiama realybėmis, sąmone, suvokimu. Panašiai kaip ir viename geriausių jo filmų „Pradžia“, čia mes turime tas laiko kilpas, kada nežinai, ar tu gyveni ateityje, ar praeityje. Ir netgi jeigu matai veikėją veiksme, galimas daiktas, kad jis iš praeities ir praeityje jau miręs. Žodžiu, tas laiko šuoliavimas nerealiai išplečia sąmonę ir žiūrovo fantaziją, todėl filmo kompoziciją laikyčiau pačiu svarbiausiu šio sėkmingo ir pripažinto filmo elementu. Visgi gilinantis į pačių veikėjų psichologiją, jų veiksmus ir pasirinkimus, darosi šiek tiek liūdnoka, kad viskas labai standartiškai nyku. Turime geriečius ir blogiečius, turime vėlei didvyrius, komikso stiliaus elgsenos pavyzdžių, kurie vėlei pritinka standartizuotoms Holivudo juostoms. Pagrindinis veikėjas yra absoliučiai simpatiškas, toks geras, kad, atrodo, kaip ir visi likę, tiesiog aplinkybių aukos. Paprasčiau tariant, pačiame filme, kaip ir „Džeimso Bondo“ filmuose, trūksta nebent tikrovės atspindžio, žmogiškumo. Užtenka paanalizuoti, kad ir pagrindinio veikėjo pokalbius su indų kilmės mokslininke, tai pamatysite, kad viskas paremta žaismingų ir netikrų holivudinių gestikuliacijų bendravimo kultūra. Net ir dvylikamečiui aišku, kad žmonės taip gyvenime nesikalba, bet matyt, tokia ta didžiojo kino kaina, tenka pataikauti vardan to, kad būtų išskleisti kiti niuansai.

 

Bet kokiu atveju Holivude šį filmą galima laikyti įvykiu, nors tai nėra mano mėgstamiausias režisieriaus filmas. Kartą pamatyti, manau, verta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

 

Knyga: Mantas Balakauskas "Apmaudas"

Mantas Balakauskas. „Apmaudas“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 64.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

<...>

pergalės suknisa kruopščiai planuotą katastrofą

paversdamos jas smulkių nesusipratimų

virtine

(p. 46)

 

Antrąją Manto Balakausko (g. 1989) knygą Apmaudas tikriausiai pavadinčiau šiais metais gražiausiai išleistu eilėraščių rinkiniu. Taip jau sutapo, kad madingos turkio spalvos knygos dizainas atitiko mano prieš kelerius metus pirkto sulankstomos lovos apmušalą, ant kurios per vakarą ir perskaičiau visą rinkinį. Viršelyje panaudota, kaip supratau, originali autoriaus burnos rentgeno nuotrauka, o žaisminga puslapių numeracija, turkio spalvos skyrių užsklandėlės verčia žavėtis knyga kaip meno kūriniu; dizainas papildo eilėraščiuose skambantį subjekto apmaudą.

 

Mantą Balakauską atpažinsi iš skilčių eseistikos Literatūroje ir mene. Kai kurios ten aprašytos temos artimos ir Apmaude. Susikūręs alter ego antikinį Pyrą, jis tarsi ruošiasi pulti Romos imperiją. Tai labai įdomu, nors neskaičiau pirmosios knygos, bet Pyras, galimas daiktas, yra opozicionierius ankstesnio rinkinio subjektui. Taigi Pyras iš tikrųjų primena Don Kichoto ginklanešį Sančą Pansą, kuris yra priverstas nuolatos būti ties savo šeimininko kovoje (kartu ir savo kovoje) su iliuzijomis: miestas užkrėstas / Vyčiais / vaikštau it Sanča Pansa / ir suprantu, kad mes - / dešra / kurios galima atsipjauti / jei turi aštrų įrankį / celofanui prarėžti (p. 30).

 

Lyrinį subjektą galima apibrėžti kaip trisdešimtmetį, kuris sustojo savo gyvenimo pusiaukelėje, kad apmąstytų pasiekimus, juos deramai įvertintų. Pasiekimas kaip pergalės sinonimas dažniausiai subjektui kelia apmaudą, jog aplinkiniams geriau sekasi, jie daugiau pasiekė, turi jau vaikų, pinigų banko sąskaitose. Tuo pačiu subjektas lyg ir bando save guosti, jog turėjimas masinio vartojimo ir kapitalo kaupimo epochoje tėra tik mados reikalas, iškreiptas kokybiško gyvenimo rodmuo, kuris nieko bendro neturi su žmogaus laime: kiek daug tikėtasi / ir kiek daug gauta, bet vis ne to, ko norėjai – / tik tai, kas būtina (p. 31); tuomet nesvarbu, kad nieko neužgyvenau – / jokios apčiuopiamos materijos / tik spengiančią tylą savo namams / toli, ateities perspektyvoje. (p. 52). Subjektas galvoja apie savo germaniškas šaknis, jo kelionės driekiasi per Europą link Islandijos, kur regi plaukiojančius banginius ir tuo pačiu praplėsdamas savo akiratį jaučiasi labai vienišas: vis dažniau vienas geri kavą, vienas eini valgyti / kalbėjimas virsta nerišliu burbuliavimu. / mieste. Kuriame panašėji į tuščią šovinį / berniūkščio kišenėje (p. 31).

 

Subjektas vis dažniau ir ryškiau pajunta gyvenimo beprasmybę ar netgi savotiška išnaudojamų daiktų, socialinių sistemų, apmokamų darbų vergų auka: įtikėjau, kad pagrindinė funkcija – / patirti nušvitimą už minimalų atlyginimą. / o jei per nelaimingą atsitiktinumą netekčiau galvos / turbūt dar dvi savaites uoliai dirbčiau / ir tik po to – anapus (p 34). Dažnai savo gyvenimo būvio priežasčių subjektas ieško praeityje, mokykliniuose laikuose ir mano, jog tada jau jis pasirinko tuo, kuo jis taps ateityje – vietoj Čikagos Bulls renkasi Jutos Jazz – ir tampa amžinu pralaimėtoju. Apmaudas kyla ir dėl to, kad svajonės nesirealizuoja, o jeigu ir įvyksta subjektui koks nors geras dalykas, jis neatperka ir neatsveria pralaimėjimo jausmo. Gytis Norvilas, redagavęs šiuos eilėraščius, pažymėjo, kad pralaimėjimas subjektui yra tas pats, kas laimėjimas.

Mantas Balakauskas

 

Atrodo, kad subjektui nuolat trūksta gyvenimo spalvų, tikslų, noro pajusti gyvenimą kaip nuotykį, jo būvimas primena tik egzistavimą be skonio receptorių – priešingybė naiviajam Don Kichotui, kuris kovoja su vėjo malūnais ir jaučia, kad širdis plaka gyvenimui, o Sanča Pansa regi ir mato absurdiškumą. Būtent žinios, intelektas, suvokimas subjektą atskiria nuo banaliojo pasaulio: kad didis skausmas gyventi iškirptam iš konteksto / kad pasaulis net ir tada nesulaiko kvėpavimo / nes tai paprasčiausiai nėra taip svarbu / kaip norėtum, kad būtų – – – (p. 45). Šiuo atveju rinkinys kažkuo priminė skandinavų rašytojo Karlo Ovo Knausgårdo romano Mano kova ištarmes ir pasakotojo būsenas. Subjektas jaučiasi įkalintas savo apmaudo, todėl gyvenimas atrodo nepateisina lūkesčių ir primena pasivaikščiojimą po stringančios praeities griuvėsius.

 

Eilėraščių kompozicija sukelia dinamiškumo įspūdį. „Laiptuotos“ eilutės, atitraukimai nuo paraščių primena kovą – atsitraukimo ir priartėjimo prie tiesos momentus. Skaitydamas vis galvojau, koks Manto Balakausko esminis stiliaus išskirtinumas. Autorius akivaizdžiai vengia patetikos, retai išsprūsta koks nors dėl estetikos ir asonansų „pagražinimas“, todėl eilės atrodo kaip Pyro kalbėjimas iš tribūnos apie laimėjimus ir pralaimėjimus. Visgi esminis dalykas: to kalbėjimo sraute kaip krislas sublizga koks nors netikėtai kalbėjimo kontekste „įšokęs“ netikėtas žodis, pavyzdžiui: jau niekur neskrisim / mieloji, mus laiko / prie žemės tvirtai prisirišęs / dangaus makrofleksas (p. 35). Tai ir netikėta, ir žavu, ir kalba šių dienų aktualia buities kaip būties kalba, norint perteikti sustingdyto laiko, įkalintų lūkesčių, virstančių į apmaudą būseną.

 

Apibendrinant Apmaudą, norisi sakyti, kad tai knyga apie nusivylusius trisdešimtmečius, kurie jaučia lengvos sėkmės badą, tam tikrą kartėlį, gal net aplinkinių spaudimą, jog pats laikas pastatyti namą, vesti ir turėti sūnų. Šie dirbtiniai socialiniai įsipareigojimai naikina laisvo žmogaus pasirinkimą nebūti tokiu, kaip visi. Tačiau esminis rinkinio klausimas lieka paraštėje: o kaip tą apmaudą numalšinti, kaip išeiti iš tų sunkių gyvenimo prasmės paieškų, kaip tapti tvariu, įsižeminusiu, savo identitetą ir vertę turinčiu žmogumi? Manau, į šiuos keblius klausimus Mantas Balakauskas vis dar bandys atsakyti jau kitame eilėraščių rinkinyje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: šiuolaikinė lietuvių poezija nuo "Apmaudo" iki "Venerų"

Sveiki,

Žinau, juodasis penktadienis daug kam ištuštino iždą. Visgi užuot dairęsis pačių naujausių ir populiariausių knygų, nusprendžiau praturtėti lietuviška poezija. Ir visai ne dėl to, kad tos knygos dulkėtų pas mane lentynoje. Jau pradėjau šalia prozos per įvairias pertraukas skaityti poeziją. Vėlei pasiilgau. O ir jaučiu keistą fetišą šiuolaikinei lietuvių poeziją, knygoms, autoriams. Štai ką pavyko nuraškyti. O kas jums iš šių knygų patiko labiausiai?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Laima Kreivytė "Artumo aritmetika"

Laima Kreivytė. „Artumo aritmetika“ – Vilnius: Homo liber, 2019. – p. 88.

 

Sveiki, poezijos ir knygų skaitytojai,

 

Po įdomaus interviu žurnale Nemunas (Nr. 11, 2020) su Laima Kreivyte Laimingiausia esu, kai žaidžiu, nusprendžiau perskaityti naujausią autorės poezijos knygą Artumo aritmetika, kurią išleido leidykla Homo liber, o rinkinio redaktore tapo Giedrė Kazlauskaitė. Daugelio poezijos skaitovų (ypač moterų) Artimo aritmetika buvo giriama už feministinę laikyseną ir kitokį poezijos balsą šiuolaikinių poetų gretose.

 

Tiesą sakant, perskaičiau pirmuosius dešimt eilėraščių ir buvau pradėjęs nusivilti, nes to išskirtinumo, aštrumo, kurį maniau aptiksiąs eilėraščiuose – neaptikau. Galbūt tas poezijos gretinamas su feministine laikysena, aštriais politiniais diskursais mano lūkesčius iškėlė pernelyg nepagrįstus, visgi eilėse ryškinami kiti niuansai, kurie savaip įdomūs lietuvių poezijos lauke.

 

Knyga nuo pat pradžių pateisina pavadinime pavartotą matematikos sąvoką – aritmetika! – knygos dizainas, primenantis susegtą brošiūrą, pastaroji, regis, tuoj išdryks ir pabirs lapais, bet visgi laikosi tvirtai. Puslapiuose panaudojami matematiniai +/- ženklai, kurie primena amžiną atėmimo ir pridėjimo veiksmą, liūdesį ir džiaugsmą, gausą ir skurdą – žodžiu, tą dualistinį pasaulį, ant kurių (šviesių ir tamsių spalvų) balansuoja žmogaus būsenos. Knygos viršelyje panaudota geometriškas veidrodžiu pridengtas Violetos Bubelytės kūnas, kuris vėlgi simbolizuoja santykį su pasauliu: esu nuoga, tačiau kartu prisidengusi veidrodžiu, vadinasi, atspindžiu tikrovę, kuriu save kaip asmenybę, esu kintančio proceso laikina būtybė. V. Bubelytės aktai, primenantys performasnsus, taip pat tampa ir eilėraščių keturių skyrių užsklandėlėmis, papildančiomis kūnišku intymumu eilėraščių kontekstus.

 

Pirmoji eilėraščių dalis, sakyčiau, pati liūdniausia. Lyrinis subjektas „matuoja“ pasaulį ir teigia, kad jai paprasčiausia būti vienai, tačiau kartu geidžia kitų subjektų artumos. Distancijos matas – asmeniniai subjetės potyriai, todėl pirmosios dalies eilėraščiai persmelkti neturėjimo ir negalėjimo keisti išorinio pasaulio, šalia savęs išlaikyti ilgai mylimųjų, tačiau subjektė suvokia, kad ir nereikia kontroliuoti išorinio pasaulio, nes bet koks būdas sukontroliuoti išorę taps vidinio pasaulio disharmonijos rezonanso priežastimi. Jau pirmame eilėraštyje artumo aritmetika tampa aišku, kad lyrinė subjektė renkasi pusiausvyros, harmonijos, savęs priėmimo kelią; aritmetiškai sudėdama ir atimdama savo meilės patirtis ji randa tarp daiktų, materijos ir dvasios tam tikrą vienatvės kaip pusiausvyros laimės būseną. Vienas, bent man, artimesnių ir jautresnių (kartu ir paprastesnių) iš pirmojo skyriaus eilėraščių yra laukiu, kuris suskamba gan buitiškai, absurdiškai, tačiau už jo slypi neišpildyti lūkesčiai, įstrigimą laimės laukimo iliuzijoje, regimą gyvenimą ne dabar, o ateityje. Laukimas – kaip kalėjimas, apibrėžtas nuostatomis, įsitikinimais, netvaria vartotojiška materija.

 

Antrasis Artumo aritmetikos skyrius pasižymi socialinių reiškinių gausa. Poetei  eilėraščių medžiaga tampa visuotiniai reiškiniai, aktualijos, skaitytos knygos, rašytojai, matyti filmai, paveikslai – žodžiu, tai, kas sudaro socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Tam tikri patriotinių vertybių pamokymais virtę kultiniai mokyklinės programos eilėraščiai pertransformuoji. Štai Maironio Lietuva brangi ironiškai tampa pinigine tautos žemių ir miškų pardavimo parodija, o griūvantis Gedimino kalnas – mūsų lobistinės ekonomikos moralės griūties simboliu. Iš tikrųjų šiose eilėse jaučiama aplinkosaugininkės pozicija, veržiasi pasipiktinimas socialine nelygybe, pastaroji veriasi ir kaip feministinė pozicija, pavyzdžiui: ar vaivorykštė yra sandora / vyrų prieš vyrų meilę? / kodėl gyvybė šventa kol negimus / o jaunos merginos daužomos ir žaginamos / deginamos bagažinėse? (p. 86).

 

Vienas įspūdingiausių eilėraščių kalė kosmose (1957 11 03) vėlgi turi feministinę poziciją, kuri koreliuoja ir kaip gyvūnų teisių gynimo pozicija. Rusai į kosmosą pasiunčia kalytę Laiką, kuri ten uždūsta be deguonies ir ironiškai tampa žmonijos didvyre – Keturkojė kosmonautė, / žmonijos progreso pionierė, / nepalaidota mokslo auka – / benamė kalė Laika / virto pašto ženklais, suvenyrais, / net cigaretėmis. Subjektė paryškina eilėraštyje, kad moteris nuo amžių turėjo aukos ir pasiaukojančiosios poziciją patriarchaline valdžia grįstoje visuomenėje. Kodėl į kosmosą pirmiau nesiuntė šuns patino? Lygiai toks pats klausimas galimas: o kodėl antikoje nuo olos numesdavo ką tik gimusias mergaites, o berniukus pasilikdavo? Lyčių nelygybės, subordinacijos temos plėtojamos tame pačiame eilėraštyje: Kosmosui atrinktos tik kalės – / jas mažiau varžė gyvūnėlių skafandras, / nereikėjo tupėt išsiskėtus / (paaiškinkit tai vyrams troleibusuose) (p. 31).

 

Klasikų poetų eilės tampa ironijos ir socialinės satyros priemonėmis. T. y., kas anksčiau buvo laikyta tauru, neginčytina, pavyzdžiui, kad poetas yra tautos balsas ir sąžinė (Maironio laikais), poetas dabartyje yra nustumtas į paribius kaip saviraiška užsiiminėjantis marginalas, skurdžius. Baisią pasaką mums seka televizorius ir Delfi, / kur orakulai nušvito ekstrasensų žiburiais, / Šviečia naktį, šviečia dieną ... Aš pati esu šviesuolė / iš nemokamo žurnalo apie mena ir kt. / Jau seniai norėjau klausti: „O iš ko jūs pragyvenat?“ / Bet pasnigo ir užpustė vieną žodį: pinigai (p. 59). S. Neries Žiemos pasaka tampa perdirbta socialine siaubo pasaka apie smukusią moralę, prarastą garbę ir parsidavusią tautą stabilių vertybių nebeturinčioje eroje.

Laima Kreivytė

 

Kitas svarbus eilėraščių aspektas yra juntama LGBT tema, įsimylėjusios ir kentėjusios lyrinės subjektės išgyvenimai, kurie erotizuoti lesbietiškais intymiais vaizdiniais ir detalėmis pvz., besiplaikstantys plaukai ar viengulė lova. Bandoma paneigti matematinę teoremą, bet kartu iš tikrųjų prieštaraujama įsigalėjusiems stereotipams apie žmogaus seksualumą eilėraštyje fermat teorema: nebent kubą pavertus gėjų klubu / kur ne tik sveiki skaičiai / bet ir sveiki santykiai / puoselėjami tik tarp / naujokų (p. 49). Feminizmas, būti lesbiete, kūno ir jausmų santykių aritmetika yra aiškinama socialinių normų periferijos punktyrais, tačiau visumoje aštrumą, kurio galbūt man norėjosi kaip rėkiančio radikalaus feministinio manifesto, gožia visgi vyraujantis subjektės švelnumas, pusiausvyros ir stabilumo siekis, ištikimybė savo vidiniam gyvenimo harmonijai. Dažnas kalbėjimas per antrąjį asmenį, kreipimasis „tu“ sudaro intymumo įspūdį, tam tikrą nuolatinį santykių su mylimosiomis reflektavimą, dar vieną artumo su gyvenimu matmenį.

 

Rinkinyje juntami ir tam tikri svarbūs geografiniai elementai. Subjektė yra formuojama ir maitinama kultūros, – tą rodo aliuzijos į įvairias meno šakas, konkrečius kūrinius – todėl ir urbanistinizuotas judėjimas Vilniuje tampa besikeičiančio laiko apraiškomis. Štai subjektė apmąsto dingusią sovietinę-posovietinę Karoliniškių dvasią, o eilėraštyje šeškinės apreiškimas nestokojama širdį draskančio ilgesio šešiolikaukščiams. Nežinau, ar autorė sąmoningai komponavo knygą, ar keturių eilėraščių skyriai iš tikrųjų sudėti pagal temas, tačiau juntama ne tik metafizinė kelionė, bet ir geografinė. Štai ketvirtojoje dalyje akcentuojami Egiptas, Jeruzalė, klaidžiojimas po Rytų egzotiškas žemes.

 

Ketvirtoji knygos dalis idėjiškai skiriasi dar ir tuo, kad iš lietuviškų aktualijų ir socialinių problemų bei feministinių pozicijų pereinama į atimties ir sudėties nesvarumų būsenas t. y. subjektė tarsi tampa operatorė, kuri filmuoja realybę ir kartu jai atrodo, kad ji yra prieš kamerą, filmuojama savęs pačios. Dviejų būsenų, realybių (kaip tikro ir netikro) potyrių sintezė, kuri trina ribas tarp juodo ir balto atskirčių, formuoja tikrumo ir stabilumo įspūdį. Eilėraščiuose poetė kūniškumą atsveria emociniu, dažnai ilgesingos meilės eilėmis – žodžiu, esminis dalykas yra kūno ir sielos susikalbėjimas aritmetine dominavime (kuris kurį – siela ar kūnas?) išraiška, nuolatinis savęs stebėjimas, reflektavimas, įvardijimas ir įvertinimas kaip būtina sąlyga apsibrėžti (ir paradoksaliai save ištrinti) chaotiškų socialinių aktualijų, netvarumo ir identitetą nuolat perkuriančių žmonių pasaulyje.

Paskutinioji eilėraščių dalis primena apsivalymo ritualą, kai subjektė kaip turistė ironiškai slinkdama nuo šešėlio į šešėlį istoriniais Kristaus keliais Jeruzalėje, lygina savo ir Radvilos Našlaitėlio egzistencinius potyrius. Skirtumas tas, kad Radvilai Našlaitėliui toji dvasinė kelionė tapo gyvenimo ir mirties išbandymu jau vien dėl kelionės, o subjektei turistinis pasivaikščiojimas liudija tik ištuštėjusį, greitai už pinigus prieinamą netikrą dvasinę patirtį, kuri nebedirgina, nebejaudina dvasios. Ir apskritai liudija subjeto epochą, kada ranka pasiekiami šventi dalykai tarsi nebetenka prasmės, nes nebereikia pastangomis jų atrasti, pasiekti, nes užtenka tiesiog nusipirkti.

 

2018 11 11

 

Šiandien naktį pasibaigė pasaulinis karas

Mes pasidavėm džinui, cuba libre ir nemigai

 

mieste be stogų apkerpėjusiam satelitais

vis dar kariaujame asmeniniuose frontuose

bet ir ten kaip pas remarką

nieko naujo

 

ta pati kūnų mėsmalė

suplėšytos gabalais sielos

ištaškytos smegenys

nežinia kieno galūnės

sumestos į vieną lovą

svetimų žaizdų tvarstymas

nesterilioj operacinėj

po uodų tinkleliu

 

niekas nemirė

niekas negimė

 

Artumo aritmetika, sakyčiau, visų pirma siekia tvarkos su savimi pačia, ieško matematinio algoritmo ar formulės išlikti pusiausvyroje, taikoje su savimi priešybių pasaulyje (+/-). Tai poezija, kuri iš esmės atliepia laikmečio vertybių chaosą, įvairių žmonių stereotipus, nuostatas. Laikmetyje, kur viename pirkinių maišelyje galima rasti banaliausių prekių ir nuostabią knygą, kojines po eurą – epochoje, kur viskas susimaišę, įgavę kakofonijos siautulį. Panašiai ir emocijų pasaulyje, kuriame viskas sujaukta, o subjektė labiausiai trokšta tvarumo tiek sociume, tiek santykiuose, tiek vidiniame pasaulyje, kur akimirkai viskas nuščiūva ir lengvai atrenkama pagal artumo aritmetiką.

 

Jūsų Maištinga Siela

Lentelė: kaip atpažinti dalyvį, padalyvį ir pusdalyvį. Veiksmažodžių neasmenuojamųjų formų daryba, gramatiniai požymiai, nagrinėjimo planas

Lentelė: kaip atpažinti dalyvį, padalyvį ir pusdalyvį. Veiksmažodžių neasmenuojamųjų formų daryba, gramatiniai požymiai, nagrinėjimo planas.