Šios dienos citata: žurnalistė Liepa Želnienė, nekenčianti mokytojų, demonstruoja manipuliacinės žiniasklaidos braižą

 Liepa Želnienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sveiki,

 

Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.

 

Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą, nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų, dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo, pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?

 

Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu, kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?

 

Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“ kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...

 

Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau, atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose. Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina, nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus, kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia, laukia...

 

Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė, tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai, nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti, dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo, nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.

 

P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino LRT čia, jį ir galite paskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvaras, kuriame vaidenasi" / "Haunted Mansion"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Sekmadienio vakarą nesinori nieko įnoringo, todėl renkuosi ką nors pramoginio turinio ir kaskart sudrebu filmui prasidėjus, nes tenka kažkaip save apgauti ir negalvoti, jog eilėje laukia dešimtys kur kas vertesnių filmų, nematyti tų įsiėdusių šablonų ir nevykusių režisūrinių sprendimų. Labai panašiai nutiko su Justin Simien režisuota siaubo komedija „Dvaras, kuriame vaidenasi“ (angl. Haunted Mansion) (2023), kuris iš tikrųjų yra 2003 metų su aktoriumi komiku Eddie Murphy perdirbinys. Senesnioji versija kritikų buvo sumalta į miltus, naujausioji pasitikta gana abejingai.

 

Istorija apie senus vaiduoklių namus su Viktorijos epochos girgždančiais laiptais, gausybe voratinklių, kilimų ir senų paslėptų kambarių už kabančių portretų, manau, mane traukė nuo pat vaikystės. Šįkart gotikinis spiritualinis filmas nukelia į Naująjį Orleaną ir viskas daugmaž vyksta pagal senojo filmo struktūrą. Pamažu apsėstas namas su 999 dvasiomis įkalina motiną ir sūnų, o vėliau ir vaiduoklių tyrinėtoją skeptiką su netikru egzorcistu. Žodžiu, jau nuo pat pradžių, vos tik pasirodo vaiduokliai, aišku, kad filmas konstruojamas ne į siaubo žanro rėmus, bet į pramoginę parodiją – žodžiu, svarbu, kad būtų linksmai, kad gėris nugalėtų blogį, o visi pagrindiniai veikėjai pabaigoje dar su visais netikėtai draugingais tapusiais vaiduokliais puotautų ir netgi žiūrėtų vaiduoklių kabaretinį šokį. Tiesa sakant, taip ir įvyksta!

 

Filmas silpnas, tipinis, daug multiplikacinių elementų, tačiau labiausiai nuvilia primityvoka siužetinė linija, kuri apeliuoja į folklorinius štampinius pasakojimus ar panašias ekranizacijas, kai veikėjams reikia kokio nors realaus daikto, burtų knygos, kad padarytų užkeikimą. Prikaišioti juokeliai atrodo lėkšti, neoriginalūs, tačiau visiems iki panagių suprantami. Artimiausia, kas šovė į galvą, buvo kultinio Helovyno filmo „Fokus pokus“ dalys, kurios pirmoji dalis sukurta, vaje, jau prieš 30 metų, tačiau niekas nepasikeitė, tos pačios komiškai apipintos teatralizuotos mizanscenos su vienkrypčiais veikėjais, o pagrindinis dar ir netekęs mylimosios (kaip netikėta, nors už pilvo griebkis!) absoliučiai nereikalingas ir negraudinantis siužetinis inkliuzas visoje toje parodijoje. Matau tik dvi išeitis: arba kūrėjams reikėjo absoliučiai tapti chuliganais ir išardyti filmo struktūrą iki pasiutusio parodijos atomo, arba ieškoti neregėtų siaubo gotikos elementų, naikinant klasikinius masinio žiūrovo pataikavimo būdus per primityvius naratyvus, kad filmas bent įsimintų iki kitos Šiurpnakties. Bet, deja... Gausus aktorių asorti ir jų sukurti karikatūriniai vaidmenys labai disnėjiški, nuobodūs, įdomūs nebent tik dėl kostiumų ir sąlyginių efektų.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Olga Tokarczuk "Jokūbo knygos" / "Księgi Jakubowe"

 

Laba,

 

Kartais atrodo, kad šis skaitymo blokas ir sunkumas nugulė ant mano skaitymo stalelio per ilgai. Iš esmės ir kankinuosi truputį, nes niekaip negaliu užbaigti, iš kitos pusės aiškiai protu suvokiu šios knygos sudėtingą matricą ir įdomumą. Dar reikia perskaityti keletą knygų, kurios liko, kad išsivaduočiau ir pereičiau prie kokios nors „patogesnės“ literatūros. Kur jūs dabar esate įstrigę?

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Thalia – Thalía's Mixtape [vinyl / LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Thalia – Thalía's Mixtape [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Eva Razbadauskienė (Eva Ra Art) PC Molas Klaipėdoje pristatė tapybos parodą

 Sveiki,

 

Klaipėdoje, Prekybos centre „Molas“, organizuojama Evos Razbadauskienės paroda „Eva Ra Art“, kurioje eksponuojami dideli, ryškūs dailės kūriniai. Dalijuosi.

 

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos citata: Gytis Norvilas apie literatūros premijas

 

Sveiki,

 

Ar reikia Lietuvai dar daugiau literatūrinių premijų? Tokį klausimą kelia poetas Gytis Norvilas ir svarsto straipsnyje Kasdienių premijų duok mums šiandien, arba Visiškas murakamis apie premijų reikšmės menkumą, atsilikusį nuo šiandienos tikrovės, pasenusius ir kolūkiais dar tvoskiančius premijų kriterijus. Iš kitos pusės, aš suprantu Novilą, jis žvelgia iš nacionalinės perspektyvos ir, atrodo, kad tų premijų išties per daug, o kai kada tokios menkos, kad, atrodo, girdžiu pirmąkart, nes jų laimėtojai niekur neskelbiami,  nebent regioninėje spaudoje.

 

Visgi galvoju apie regiono kultūrininkus, kurie iš savo krašto istorijos bando išspausti viską, kas taptų nors kiek patrauklu regioniniams turistams ir tų kraštų moksleiviams, tad ir tos premijos tampa lengva forma prisikviesti kokį nors rašytoją. Nežinau, kiek pasiteisintų ir kiek važiuotų rašytojų į provincijos rezidencijas kurti ir dalyvauti vietos kultūros veiklose, kai dažnas rašytojas dirba etatu kur nors kitur, o rašo po etatinio. Ar bus visur ten suvažinėti ir patrauklu? Bet gal geriau nei dar viena premija rašytojui, kuris vaizduoja kaimą šiuolaikinėje lietuvių prozoje...

 

Šmaikščiosios premijos, kaip antai „Žemaitės tašės“ premija atrodo tikrai patraukliau nei kokia Salomėjos Neries ar Ievos Simonaitytės premija, kurią, tiesą sakant, pasidalija tarpusavyje pakaitom tie patys rašytojai, komisijos nariai. Nėra ko čia slėpti, patys rašytojai yra ir tie patys kritikai, o kadangi didžiausias Vilniaus elitinis rašytojas pažįsta vienas kitą, nes sėdėję užstalėje, tai ir kritikuoti kaimyną viešai kažkaip negerai, geriau jau atskirai, laiškais ar rūkomajame, kad ne taip skaudėtų.

 

Gal kiek kitaip regioninėse premijų variantuose, kur toliau nuo išpuikusių Vilniaus rašytojų, esančių savame ratelyje. Na, neturime mes normalių nei premijų, nei kriterijų. Kodėl net aš renkuosi verčiau Bookerio premijos laureato knygą, o ne kažką iš Metų knygos penketuko? Nes žinau, kad Bookeris retai nuvilia, o Metų knygos penketukas – jau loterija. Mažai tautai su mažos intrigos literatūra tikriausiai per drąsu turėti tiek vietinės reikšmės premijų, kurių retsykiais nėra net kam įteikti. Kitą vertus, nors nieko prieš neturiu, tačiau tie patys 15 rašytojų metai iš metų kalbina ir moderuoja vieni kitus tuose pačiuose tęstiniuose literatūros festivaliuose, todėl primena nugaros kasymą (aš tau, tu man pakasai) ir gauni iš to šou, keletą straipsnių literatūrinėje spaudoje. Naujiems rašytojams nelabai, tikriausiai, yra vietos, nes šie pamatę kietą ir dažnai rūstų kritikos veidą (paprastai tų, kurie sako, kad kritikos nėra, o smagiausia prilupti pradedančiuosius, su kuriais už stalo dar nebuvai), šis „įšventinimas“ baigiasi tuo, kad literatūriniai perspektyvūs chuliganai labai greitai suvokia, jog literatūros aikštelė jiems nepriklauso ir pustosi padus, nes kitur gal sėkmingiau ir lengviau. Kitaip sakant, turi būti kietas eidamas į literatūrą, nes premija viena kita ir ąžuolo vainikas gali labai suklaidinti, jog atėjai ten, kur tave pasitiko, o staiga apsižvalgęs suvoki, jog tai Trojos kiemas ir tenka kariauti, nusimetus ąžuolo vainiką.

 

Jūsų Maištinga Siela   

Aktualijos: Mokytojų streikas, Gyvenimo įgūdžių pamokos, biurokratinis Švietimo ministerijos dinozauras

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu daug galvoju apie mokytojus ir tai, kas vyksta viešojoje erdvėje. Seniai nemačiau tokios aferos, tikriausiai nuo Antrosios pensijų kaupimo reformos reikalų. Mane vis dar stebina, kad atsiranda pašaliečių, kurie nei dienos nedirbę švietimo sistemoje, turiu galvoje konkrečiai pedagogikos srityje, ne kur nors Ministerijos apaugusiais lašinių etatais pašonėje, imituojant klerkų atseit labai reikalingą darbą, taip drąsiai žarsto patarimus ir „žinias“, įskaitant ir poną ministrą Gintautą Jakštą, skaitantį neretai melagingą informaciją iš patarėjų paruoštukų. Čia panašiai kaip įsteigiamas kontrolieriaus etatas, o kad tą kontrolierių pakontroliuotų ir pažiūrėtų, kaip jis dirbs už 800-1000 eurų, įsteigiamas visas komitetas su patarėjais, kurie jau uždirba 2000-3000 eurų. Aišku, tai senas internetinis anekdotas, bet jis šiandien kaip niekada tinka išvešėjusiam, išsikerojusiam Švietimo ministerijos biurokratiniam dinozaurui nusakyti. Ir tas dinozauras toli gražu nenusiteikęs dėti kiaušinius, priešingai, primena gyvatę, ryjančią savo uodegą t. y. pačius pažeidžiamiausius – pedagogus, kurie iš esmės yra jų darbdaviai, nes juk ir dinozauras turėtų suprasti, jeigu nėra mokytojų, nėra mokyklos, o jei nėra mokyklos, lekia pragaran ir Ministerija.

 

Man iki šiol nesuprantama, kai kokia mamytė leidžia sau rėkti, kad uždirba 800 eurų (suprask, tikrai sunkiau dirba už mokytoją, jie net kokias vasaros atostogas turi, tik įdomu, ką per tas atostogas veikia tie mūsų mokytojai?) ir toji mamytė negali nusamdyti korepetitoriaus, nes atseit mokytojas nieko neišmokina, o pačios kišenė neišgali. O ką galima išmokyti, jei vaikas į pamokas net sąsiuvinio negali atsinešti, sugeba vos 1 minutei į švieslentę susikaupti, sakinio neparašo, nes už ketvertus buvo ištemptas į aukštesnę klasę su pradinuko lygmens gebėjimais, bet puikiai suka biznį tualete platindamas narkotikus, valdo susirašinėjimų ir sekimo tinklą (čia ne apie visus), nes namuose nesužiūrėtas, dienyno pažymiai mamytei yra kosmosas, nes ir vėl pamiršo slaptažodį arba vaikas, kaip tyčia, tą slaptažodį ir pakeitė. Toji mamytė pirmoji turėtų stoti su plakatais už mokytojus, kuriems turėtų būti sudarytos sąlygos labiau mokyti sūnelį, o ne levituoti su varnomis klasėje, kol kas nors jį pastebės. Bet taip nenutiks, nes mamytė net nežino, kokios yra mokyklos problemos, ir ji nenori jų nei žinoti, nei matyti, tik išmokykite mano sūnelį dešimtukui, nes tai jūsų darbas! Kitaip sakant, muškite per galvą, kad padarytų tai, ką reikia, bet tik tiek, kad nereiktų iki policijos. Kai klasėje 30 mokinių su skirtingais poreikiais, skirtingais gebėjimas ir nusiteikimais bei kultūriniu elgesiu, nieko nuostabaus, kad didelę pedagogų energiją suėda visos situacijos suvaldymas, o ką jau ten šnekėti apie individualias konsultacijas pamokos metu, tad ir ateinantis įtraukusis ugdymas bus toks pravalas, kokio visuomenė dar nematė.

 

Ar tikrai reikėjo panaikinti specializuotas mokyklas, kuriose išties buvo po mažai vaikų klasėse ir dirbo TIKRI ir patyrę specialistai, o ne bendrai ką tik baigę pedagogai, neturintys žalio supratimo, kaip dirbti su kitokiais vaikais, kurie net nežino, ar geba mokyti vidutinių gabumų mokinius, su kuriais reikia irgi tvarkytis. Tai tikriausiai belieka daryti tai, ko nenori ministerija: tėkšti prašymą ant direktoriaus stalo, jog šio vaiko klasėje nemokysi, nes neturi jokių kompetencijų daryti šou, kai nuo paties mokytojo dėl duomenų apsaugos įstatymo slepiami vaiko sutrikimai t. y., mokytojas ekstrasensiniais testais turi rasti laiko ištestuoti, ištardyti mokinį, kad žinotų, kaip dirbti su juo, o tai turėtų vykti, žinoma, pamokų metu, prie kitų 29 mokinių, kai jau iš tikrųjų pažeidžia mokinio teises į orumą (arba visada galima ignoruoti ir nematyti, tegu sau sėdi tie vaikai, nes atlyginimas gi ne už tai mokamas, palyginimui, mokytojas į rankas už pamoką gauna 7-8 eurus, su verslo liudijimu korepetitorius 35-50 eurų, priklausomai nuo mokomo dalyko). Kodėl šūdalai-makalai yra prastumiami su milijoniniais finansavimais, o mokytojams vis nėra pinigų? Nes kai kas iš Ministerijos labai laižo ES tešmenis, kurios duoda pieno, tiesa, tik dinozauro galvoms, bet ne darbo liaudžiai, kurie ir turės visą tą grožį „nudirbti“ už beveik tą patį apmokėjimą. Įsivaizduojate, kaip jiems sunku pasakyti NE Europos Sąjungos pinigams? Juk po to išvis gali jų nebegauti...

 

Biurokratinis išvešėjimas yra būtent NŠA ir Ministerijos produktas t. y., ta sistema, į kurią patekę mokytojai iš esmės vergauja popieriukams; lentelė šen, lentelė ten, surink, pasirašyk, suvesk skaičiuok, susek, išsiųsk, pristatyk, pasiaiškink, charakterizuok, bendradarbiauk, skųsk ir skųskis, persekiok, išsiaiškink, iškratyk, budėk, prižiūrėk, matyk ir protokoluok – kiekvienas nusičiaudėjimas jau reikalauja popieriukų, štampų, parašų, kiekvieno vaiko pažanga ar nepažanga, sunkumai, budėjimas tualetuose, policijos abejingumas, liberalūs įstatymai, leidžiantys vaikui smurtauti prieš kitus mokinius ir mokytojus, yra viso to grožis. Rimtai. Prisimenate mokytoją, kurį pritalžė keturiolikmetis, jau žinomas policijai? Ogi pirmiausia buvo apskųstas pats mokytojas, kuriam buvo primesta laikyti tvarką klasėje, nes tai lyg ir ori jo darbo vieta ir jo darbas lyg ir mokyti, o ne ožius tramdyti. Agresoriaus Adamsų šeimynėlė surašė pirmiau pareiškimą, jog mokytojas smurtavo, pamiršdami žodį gynėsi. Kas pirmas į policiją, to tiesa, ar kaip čia? Aišku, bijodami, kad pirmiau mokytojas kreipsis į teisėsaugos instancijas. Smurtautojui iškart tarnybos teikia psichologinę pagalbą, o mokytojas yra niekinis, pats išsilaižys žaizdas, juk suaugęs, jo ginti visai nereikia, reikia ginti nepilnametį smurtautoją. Nuo kada pasaulis apsivertė? Štai kaip veikia kasdienybėje šios istorijos, kurių 99 procentų nemato visuomenė, jeigu kas nenufilmuoja ir neįdeda į YouTube. Visos sąlygos žeminti ir trypti. Patraukli ta pedagogika, nieko nesakau.

 

Visgi kažkas vienos mokytojos paklausė streiko metu, jeigu tokios blogos sąlygos, kodėl jūs liekate dirbti mokykloje, negi iš dyko heroizmo? Mokytoja labai gerai atsakė, jog visame savo darbe vis dar mato prasmę, vis dar tiki, jog didžioji dalis vaikų pasiima geriausia, o ir pats mokytojo darbas, nepaisant biurokratijos, tėvų skandalistų, pasitaikančių agresyvių vaikų, yra gyvas, įdomus, cirkuliuojantis, o tas nesąmones turėtų stabdyti įstatymais ir viskas turėtų prasidėti nacionaliniu sąmoningumo lygmeniu, kitaip sakant, pagaliau ir G. Jakšto irštva pakelti povo plunksnas ir pasireikšti. Vienas mokinio „ačiū už pamoką“ nustelbia dešimtis baisiausių replikų „mano tėvas papjaus tave po pamokų“. Gal ir tiesa, gal ir ne, juk ir mokytojų būna pačių įvairiausių. Pilna tokių nusivylusių profsąjungomis, derybomis su Ministerija ir kurie jau nebestreikuoja, nes yra paskaičiavę metelius ar du dar padirbti mokykloje, o po to eiti pensijon ir uždarbiauti korepetitoriumi, nes privačiau labiau pasimoka, o ir nepalyginamai psichologiškai bei fiziškai saugiau.

 

Jau juokiausi iš žodžio iššūkiai, kurį nuolat vartoja Ministerija ir jų klerkai. Bet tai juk pakeistas žodis sunkumai, kuriuos kaskart pridaro būtent šis biurokratinis dinozauras. Argi neironiška, kad pati Ministerija su visomis švietimo institucijomis tampa priešu pačioms mokykloms, nes švietimas – tai iššūkis sunkumai. O ką ministerija padarė, kad tų iššūkių sunkumų būtų mažiau? Tik juos daugindama kaskart iš dviejų, nes ES pinigėliai ir vėl atkeliavo pakete, reikia prastumti naujas idėjas ir reformas. Pavyzdžiui, daug diskusijų sukėlusios gyvenimo įgūdžių pamokos su ištisu biurokratiniu Seimo nario Lino Slušnio ir jo žmonos Daivos (Šukytės) Slušnienės burbulu tik parodo, kaip lengva kiršinti ir diegti pinigus ten, kur jų visai nereikia, nukreipiant akis nuo įsisenėjusių sisteminių problemų. Netikėtai vienuolikmetė tapusi nėščia (ir iš to Slušnys tikriausiai trina rankutes), aišku, jog ji jau seniai žino, kaip atsiranda vaikai, o jei ne, tai jos partneris šešiolikmetis tai tikrai, juk gyvenama internetiniame amžiuje, kur net septynmečiai tau pasakys, kaip atsiranda vaikai ir kam reikalingas prezervatyvas. Net neabejoju, kad šiuo skandalu, kuris tikriausiai atsirado ne dėl lytiškumo, o dėl socialinio liberalizmo, kuris leidžia daryti, ką tik nori nepilnamečiai, negalvojant apie pasekmes. Kur Morganos konsultacijos ir psichologinė pagalba? Ar jos partijos tam tikros idėjos, kurios gausintų panašius atvejus, yra tikrai tai, ko mes norime? Juk vaikai nėra sąmoningi ir pamatuojantys pasekmes, jiems reikia rėmų ir saugiklių, o tik po to apkabinimų, bet tai jau kita tema...

 

Manau, nuo Ministerijos sukirmijusių galvų prasideda visas visuomenės supriešinimas, pasitelkiant melo statistiką apie streikuojančių mokytojų skaičių, apie jų vidutinius atlyginimus ir apie mokytojų trūkumą. Jeigu net jau paprasti matematikai eina dėstyti fizikos, nes nėra kam, o Ministerija laukia kitų rinkimų, todėl „išmintinga“ nieko nesiimti ir toliau vemti savais skaičiais, dangstant popierėliais apnuogintas melo genitalijas. Matome akivaizdų propagandinį politinį melą, kurio aukomis tampa mokytojai, pastaruosius dar bandoma nupiešti kaip parazitus (prisiminkite Audriaus Skaisčio „broilerius ir komuniagas“) prieš tėvus, kurie neturi kur palikti vaikų. Įsivaizduokite, iš pačių tėvų buvo siūlymų streikuoti vasaros mokytojų atostogų metu; koks įžūlumas, gerai pagalvojus, nes mokytojas turi pagailėti vaikų dėl aukštesnių interesų, o jo gyvenimas ir vėl nesvarbus; sakyčiau, mokytojas ir gaili tų vaikų, juk ir dėl jų protestuoja, nes gerinant pedagogų darbo sąlygas nepalyginamai, mano supratimu, gerėja ir mokinių švietimo kokybė, o ne priešingai – koks būtų poveikis, jeigu mokytojai streikuotų atostogų metu, aš nežinau, matyt, vėl taptų pajuokos objektu). Maždaug 10 šaukštų druskos ant žaizdos ir tegu tėvai sukyla prieš mokytojus, o mes, Ministerijos klerkai, palauksime naujų rinkimų – taip dabar atrodo situacija iš šalies.

 

Juokingiausias yra nuostabusis populizmas, kuris vėl rodo, kad švietimo prioritetai su mokytojais tėra tik politikų šachmatų figūra ir asmeninių versliukų plėtimas. Pamenate Saulių Skvernelį, kai mokytojai streikavo 2018 metais? Jis juos pavadino teroristais, o konservatoriai mokytojams nešė pro langus picas ir tortus, reikšdami paramą ir suokdami prieš kameras daineles apie tai, kokie vargšai mokytojai ir kokie blogi žalieji ir valstiečiai. Šiandien konservatoriai valdžioje, o kur picos ir tortai, kur atjauta? Neįtikėtina, bet dabar Skvernelis Rimos Urbonaitės laidoje netikėtai atjaučia savo kažkada pavadintus teroristus ir žeria priekaištus konservatoriams. Kai kompaso rodyklės sukasi pagal tai, kas valdžioje, man akivaizdu, kad Skvernelis ir Šimonytė bei jų partijų prioritetai taip ir lieka tik vidaus interesai, pūlingomis žarnomis apraizgyti, kitaip sakant, tiek vieni, tiek kiti yra tie patys šunsnukiai, kosmetiškai dirbantys ne Lietuvai, o savo interesams. Kaip mano senelis sakydavo, tegu eina jie visi peklon.

 

Jūsų Maištinga Siela