Filmas: "(Ne)tikros prancūziškos vestuvės" / "Qu'est-ce qu'on a fait au Bon Dieu?"

 Sveiki,

 

Kai amerikietiškomis komedijomis dažnai nusiviliama, tą reikalą gali išspręsti prancūziškos komedijos ir viena iš tokių, kuri man patiko, yra „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ (pranc. Qu'est-ce qu'on a fait au Bon Dieu?) (2014), kuri jau yra sulaukusi ne tik žiūrovų pripažinimo, bet ir kitų filmo dalių. Prancūzų režisierius Philippe de Chauveron gana hiperbolizuotai perteikė Europos problemas, susijusios su migrantais bei rasizmu.

 

Istorija pasakoja apie pasiturinčią prancūzų šeimą, kurioje viena po kitos išteka dukterys už skirtingų rasės ir religijos atstovų. Viena iš jų išteka už azijiečio, kita už žydo, o dar kita už musulmono. Tėvams tai tikras smūgis, nes jie nuo seno puoselėjo senas buržuazines prancūziškas tradicijas, todėl per šventes paruošti maistą ir išvengti rasistinių juokelių jiems per sunku. Nuolat kyla kuriozinės nesąmonės, kurios gerai iliustruoja vakarų europietišką dvilypumą kitataučių atžvilgiu, pašiepia pačius prancūzus. Visgi šeima turi ir ketvirtąją dukrą, į kurią deda didžiules viltis, tačiau tėvai nė neįtaria, kad jai pasipiršo emigrantas iš Afrikos... Kaip tėvai priims į savo šeima dar ir juodaodį?

 

Iš tikrųjų filmas verčia iš koto, man labai patiko tas kandus prancūziškas humoras. Kitą vertus, tenka pripažinti, kad filmo pirmoji pusė buvo kur kas labiau pavykusi, o antroji filmo dalis pakrypo narpliojamo naratyvo pusėn ir čia režisierius neišvengia banaliausių komedijos klišių, pvz., rasistas tėvas su jaunikio tėvu iš Afrikos susiruošia žvejoti, o bežvejodami ima ir susidraugauja, nors buvo labai priešiški. Silpna filmo pabaiga, nuotakos bėgimas nuo altoriaus ir tėvų kivirčai nebesižiūri taip linksmai ir įdomiai, kaip žiūrėjosi tos scenos, kai tėvas bando būti pakantus žydui, musulmonui ir budistui. Visgi tai viena linksmiausių komedijų, kokią mačiau šį rudenį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už borto" / "Overboard"

 

Sveiki,

 

Dar vienos komedijos perdirbinys, kurį režisavo Rob Greenberg yra filmas „Už borto“ (angl. Overboard) (2018), kuris pasakoja apie vienišą dviejų dukterų mamą Keitę, kuri stengiasi susitvarkyti su vaikais ir kaip nors pabaigti slaugės mokslus, kad galėtų išlaikyti vaikus. Per lemtingą atsitiktinumą ji paplūdimyje randa atmintį netekusį turtuolį Leonardą, su kuriuo konfliktavo. Iš paiko dykumo ji sukuria keistą istoriją, jog Leo yra jos vyras ir parsivedusi namo jį apgyvendina palėpėje, dienomis duodama užduotį prižiūrėti savo vaikus...

 

Filmo idėja išties nebloga. Kas nenorėtų namuose turėti vergo, kuris nudirbtų visus juodžiausius darbus? Įdomiausia, kad šioje komedijoje Leo yra absoliutus mulkis, nes praradęs atmintį net nesistengia nieko sužinoti apie save ir savo praeitį, net nepasitikrina savo asmens dokumentų, nepavarto kokio nors normalaus šeimos albumo, o besąlygiškai tiki ir priima Keitės informaciją, nors ir jaučia diskomfortą gyvendamas palėpėje.

 

Kitą vertus, tai komedijos absurdo reginys, kuriame ir neturėtų (?!) būti kokios nors logikos, filmas skirtas absoliučiai masinei pramogai. „Už borto“ prisodrintas klišinių amerikietiškų anekdotinių situacijų, žavių ir savo amplua išmanančių Holivudo aktorių, tačiau šioji komedija, kad ir kaip skaidrintų nuotaiką, ji neturi didelės išliekamosios vertės ir beveik galiu duoti nukirsti pirštą, jog ji pasimes ir pasimirš panašių „lengvų“ filmų virtinėje.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Itališkas apiplėšimas" / "The Italian Job"

 

Sveiki,

 

Režisieriui F. Gary Gray buvo patikėta nelengva užduotis – perkurti populiarų ir kino klasika tapusį filmą „Itališkas apiplėšimas“, kurį 1969 metais režisavo Peter Collinson. Naujausiame „Itališkas apiplėšimas“ (angl. The Italian Job) (2003) versijoje pasakojama labai panaši nusikaltėlių keršto istorija, o jame nusifilmuoja tokios ryškios Holivudo žvaigždės kaip Charlize Theron ir Edward Norton.

 

Tiesą sakant, nesu didelis tokių trilerių mėgėjas ir šį filmą sužiūrėjau gerokai purkštaudamas dėl filme iki gyvo kaulų įsiėdusių kino klišių. Filmas absoliučiai holivudinio braižo, pasakojantis apie būrį gerai organizuotų plėšikų, kurie Venecijoje sumaniai apšvarina seifą, tačiau net ir tarp geriausių draugų yra vienas išdavikas, kuris apmulkina savo bendrininkus, o norėdamas išsisukti vieną iš jų nušauna. Po kurio laiko nušauto vyruko suaugusi dukra susiranda žudiką ir suviliodama bando įvykdyti kerštą...

 

Iš esmės šis gan dinamiškai nufilmuotas filmas savu laiku turėjo žiūrėtis gan neblogai. Čia netrūksta juokelių, veiksmo, sarkazmo ir trafaretinių kriminalinio pasaulio grimasų, bet iš esmės filmas, bent jau man šiandien, buvo ganėtinai nuobodus ir nuspėjamas. Pagrindinės veikėjos grožio standartas, besiseilėjantys dėl jos vyrukai su vaikėziškomis ir kvailomis savybėmis, kurios labiau tiktų komedijos komiksams, vedė iš proto. Naratyvas irgi labai primityvus. Visas filmas skirtas kelioms kriminalinėms operacijoms, tačiau viskas daugiau ar mažiau matyta ir girdėta, todėl visumoje filmas nuvilia. Suprantu, kad „Itališkas apiplėšimas“ buvo vienas iš tų pirmojo šio amžiaus dešimtmečių pamatinių filmų, davusių paspirties tokio žanro filmams kaip „Oušeno vienuoliktukas“ serijai ir pan., tačiau žiūrėdamas šį filmą vis graužiau save: dieve, juk reiktų žiūrėti geresnį kiną.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos diana: Sophie Ellis-Bextor and Wuh Oh - Hypnotized [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Žinau, žinau, ką galvojate apie mano muziką. Nors patinka daug kas, tačiau negaliu dažnai atsispirti tiesiog popsinėm dainom, nors lengvai galiu atsisakyti nežiūrėti komercinio kokio nors filmo. Gal dėl to, kad visur muziką girdime? Kitą vertus, pati Rūta Ščiogolevaitė yra sakiusi, kad pop muziką padaryti gerai yra didžiulio darbo ir įdirbio reikalaujantis darbas. Tiek to, nesiteisinsiu, o iškart pasakysiu tai, kas  šią visą dieną skambėjo galvoje. Ogi Sophie Ellis-Bextor ir Wuh Oh sukurta ir atlikta daina „Hypnotized“.   

 

Deja, kiek teko domėtis, daina nesulaukė itin didelio ir populiaraus susidomėjimo, tačiau retkarčiais ją galima išgirsti tarp naujų dainų. Daina apie meilės nusivylimą ir išsiskyrimą, apie išdavystę, tad toli gražu ne disco pop stiliui tinkanti medžiaga, tačiau daina gana harmoningai skamba elektroninės muzikos garsuose. Atlikėjai talkino Wuh Oh komanda, kurianti įvairią populiariąją muziką. Šįkart neaušinsiu klavišų ir iškart siūlau pasiklausyti kūrinio ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 

Žodžiai / lyrics

 

"Hypnotized"

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

Here we go, at it again you see

This position is not for me

And it just wasn't meant to be

The decision is mine to leave you

 

'Cause I've grown so tired of the mind games you play

So warm in the night yet so cold in the day

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

Here we go, at it again you see

This position is not for me

And it just wasn't meant to be

The decision is mine to leave you

 

'Cause I've seen the light and I'm moving along

It never was right and I'm done with your wrong

 

I've grown so tired of the mind games you play

So warm in the night yet so cold in the day

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

You always knew how to creep into my head

Always finding ways to sleep in my bed

You have always kept me hypnotized

You will never have the key to my heart

Pay attention to the things that I said

I have told you I was sick of crying

When you gave me promises of paradise

Then took them back again before my eyes

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsiminimai" / "Memoria"

 Sveiki,

 

Auksinės palmės šakelės savininkas, režisierius iš Tailando Apichatpong Weerasethakul Lietuvoje taip pat turi savo kino gurmanų gerbėjų būrį. Pamenu kilusias diskusijas dėl jo „Kino pavasaryje“ filmo „Didybės kapinės“, nes vieni pasisakė, kad filmas labai subtilus ir įdomus, o kiti, kad pernelyg lėtas ir monotoniškas. Iš tikrųjų Apichatpong Weerasethakul kuria savitą filmą ir tą galime įsitikinti žiūrėdami jo naujausia darbą „Atsiminimai“ (pačiame „Kino pavasaryje“ paliktas originalusis pavadinimas „Memoria“)  (ispan. Memoria) (2021).

 

Jeigu ir nesate lėto ir mąslaus, kone meditacinio kino mėgėjais, jūs tikriausiai žiūrėsi šį kūrinį dėl Tildos Swinton pasirodymo. „Atsiminimai“ nufilmuoti Kolumbijoje, dalis Bogotoje. Bogota savita sostinė, nes palyginus su kitomis sostinėmis yra ganėtinai aukštai kalnuose, todėl visai nenustebau, kai pagrindinė veikėja Džesika kreipdamasi į vieną iš gydytojų dėl pagalbos užmigti psichotropinių vaistų gauna gydytojos atsakymą: „Šiame mieste daug kas patiria haliucinacijas.“

 

Pačią istoriją galima apibrėžti, jog tai apie veikėją, kuri viešnagės dienomis lanko sunkiai sergančią seserį. Džesika gana neblogai kalba ispaniškai, tačiau filme ji tarsi pasimetusi ir išsiblaškiusi, nuolat girdi keistą ir ją gąsdinantį garsą. Galiausiai ji lankosi pas jauną specialistą, kuris bando nustatyti šio garso kilmę. Džesika vaikštinėja po Bogatą, baidosi šunų ir apžiūrinėja draugės archeologės prieš 6000 metų mirusių žmonių palaikus, ypač vienos mergaitės, kurios galvoje didžiulė skylė. Nereikia būti genijumi, kad suvoktum, jog tas garsas, kurį girdi Džesika, turi tiesioginių sąsajų su skyle galvoje. Trečiajame reikšmingame epizode Džesika sutinka ant upės kranto vietinį gyventoją asketą, kuris darinėja žuvį, su juo leidžiasi į pokalbį, kol galiausiai ji ima suprasti visų šios keistos kelionės simbolių, garsų ir pojūčių prasmę... 

 

Filmas tarp mokslinės fantastikos ir meditacijos, tarp aiškių fizinių ir metafizinių patirčių. Tiesą sakant, neretai šioje lėtai vykstančioje istorijos eigoje jutau A. Tarkovskio kino ištarmes ir raiškos būdus. Režisierius aiškiai linkęs į misticizmą, tą rodo ne tik šis filmas, bet ir ankstesnieji darbai. Puiki ir subtili Tildos Swinton vaidyba, pastaroji perteikė sutrikusios, pasimetusios, dažnai tiek savo jausmų ir būsenų nesuvaldančios bei svetimos kultūros terpėje besiblaškančios ir beveik visada nepatogiai besijaučiančios veikėjos disharmoniją. Švykių ne kažin kiek čia rasite, tačiau istorijos gylis ir visuma vis tiek nustebina, kiek per mažai galima papasakoti daug. Tyčia nutylimi beveik visi Džesikos socialinio statuso įvardijimai: ar ji ištekėjusi, ar turi vaikų, šeimą, kokia tikroji jos profesija – viskas eliminuojama, lieka tik veikėja, bandanti savo juslėmis ir galimai šeštuoju pojūčiu suvokti, kas su ja darosi.

 

Filams yra tarsi vienas ilgas ėjimas veikėjos vidinio su(si)vokimo link, tai, sakyčiau, genialiai puiku, nes retai kinas kalba apie abstrakcijas šitokiais jusliniais būdais, nes, kaip žinia, kinas daugeliu atveju linkęs provokuoti, demonstruoti ekspresiją masėms, spręsti sudėtingas problemas ir kelti klausimus. Režisierius išnaudoja aktorę, leidžiasi į egzotiškos kultūros didmiestį ir kine išnaudoja garsus, o tuos garsus apjungdamas su veikėjos būsenomis sukuria Džesikos asmenybės fugą. Dideliame ekrane, pasinėrus į „Atsiminimų“ subtilų pasaulį, galima išgyventi tai, ką pavadintume tikra kino patirtimi žiūrovui.

 

Mano įvertinimas: 8.5/100

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Gerasis bosas" / "El Buen Patrón" / "The Good Boss"

 

Sveiki,

 

Ispanų režisierius Fernando León de Aranoa pernai pristatė kritikų ir žiūrovų palankiai sutiktą komišką dramą „Gerasis bosas“ (ispan. EL buen patron) (2021), pastarasis rodytas „Kino pavasario“ festivalyje ir daugeliui mūsų žiūrovų taip pat paliko įspūdį. Manau, visgi daugelis į šį filmą ėjo žiūrėti dėl visiems patinkančio aktoriaus Javier Bardem pasirodymo, nepaisant to, tai galimybė pasižiūrėti šiuolaikinį ispanų kiną.

 

Šįkart istorija pasakoja apie gerąją bosą Blanco, kuris vadovauja savo tėvo įsteigtoje įmonėje, kuri gamina itin tikslias svarstykles. Istorija prasideda senų darbuotojų atleidimu, nes įmonė nori pasirodyti kuo geriausiai prieš vyksiantį auditą. Galiausiai atleistas dviejų vaikų tėvas surengia ilgą piketą šalia gamyklos ir Blanco gyvenimas ima pamažu apkarsti. Turėdamas žmoną, jis įsižiūri į jauną ir grakščią naują būsimą darbuotoją, su ja permiega, tačiau sužino, jog ji gera jų šeimos draugų dukra, o kur dar geriausio darbuotojo bandymai sutvarkyti asmeninį gyvenimą, kad įmonė nepatirtų nuostolio... Iš tikrųjų turime nuviliantį herojų, kuris visiems stengiasi būti geras, tačiau nepraleidžia progos išlikti periferijoje tarp gėrio ir blogio, nes jis bosas, jį pažįsta visi ir į jį kreipiasi, kas tik gali, todėl tam tikros nuodėmės ir pagundos nesvetimos Blanko, nes jis žaidžia galios žaidimą.

 

Manau, filmui pavyko perteikti „gerojo“ boso įvaizdį, kuris mažai kuo skiriasi nuo, tarkim, boso-mafijozo iš animacinio serialo „Simpsonai“. Dviveidiškumas ir garbės troškimas prislopina pagrindinio veikėjo gerumą, parodo jo įvairias puses, todėl atrodo, kad Blanco ne tiek vadovauja įmonei, kiek nesąmoningai kuria intrigas ir jomis laviruoja, meluodamas visam pasauliui, tačiau neatrodo, kad filmui rūpėtų parodyti viso to dramatišką kainą, sakyčiau, priešingai – tai Blanco gyvenimo kasdienybė ir tikrasis stresinis darbas laviruoti tarp to, kas esi viešoje erdvėje ir kas esi kitos svarstyklių lėkštelės pusėje yra reikalingas boso adrenalinas ir tikroji boso profesinė veikla.

 

Filmas grįstas komiškomis situacijomis, tačiau tai nėra tiesmuka parodija, todėl daugeliu atveju tikėtis iš filmo prifarširuotų anekdotų neverta, nes jis fokusuojasi į dvilypio turtingo asmens grimasas. Filme yra ir klišių, pvz., tos meilužių ir žmonų situacijos, galios žaidimo svertai, darbinis mobingas, šantažai, nusitašymai vipinėse klubo vietose su perpus jaunesnėm merginom – visa tai neblogai atpažįstama iš komercinio kino, tačiau režisierius ieško balanso tarp komercinės pateikties ir savito žiūros kampo, todėl bendrame rezultate filmas pavyko kiek kitoks, nei buvo galima numanyti. Savitas pasakojimo braižas, šiek tiek solidesnis humoras ir išvystytos socialinės hierarchijos dviprasmybės, kurios neblogai dera su nuolat filme akcentuojama svarstyklių simbolika, tačiau bent man, neskaitant J. Bardem pasirodymo, filmas vietomis buvo prėskai nuobodokas, mažai provokatyvus ir slystantis pernelyg masėms pataikaujančiomis scenomis, todėl belieka sutikti, kad tai įkyrus festivalių hitas, bet iki galo taip manęs neprajuokinęs ir nesuintrigavęs.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Lenkija, pakelės maistas, užeiga: Dwór u Antoniego (komentarze, recenzje, jedzenie, menu)

 Sveiki, 

 

Vasarą prisikaupė visokiausios informacijos, o kai reikia pasidalyti, visada pristinga laiko, bet tiek jau to, tam yra gūdžios žiemos ir temstantys rudens vakarai.

 

Kur sočiausia ir skaniausia pavalgyti pigiai ir pagal lietuvišką didelį skrandį? Kažkada norėjau pasidaryti sau kelionių žemėlapį su nuorodomis į tokias vietas, tačiau, matyt, to nebus, nes eksperimentuoti vis dėlto yra smagiau, nei vis toje pačioje vietoje. Tačiau yra žmonių, kurie klausia važiuodami ilgą kelią per Lenkiją, kur jiems gausiai ir skaniai pavalgyti ir atsigerti, kad kelelis nedulkėtų. Aš sakau, kad kuo puikiausiai karčemoje Dwór u Antoniego, greitkelyje įsikūrusioje užeigoje, kur labai pigiai už zlotus (jei mokate kortele, iškart konvertuoja iš eurų, labai patogu!) galite prisikimšti tiek, kiek lenda.

 

Manęs neįspėjo, kokios čia porcijos, tad paskaičiavau eurais, kad tai turėtų būti koks nykus kepsniukas špygos didumo, bet – nė velnio. Kai atnešė patiekalą, net žagtelėjau – prisivalgytų trys žmonės! Porcijos labai didelės, aptarnavimas pakankamai greitas net didelio autobuso keleiviams. Taigi.

 

Jūsų Maištinga Siela