Maištinga siela

2023 m. balandžio 24 d., pirmadienis

Filmas: "Drambliažmogis" / "The Elephant Man"

Sveiki,

Tikra istorija paremta David Lyncho sukurta kino juosta „Drambliažmogis“ (angl. The Elephant Man) (1980) jau yra tapusi kino klasika. Tiesa, apie deformuotus žmones, išstumtus iš visuomenės akiračio į cirko ar visiškų valkatų soc. periferiją, yra ne vienas. Pirmiausia į galvą šauna filmą su dainininke Cher „Kaukė“ (1985), kai kurie serialai, kurie vaizduoja cirko artistus arba visiškus freak žmones. Vienas švelniausių pastarojo adaptacijų yra panašią diagnozę turintis berniukas, apie kurį susuktas filmas „Stebuklas“ (2017) su Julia Roberts, pastarasis jau kalba apie šių žmonių sudėtingą integravimąsi į normalią visuomenę.

Visgi D. Lynch remiasi senesne biografine istorija (XIX a. pab. – XX a. pradž.), tad filmas kartu ir šiek tiek kostiuminis, tačiau kalba apie cirke pristatomą neapsakomo baisumo monstrą Džoną Meriką, kuris paprastai net neparodomas, nes pernelyg šlykštus ir drąsiausiems iš drąsiausių yra pristatomas kaip dramblio ir žmonių hibridas. Galiausiai tariamu monstru susidomi vienos klinikos medikas Frederikas, kuris ima rūpintis Meriku, kol galiausiai klinikos savininkams įrodo, kad monstras ne tik ne silpnaprotis, bet ir turi jaurų emocinį intelektą ir geba ištisai cituoti Šekspyro tekstus. Kol visuomenėje Džekas pristatomas kaip sensacija ir su juo nori susitikti garsiausios ir gražiausios miesto moterys, naktimis jį lanko piktavalis sargas ir atveda lėbautojus girtuoklius, kurie tyčiojasi iš dramblį primenančių deformacijų.

Filme iš esmės brėžiama provokatyvūs dvigubi standartai. Iš vienos pusės drambliažmogiui cirke suteikiamos itin prastos sąlygos, veikėjo patologija tampa pramoga už grašius, tačiau patekęs į aristokratų pasaulį drambliažogis tampa tik dar viena parodomąja beždžionėle, su kuria stengiasi susipažinti aplinkiniai. Kur yra toji riba tarp tariamo žmogiškumo ir slepiamo pasibaisėjimo? Drambliažmogis jautriai atskleidžia anglų kultūros dvilypumą ir normatyviojo pasaulio agresiją, kuris ir šiandien, ypač Lietuvoje, kur vyrauja seno sovietizmo įdiegti įsitikinimai, kad normalumas yra geriausias bilietas į laimę, paaukojant savo unikalumą ir išskirtinumą. Nors mūsų visuomenė sparčiai progresuoja ir jame jau gali funkcionuoti individas su savo „keistenybėmis“, tačiau dar daug tokių žmonių lieka socialinėse periferijose. Žinoma, šį filmą galima žiūrėti ir kaip biografinę istoriją ir kaip metaforą.

Filme pasirodo tokios žvaigždės kaip Anthony Hopkins ir monstrą suvaidinęs John Hurt, kurie šiame filme žiūrisi įtikinamai, ypač Hopkinsas. Visgi žiūrėdamas filmą atgaminau, jog gilioje vaikystėje būsiu matęs šią juostą, ir neįtikėtina, kad kai kurie kadrai taip ryškiai iškilo, jog nustėrau, jog beveik negirdėtas filmas rezonavo su tuo siaubu, kurį patyriau žiūrėdamas „Drambliažmogį“, kai buvau vaikas. Visgi didžiausias siaubas ne drambliažmogio išvaizda, bet tai, ką normatyvi visuomenė padaro su tais, kurie neatitinka standartų (reikėjo ištiso Šekspyro, kad tave imtų laikyti žmogumi!). Geras, išlaikytas filmas, kuriam iki šiol netrūksta dvasios. Įdomu, kad cirko berniuko-pasiuntinuko vaidmenį atliko Dalios Ibelhauptaitės vyras Dexter Fletcher – mirk, bet niekaip nebūčiau atpažinęs.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

2023 m. balandžio 23 d., sekmadienis

Filmas: "Gyventi" / "Gyvenimas" / "Living"

Sveiki,

Neslėpsiu, kad nemažai tikėjausi iš šiais metais „Kino pavasaryje“ pristatytos britų dramos „Gyventi“ (kai kur verčiama „Gyvenimas“) (angl. Living) (2022). Prie scenarijaus (jis gan senai parašytas) dirbo tokios žvaigždės kaip Kazou Ishiguro ir Akira Kurosawa. Istorija mus nukelia į 1950-ųjų Londoną, kur aiškiai po karo susikristalizavo moterų ir vyrų pozicijos, o svarbios miesto „galvos“ primena nepajudinamus diktatorius, kuriems preciziškai lankstomasi ir bijoma paprieštarauti, vyrauja nesmagi, šalta, niūri viršininko kulto dvasia. Pagrindinis veikėjas Viljamas, jau garbaus amžiaus žmogus, dirba svarbų biurokratinį darbą, nuo kurio priklauso miesto gerovė, tačiau darbas jam neteikia džiaugsmo, dirba atmestinai mechaniškai ir neatrodo, kad jam rūpėtų kitų problemos...

Visgi kortas sumaito Viljamo mirtina diagnozė, kuri apverčia biurokrato gyvenimą ir staiga (kaip netikėta!) suvokęs savo mirtingumą ima regėti ne tik pasaulį kitaip, bet ir bendrauti be socialinio statuso teikiamos arogancijos, pajausti gyvenimo džiaugsmą būnant tarp žmonių. Pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Bill Nighy išties susidorojo puikiai, už šį vaidmenį buvo nominuotas savo pirmajam „Oskarui“ ir, galiu pasakyti, kad jis gerai perteikė snobiško, atbukusio ir šalto brito vaidmenį, susitelkdamas į tam tikrus charakterio ir išraiškos ypatumus.

Visgi, nors filmas puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, man jis vienas nuobodžiausių šiemet „Kino pavasaryje“. Filmo problema neįponuoja, netgi snobiškai įkyriai deklaratyvi kaip ir pats pagrindinis veikėjas. Žiūrėdamas vis prisimindavau Č. Dikenso „Kalėdų giesmės“ veikėją, kurį aplanko trys dvasios ir jam parodo jo gyvenimą, tad suvokęs savo skriaudas jis ima ir pasikeičia. Iš esmės ir Viljamas daro tą patį, tad visas filmas yra jo paskutinis pasispardymas, tiesa, labai šabloniškas ir nuobodus: išgėrimas bare, pokalbiai su jauna buvusia darbuotoja, keletas netikėtų tuo metu etiketų pažeidimų, naujos skrybėlės pirkimas ir keli geri nuveikti darbai iš profesinės perspektyvos. Visa kita tiesiog... nejaudina, kaip ir ta iki gyvo kaulo įgrisusi ir nusibodusi vėžio ir atsisveikinimo tema, kine matyta jau šimtus kartų, tad šis filmas absoliutus siužetine prasme šablonų šablonas.

Visgi likus 20 minučių iki filmo pabaigos, kai Viljamas galiausiai miršta taip savo sūnui ir nepasakęs, jog visą laiką žinojo savo diagnozę (banalu iki panagių!), o ponai darbininkai važiuodami traukiniu staiga ima drėbti didaktines frazes: „ponai, prisiekime, kad nuo šiol elgsimės taip, kaip elgėsi ponas Viljamas...“ Nebeištvėriau ir tiesiog išjungiau, nes sunkiai virškinu 90-ųjų literatūrinius dialogus su deklaratyviomis didaktinėmis nesąmonėmis, kurios akivaizdžiai sugriauna natūralų tikrovės vaizdinį, kurio, tiesa, per visą filmą beveik nėra, tad nepatikėjau nei Viljamu, nei ta preciziškai britiškai pabrėžiamą kultūrą, nei karikatūriškumu, nors filmas gal ir patiks laikmečio dekoracijas mėgstantiems žiūrovams su atpažįstamais siužetiniais vingiais.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Kas yra Pasaulio medis? Pasaulio medžio reikšmė (mitas, mitologija, pasaulio samprata, mitinis mąstymas)

Sveiki,

Daug ką galima paaiškinti, arba nusipiešti turint galvoje Pasaulio medžio vaizdinį. Apie Pasaulio medžio reikšmė žmonių kultūroje nagrinėjama ir 9 klasėje:

„Sukurtas pasaulis mitinėje vaizduotėje siejamas su centru – dangų, žemė ir požemį jungiančia ašimi. Norberto Vėliaus straipsnyje „Sistemos metmenys. Pasaulio medis“ teigiama: „Tariamasis pasaulio medis yra tris visatos sferas (požemį, žemę ir dangų) peraugęs medis, kurio šakose paprastai vaizduojami dangaus dievai, saulė, mėnulis ir paukščiai, prie šaknų – požemio dievai, žuvys ir gyvatės, o prie kamieno – žemės dievai, gyvuliai. Šitaip vertikaliai padalijus visatą aiškiai išskiriami priešpriešos „žemai – aukštai“ poliai ir centras (ant žemės po medžiu), kuriame vyksta ritualas.“ Kiekviena tauta kuria ir tobulina savąjį pasaulio modelį. Struktūrizavęs erdvę ir laiką, jų dalis paskirstęs atskirų dievybių globai žmogus jaučiasi saugus, o tai būtina norint būti produktyviam bendruomenėje.“

Pateikiu iliustracijų, susijusių su Pasaulio medžio vaizdavimu.