Vinilinė plokštelė: Kylie Minogue – I Believe in You [single vinyl, LP picture] (2004)

 
Informacija apie singlą: Kylie Minogue – I Believe in You [single vinyl, LP picture] (2004)

Vinilinė plokštelė: Thalia – Desamorfosis [vinyl, 2LP] (2021)

 
Informacija apie albumą: Thalia – Desamorfosis [vinyl, 2LP] (2021)

Vinilinė plokštelė: Laura Pausini – Scatola [single vinyl, LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Laura Pausini – Scatola [single vinyl, LP] (2022)

Vinilinė plokštelė: Harry Styles – Harry's House [vinyl, LP] (2022)

 

Informacija apie albumą:  Harry Styles – Harry's House [vinyl, LP] (2022)

Filmas: "Vikingas" / "The Northman"

Sveiki,

Ištisa eilė laukia pastarųjų kelerių metų didingiausių fantastinių nuotykių filmų, kuriuos man reiktų iš kraičio sužiūrėti, bet kaskart nekyla vis pagunda, nes filmai tokie ilgi, o norisi vis kažko žemiško, paprastai kokio nors sudėtingesnio naratyvo, nei holivudinio tipažo, jau prieš 50 metų kine atidirbtų literatūrinių frazių. Visgi nusprendžiau pažiūrėti neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžusį ir ganėtinai neblogai išgirtą režisieriaus Robert Eggers filmą „Vikingas“ (angl. The Northman) (2022). Na, režisierius žinomas už tokius puikius filmus su siaubo netikėtais elementais kaip „Ragana“ (2015) bei „Švyturys“ (2019). Būtent „Vikinge“ nemažai režisieriaus „prisijaukintų“ aktorių galite ir vėl pamatyti naujame amplua.

Vikingai kažkada išties nusiaubė pietinę Europą, su jais kovojo ir mūsų kuršiai, o Lietuvos gentys rašytiniuose šaltiniuose įrašytas būtent dėl vikingų antplūdžio per Baltijos jūrą. Paskutinį dešimtmetį vikingus populiarino TV serialas tuo pačiu pavadinimu, tad visai nenuostabu, kad šios plėšrios ir karingos genties vaizdavimas ateina ir į didįjį kiną.

Filmas vaizduoja 895 metus, pačius galingiausius vikingų klestėjimo laikus ir čia mes centre turime hamletišką tipinį siužetą: mažas berniukas pabėga nuo jo tėvą nužudžiusio dėdės ir prisiekia Odinui ir visiems atkeršyti. Galiausiai po daugel metų mes iš berniuko matome raumenų kalną, kuris sumaniai apsimetęs vergu grįžta į Islandiją ir ten pamažu įgyvendina savo keršto planą. Prie šio scenarijaus dirbo islandų vienas žymiausiu pasauliniu mastu rašytojų Sjon, pastarasis svečiavosi ir Lietuvoje. Visgi tenka pripažinti, kad filmas savo siužetu yra praktiškai bevertis, primityvus ir nykus. Istorija laikosi ant užsukto pykčio ir keršto sraigtelio, holivudiniai komikso lygio veikėjai atrodo kaip iš kokio Marvel serijos filmo, o pagrindinis A. Skarsgardo atliktas princo kerštautojo vaidmuo primena kaip kokio siaubūno Halko pasirodymą.

Techninė pasakojimo dalis yra gera. Vizualiai ir dinamiškai filmas tvarkingas, efektai, kaip visada, pritraukti masiniam žiūrovui yra geri, tačiau per visus kraštus kliba tie patys holivudiniai štampai, vienkrypčiai nuobodūs veikėjai, kurių individualizacija ir dvasinės kančios komikso lygio pagrindimo, atrodo pernelyg primityvūs kaip gyvuliai. Ethan Hawke, Nikole Kidman, Willem Dafoe, Anya Taylor-Joy ir kiti išties nuveikė nemažą darbą, tačiau jų personažai tiesiog hamletiškai nuobodūs. Nuo Šekspyro laikų praėjo jau beveik 500 metų, o žiūrėdamas „Vikingą“, tiesiog matau tas pačias šimtametes klišes ir režisūrinius sprendimus. Nesakau, kad filmas beviltiškas, jį susikaupus kaip pramoginį ir gerai išobliuotą tikrai galima žiūrėti, tačiau, kai pradedi analizuoti, darosi nyku ir liūdna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Benjamín Labatut apie beprotybę ir genialumą

 

Sveiki,

Kai skaičiau C. Lispector „Žvaigždės valanda“, vis klausiau to vienintelio klausimo: ar aš nesu monstras? Besiruošdamas skaityti Benjamin Labatut (g. 1980), Čilės rašytojo apsakymų rinkinį „Kai liaujamės suprasti pasaulį“, jau beveik galiu būti tikras, kad klausimas apsivers iš vidinio į socialinį išorinį: o ką reiškia būti genijumi, kai tave visi mato kaip beprotį? Koks tas tikrasis genialumo ir beprotybės santykis? Vieną iš atsakymų pateikia pats rašytojas, sakydamas, kad tiek vieni, tiek kiti geba matyti struktūras. Genijaus vieną dieną anksčiau ar vėliau pasitvirtina, o bepročio tikriausiai taip ir lieka neapčiuoptos psichodelinės struktūros. Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu perskaityti Labatuto knygą.

Visą interviu su rašytoju galite perskaityti ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Italo Calvino "Nematomi miestai"

 

Italo Calvino. „Nematomi miestai“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 156.

Sveiki, mieli skaitytojai,

„Atminties vaizdai, vis juos įžodini, išsitrina, – pasakė Polas. – Gal man baisu prarast Veneciją vienu sykiu, jeigu apie ją kalbėsiu. O gal, kalbėdamas apie kitus miestus, pamažėle ją ir praradau (p.84-85).“

Apie italų novatoriškąjį rašytoją Italo Calvino (1923-1985) esu girdėjęs nemažai, tačiau iki šiol nesu skaitęs nė vieno kūrinio, nors lietuviškai išverstas ne vienas jo romanas. I. Calvino laikomas vienu žymiausio XX amžiaus italų rašytoju pasauliniu mastu, o jo kūrybiniai etapai labai skirtingi. Romanas Nematomi miestai (ital. Le città invisibili), originalo kalba parašytas 1972  metais yra iš vėlyvojo rašytojo kūrybos etapo, kuris pasižymėjo eksperimentinės prozos raiškos būdais. Nematomi miestai išties yra modernus literatūros kūrinys, kurį galėtume įvardyti kaip idėjų romaną, o pastarajam būdinga architektoniška pasakojimo fabula, siurrealistiniai leitmotyvai, abstrakcionizmas ir fragmentiškumas.

Tiesą sakant, nustebau, kad šią knygą išleido leidykla Rara, mat knygą pirmąkart lietuviškai 2005 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o ją į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Violeta Tauragienė. Nesu tikras, ar šis naujasis leidimas yra naujas vertėjos vertimas, ar patobulintas, ar paliktas senasis, neturėjau galimybės patikrinti, bet kokiu atveju tekstas ganėtinai skambus, poetiškas, sodrus. Istorija pasakoja apie keliautoją Marko Polo, kuris svečiuojasi pas totorių imperatorių Kablą Chaną ir valdovui Marko pasakoja apie miestus, kuriuose manosi buvęs. Imperatorius lyg ir supranta, kad Markas Polas meluoja, tačiau jis pasiduoda keliautojo pasakojimams, įdėmiai klausosi ir pats įsiterpia į galimų miestų samprotavimus.

Iš tikrųjų knyga laikosi ant vienos siurrealistinės idėjos – papasakoti kuo daugiau miestų, kurių prasmė, būsena ir keliautojo savijauta yra metaforiškai perteikiama. Žinoma, tokie miestai neegzistuoja, jie egzistuoja tik pasakotojo galvoje, todėl šis, atrodo, visą amžinybę besitęsiantis veikėjų pokalbis primena Tūkstantį ir vienos nakties perfrazavimą, tik skaitytojui iki galo taip ir neaišku, ko iš Marko Polo nori pats imperatorius.

„Miestuose – kaip sapnuose: visa, kas įsivaizduojama, galėtų būti susapnuota, bet net ir pats netikėčiausias sapnas tai – rebusas, slepiantis troškimą arba jo išvirkščiąją pusę – baimę. Miestai, lygiai kaip sapnas, sukurti iš troškimų ir baimių, nors jų diskurso gija paslaptinga, taisyklės kvailos, o perspektyvos apgaulingos, ir kiekvienas daiktas juose slepia kažin ką kita (p. 48).“ I. Calvino minties ir vaizdo sugestija visada dviprasmiška ir vingri, kelianti apgaulaus neįmanomybės efektą, todėl pasakojimo esmės neapčiuopiamybė tampa mįslinga sfinksišku rebusu. Knygą sudaro daug mažyčių skyrelių, jie tarsi abstraktūs poetizuoti proziniai filosofiški eilėraščiai, o jų pabaigose veriasi paradoksai, nusivylimas sumyšta su džiaugsmu, ilgesys ir abejingumu, apatija su smalsumu – čia miestas yra, o čia jo, kai baigiasi žodžiai ir jausmas, nebelieka. Iš esmės tai vidiniai miestai, sukurpti iš akimirkos, kuriems lemta egzistuoti tik tiek, kol apie juos galvoji, tad veikėjai šitiek prisifantazuoja, kad vienu metu patys save laiko kažkieno išgalvotais išgalvotame mieste.

Italo Calvino

Europietiškojo magiško realizmo apraiškos kūrinys man absoliučiai siejosi su serbų rašytojo Milorad Pavič kūryba, kurio magiškojo realizmo pagrindas yra sapno ir tikrovės santykio erdvė. Pastarasis žinomas dėl tokių kūrinių kaip Vidinė vėjo pusė, Antrasis kūnas, Chazarų žodynas. Chazarų žodyną Pavičius sukūrė kaip leksikoną, romanui suteikdamas naujas perskaitymo perspektyvas, panašiai savo romaną komponuoja ir I. Calvino. Rašytojui svarbi kintanti prasmių ir pasakojimo perspektyva, todėl kiekvienas miestas yra atskira visata su jam būdingais fizikiniais dėsniais, ar tai būtų miestai virš kalnų, ar tai būtų mirusiųjų miestai po žeme. Iš tikrųjų Nematomi miestai man labai savo perspektyvų kartoteka priminė trumputį Alan Lightman perspektyvomis sudurstytą eksperimentinį romaną Einšteino sapnai (Sofoklis, 2016).

Tiesą sakant, I. Calvino Nematomi miestai man nepatiko, tai tikriausiai mažiausiai Rara leidyklos mane jaudinanti knyga. Suvokiu ir suprantu šios architektoniškos literatūros filosofinį matmenį ir literatūros galią iš žodžių sukurti neegzistuojančius miestus, panardinti į tam tikrą sapno ir tikrovės ribų nebeturintį pasaulį, tačiau man romanas pasirodė pernelyg susitelkęs į formą ir fabulą, o pasikartojančių miesto perspektyvos, nors ir audrina vaizduotės šėlsmu, tačiau yra pernelyg ritmiškai nuspėjami, tad romano trumpumas išties yra privalumas, nes neįsivaizduoju, kad ta pačia dinamika galėčiau perskaityti šimtus miestų, iš kurių nelabai ką galvoje beliktų. Galiausiai įdomiausios romano vietos buvo paties Marko Polo ir imperatoriaus pasikalbėjimai.

Visgi, pribloškė paskutinis sakinys, kurio labai laukiau, nes knyga skaitėsi be didesnės aistros ir gana nuobodžiai, tačiau paskutinis sakinys privertė susižavėti, iš esmės jis ir apibendrina Nematomų miestų prasmę. „Gyvųjų pragaras nėra kažkas, kas bus; jeigu jis egzistuoja, tai jis jau čia, tas pragaras, ir mes gyvename jame kiekvieną dieną, kuriame jį būdami kartu. Yra du būdai išvengti jo kančių. Pirmasis daugeliui lengvai pasiekiamas: priimti pragarą ir tapti jo dalimi, kad jo nebematytum. Antrasis – rizikingas ir reikalaujantis budrumo bei nuolatinės pastangos: ieškoti ir mokytis atpažinti tuos ir tai, kas nėra pragaras to pragaro viduj, tada padėti jam gyvuoti ir duot erdvės (p.150).“

Jūsų Maištinga Siela