Šiandien, rugsėjo 14 dieną, paskelbtas vienas
labiausiai pasaulyje aptariamų knygų literatūros sąrašų The Booker Prize 2021. Daugiau
kaip kelis mėnesius specialiai sudaryta rašytojų komisija skaitė ilgąjį sąrašą,
iš kurio vėliau balsavimo būdu buvo išrinktas šis trumpasis sąrašas. Visas 13
ilgojo sąrašo knygas esu aptaręs ČIA. Džiugu, kad į šį sąrašą pateko toks
veteranas kaip amerikiečių rašytojas Richard Power (Medžių istorija, Orfėjas). Dalijuosi
trumpuoju sąrašu ir kaip visada Eric Karl Anderson, užkietėjusio knygų maniako,
komentaru YouTube kanale.
Apie skandinavišką literatūros perlą Per Petterson
romaną „Vogti arklius“ lietuviškai sužinojau jau tada, kai knygos tiražas iš
parduotuvių buvo išnykęs, o senų knygų knygynuose jau nebesurandama retenybė. Nepaisant
visko, nusprendžiau nelaukti kokio nors stebuklingo naujo tiražo, o iš tikrųjų pasižiūrėti,
kaip šioji knyga ekranizuota norvego Hans Petter Moland „Vogti arklius“
(2019) (angl. Out Stealing Horses). Pastarasis filmas rodytas Scanoramoje
ir yra legaliai prieinamas mokomoje kino platformoje.
Šioje neeilinėje ir tikrai daug režisūrinio talento
įdėtoje dramoje pasakojama apie vieno senuko sugrįžimą į vieną iš Norvegijos
kaimų. Čia jis susitinka su vaikystės pažįstamu ir dažnai mintimis nuklysta į
1948 metų vasarą, kai jis dar tebuvo ūgtelėjęs vaikėzas ir gyveno su tėvu. Praeityje
veriasi vienišumo, gamtos ir miestelio žmonių tragedijos, kurios sudaro atraminę
šios kaltės, gėdos ir atpirkimo istorijos dalį. Apie smulkesnius siužeto vingius
nutylėsiu, nes nebebus įdomu žiūrėti nemačiusiems, tačiau iškart sakau – kokio
gražumo filmas! Norvegijos sezoniškumo grožis – žiema, vasara, ruduo ir
pavasaris! – visa gamta gaivališkai kalba ir metaforiškai bei simboliškai
papildo vaizduojamų žmonių gyvenimo sunkumus ir malonumus.
Įspūdis toks, kad režisierius stengiasi perteikti tylią
ir subtilią lėto literatūrinio pasakojimo atmosferą. Net neskaičius knygos,
akivaizdu, kad jam tai labai estetiškai ir plastiškai pavyko! Tarkovkiški
stiliaus momentai, kone misterinė gamtos vėjų, augalų, tekančios upės garsų visuma
perteikia žiūrovui troškimą pačiam būti ir prisiminti tuos gamtinius potyrius. Čia
ir erotizmas, ir išdavystė, ir meilė, ir istorinis kontekstas, ir kultūriniai
norvegų kaimo darbai sukuria atskiro ir sakralaus išgryninto pasaulio vaizdinį,
kuriame gera būti, todėl šioji estetika nėra patetika, ji iš tikrųjų šiame kine
veikia. Kartais paaštrėję dinamiški kadrai, kaip antai medžių kirtimas, man
priminė ispanų režisieriaus Julio Medem „Karvės“ (1993) debiutinį filmą, kur
pilna etninių niuansų lauko darbuose, o pastarieji kaip ir „Vogti arklius“
filme vėlgi subtiliai perteikia veikėjų užslaptintas aistras paauglio akimis.
Visų pirma, tai nuostabaus grožio filmas, spalvingas,
momentalus, prisodrintas pranašiškų gamtos ritmo ir garsų, o šios priemonės
tampa tarsi saldainio popierėlis, kuriuo įvyniotos sunkiai sveiku protu ir
širdimi priimamos žmogaus tragedijos. Didžioji filmo dalis nufilmuota Lietuvos
vienkiemyje, prie Nemuno. Sunku patikėti, kad lietuviška gamta taip tiko
perteikti norvegų kaimo atmosferą.
Dar vienas LGBT tematikos filmas „Sraigės lietuje“
(angl. Snails in the Rain) (2013), kurį režisavo Izraelio režisierius Yariv
Mozer, o pastarasis atlieka savo filme antraeilį dėstytojo vaidmenį. „Sraigės
lietuje“ mus nukelia į 1989 metų Izraelio didmiestį, kuriame stebime dailaus ir
merginų geidžiamo Boazo gyvenimą. Boazas gyvena su drauge ir jie netrukus
planuos vedybas, juos lanko Boazo motina, tad būsimoji marti, nors ir sulaukia atšiaurumo,
tačiau stengiasi su uošviene būti mandagi. Boazas studijuoja, laisvalaikiu
lanko baseiną ir uždarbiauja padėdamas krovinių skyriuje, tačiau jis jaučiasi
keistai pažeidžiamas, jį persekioja vyrų žvilgsniai, kurie labai dažnai
nukrypsta į šoną, vos tik šis juos pastebi. Galiausiai mes suvokiame, kad šie žvilgsniai
neatsitiktiniai, nes pats Boazas jaučiasi permatomas...
Boazas gauna slaptus buvusio meilužio karinėje
tarnyboje laiškus, kuriuos parsineša ir laiko savo stalčiuje (lyg niekur
nieko!), o pastaruosius slapta perskaito jo draugė. Galiausiai vyrukas visur
jaučiasi nesaugus, ypač vyrų persirengimo kambaryje. Mintimis dažnai pasineria
į prisiminimus, o šalia paraleliai dar pasakojama antraeilė dėstytojo, kuris
moka žigolo už seksualines paslaugas istorija...
Žiūrėjau aš šį filmą ir vis galvojau šios istorijos
esminę ašį. 1989-ieji, pats AIDS plitimo pasaulyje pikas, o homoseksualumas
demonizuojamas pačiais įvairiausiais būdais. Kokia tuokart buvo Izraelyje
politinė santvarka taip pat sudėtinga pasakyti, tačiau iš pagrindinio veikėjo
elgsenos matome tuos pačius neigimo, sudėtingus savęs priėmimo etapus, melą,
užsisklendimą. Neretai tokiose situacijose žmonės pasirenka meluoti ir griauna šiaip
jau artimiausių žmonių (žmonos ar vyro) gyvenimą dėl visuomenės spaudimo. Nors filmo
pabaigoje lietuje matome vyrą, žmoną ir vaiką, sunku pasakyti, ar tai tikrovės
reginys, ar troškimas būti kaip visi vizijoje ir apskritai sunku suvokti, ar
tokia šeima gali būti laiminga. Žinoma, filmas iškelia šiuos probleminius socialinius
klausimus, tačiau pats filmas nėra tas, kurį įsiminsite. Visgi jame pasigedau
įdomesnių pasakojimo rakursų, meninių detalių ir kitų sudedamųjų. Perteikta trilerio
braižu psichologinė tragedija tampa labiau tipiniu pasakojimu apie tas pačias
problemas, kurias kinas jau seniai išnagrinėjo, todėl, bent man atrodo, kad
tokiu atveju reikia itin geros režisūrinės akies, netikėtos pasakojimo
perspektyvos, ko iš esmės šis filmas stokoja.
Suomiai kuria kiną! Dar prieš visą karantino chaosą,
kai gyvenome, atrodo, visai kitokioje realybėje, Vilniaus kino festivalis „Kreivės“,
orientuotas į LGBTQ švietėjišką meno sklaidą, rodėMikko Makela sukurtą romantinę dramą „Akimirka
tarp nendrių“ (angl. A Moment in the Reeds) (2017), kurioje
pasakojama romantinė pažintis tarp suomio Leevi ir pabėgėlio iš Sirijos Tareq.
Atokioje Suomijos provincijoje, kur tyvuliuoja gilūs
šiaurietiški ežerai, jaunas studentas Leevi kartu su tėvu tvarko vasarnamį. Į pagalbą
agentūra atsiunčia angliškai kalbantį Tareq, kuris tėvui iškart labai
nepatinka, nes nemoka suomiškai, yra pietietiško gymio ir atrodo visomis
prasmėmis nepatikimas, tačiau tėvas kito pasirinkimo neturi. Jis išvyksta ir
palieka poetą sūnų prižiūrėti vykdomus darbus, tačiau netrukus vyrukai
susibičiuliauja, eina į pirtį, vakarą praleidžia ant liepto prie ežero, o naktį
išmaukia nemažai alaus, kol galiausiai jie sugula į bendrą lovą...
Šioje šiaurietiškai tylioje ir kiek asketiškoje
gamtoje užsimezga pokalbiai, skirtingų kultūrų atstovams lemta ne tik
susikalbėti ir rasti bendras pokalbio temas, bet ir kalbėti kūno kalba. Siras dalijasi
savo pabėgėlio istorija, o Leevi papasakoja apie savo motinos netektį,
literatūros studijas. Jie kartu leidžia laiką, kol sugrįžta tėvas, kuris iš
pažiūros nieko neįtaria apie sūnaus intymius santykius su nepatikliu pabėgėliu.
Įtampa retkarčiais paaštrina tėvo ksenofobinė laikysena, jo akivaizdus
nepasitikėjimas užsieniečiu, tačiau visa tai lieka tik įsitikinimais. Filme iš
esmės apskritai nėra itin didelių konfliktų, priešpriešų ar analizės apie
homofobinius bei ksenofobinius įsitikinimus. Didžioji filmo dalis estetiškai
perteikia romantinius santykius, daugelis kadrų itin suomiški, perteikti
linguojančių nendrių, ežero bangų, medžių ir lauko žodžių fone. Nežinau,
paprastai toks estetinis gamtos hiperbolizavimas man atrodo tuštokas ir patetiškai
pretenzingas, tačiau šiame filme kažin kaip atpažįsti ir dalį lietuviško
peizažo, o tie romantiniai santykiai, kad ir kokie atrodytų prieraišūs ir
tvarūs, jau dvelkia pirmaisiais rudeniniais saulės spinduliais ir išsiskyrimu. Manau,
pagrindiniai veikėjai suvokia momento svarbą ir artėjančio išsiskyrimo niūrumą,
todėl viskas atrodo taip trapu, kad nuostabaus grožio gamtos fone ir subtilių
bei trapių santykių fone žiūrovui belieka laukti novelėms būdingos netikėtos
atomazgos. Įsiaudrinęs tėvas dėl darbų nenuoseklumo ir sūnaus slapukavimo
priverčia viskam iširti, o netikėtai sukilusius jaunų vyrų jausmus išblaško
virš ežero lengvas vėjelis. Subtilu, gražu, dvasinga.
Prancūzų TV filmas pavadinimu „Jonas“ (pranc. Jonas)
(2018) tikriausiai daugelį niekuo pernelyg daug nenustebins. Filmą nusprendžiau
pažiūrėti dėl „Kino pavasaryje“ matyto aktoriaus Félix Maritaud pasirodymo
filme „Laukinis“. Pastarasis buvo LGBTQ tema ir gana graudžiai šokiruojantis,
tad šalia pamatęs aktoriaus retrospektyvoje filmą „Jonas“ ir pažiūrėjęs anonsą,
suvokiau, kad filmas turėtų būti kažkuo panašus į „Laukinį“.
Filme „Jonas“ pasakojama vieno homoseksualo vyruko
išstorija dviem laiko linijomis. Viena iš jų – jis dar paauglys mokykloje užmezga
intymius draugystės santykius su klasės naujoku ir jaučia klasės vaikinų
patyčias. Kitoje – po daugel metų jis bando vėlei atgaivinti ir susirasti
anuomet pažinotos vaikino šeimos narius. Paskui save tampydamas sentimentus
keliantį „game boy“ žaidimo pultelį, jis leidžiasi į praeities apmąstymus ir
savotiškos kaltės atpirkimą, nes galimai dėl jo kaltės praeityje įvyko
nelaimingas incidentas...
Istorija gana paprasta ir jau, man atrodo, daug kur
įvairiausiais rakursais matyta. Nors filmas ir su LGBTQ indeksu, visgi man joje
pritrūko ir dinamikos, ir įdomesnių siužetinių vingių, o gal visgi vidinės
istorijos įtampos. Su filmu lyg ir viskas gerai, tačiau veikėjai gana
vienkrypčiai, charakterio sąsajos paauglio Jono ir suaugusiuoju Jonu gana
nutolusios, atrodo, kad tai absoliučiai skirtingos asmenybės: vienas gyvena
nepastovų seksualinį ir kaltės graužaties gyvenimą, neturi net namų, o kitas –
perdėtai baikštus, drovus jaunuolis, kurio gyvenimas tuojau apvirs aukštyn
kojom. Nufilmuota ir perteikta viskas lyg ganėtinai neblogai, tačiau filmas
kaip iš vadovėlio, be įdomesnių provokacijų su pernelyg nuspėjama istorija ir
kompozicija. Pasigedau aštrumo, kokį turėjo „Laukinis“. Jeigu atvirai, tai
filmui tiesiog stinga aistros ir dvasios, tačiau europietiško kino kontekste
visgi susižiūri gana vidutiniškai.
2021 metų Women's Prize for Fiction literatūrinė
premija įteikta 61 metų britų rašytojai Susannai Clarke už 2020 metais išleistą
romaną „Piranesi“. Tai fantastinis ir kartu alegorinis pasakojimas apie
keistoje vietoje gyvenantį Pironesį ir žmogų, kurį Pironesis vadina „kitu“. Jis
nežino apie kitą išorinį pasaulį, todėl mano, kad pasaulis yra tik toks, kokį
jis mato – kolonomis, statulomis ir daugybe kambarių labirintais sustatytą
erdvė su kitomis mistinėmis būtybėmis. Savo dienas jis fiksuoja dienų žurnale,
kol pradeda analizuoti „kito“ žodžius ir elgseną, tada jam kyla įtarimas, kad
pasaulis ne toks, kokį mano suvokiąs... Tiek skaitytojai, tiek kritikai giria
šią knygą, o jos goodreads.com reitingas 4.29, kurį sudarė beveik 75
tūkstančiai balsavusių.
Pernai šį apdovanojimą pelnė Maggie O‘Farrell už
romaną „Hamnetas“.
