Maištinga siela

2024 m. liepos 20 d., šeštadienis

Vinilinė plokštelė: Empire of the Sun - Two Vines [vinyl / LP] (2016)

Informacija apie albumą: Empire of the Sun - Two Vines [vinyl / LP] (2016)

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 56: dėk pastangų, kad būtum laimingas

Sveiki,

Pas mane, kaip ir tikriausiai pas daugelį, yra toks įsitikinimas, kad laimė turi mus savaime ištikti, kad ji yra Fortūna, pokštininkė, kuri bet kada gali pasirodyti už kampo ir dingti, vos tik ji panorės. Kitaip sakant, galvojame, kad laimė, įkvėpimas, pakylėjimas, gera gyvenimo bangos ketera mūsų banglentės judėjimo krypčiai turi tiesiog ateiti tinkamas laikas, tačiau niekas mūsų nemokė, kad laimei atsirasti reikia pastangų. Juk pastangos – tai darbas, o kas dirbdami būna laimingi? Pasižiūrėkite į šį piešinį – laimė be pastangų virsta nuoboduliu, o galiausiai ji vis aplanko rečiau ir rečiau. Panašiai kaip sėkmingas Teleloto bilietas. Pirk nepirkęs – kaip nieko, taip nieko.

Laimei rastis reikia planavimo ir pastangų, bet ne tos karinės parengties, o kūrybinės, leisti sau saugiai rizikuoti išmėginant naujus dalykus pagal galimybes. Įsivesti į savo gyvenimą naujų eksperimentų ir pojūčių. Gal banaliai nuskambės, bet rašant šias eilutes atėjo prisiminimas, kaip skaičiau stilistės Agnės Jegelavičiūtės mintis, kad gyvenime pats geriausias dalykas yra nuolat keistis ir nebūti visada tokiam pat. Aišku, ji turėjo galvoje ne vien išvaizdą ir garderobą, bet ir polinkius, ir pomėgius. O aš žinau, kaip kartais norime didelių pokyčių, tačiau jų baidomės, nes esame apriboti įsitikinimų. Bet įdėti pastangą įdomiau gyventi ir išbandyti gyvenime įvairius dalykus reikia drąsos žaisti ir įsivaizduoti, kad gyvenimas nėra cementinis. Pastanga yra susiplanuoti įvairumo pasaulyje taip, kad galėtume eksperimentuoti užpildanti potyriais visą savo krūtinę ir gyvenimą gyvastingumu: aš gyvenu, aš esu, aš patiriu... Kad nebūtų taip, kaip eilėraštyje gruodis, kurį parašė Aistis Žekevičius: „[...] dekoracijos keičiasi / o mes sėdim toliau / apsikarstę šviesos šaltiniais / skaičiuojame nuveiktus darbus / ir kantriai laukiame pavasario.“

Daryk taip, kad gyventi būtų įdomu.

Maištinga Siela

2024 m. liepos 19 d., penktadienis

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie valstybės švietimo politiką ir kvailą aukštojo mokslo reformą

Sveiki,

„Prasidėjo pati tikriausia senojo akademinio feodalizmo restauracija – universitetai buvo verčiami ne mokslo ir kūrybos, o ES struktūrinių fondų ir projektų lėšų efektyvaus panaudojimo įstaigomis, kurias valdo ir kontroliuoja centrinės valdžios institucijos, dauginančios savo biurokratiją ir nuolatines ataskaitas bei vertinimus. <...> Universitetai tampa ekonomiką aptarnaujančia institucija. Valstybė apsimeta, kad turi švietimo politiką, o universitetai – kad gali ir nori koreguoti valstybės vykdomą politiką. O iš esmės tiesiog panaudojami ES pinigai ir valstybė kapituliuoja prie tarptautines korporacijas.“ Leonidas Donskis, 2012-2016 m.

Apie profesoriaus filosofo kritiką aukštojo mokslo reformai tikriausiai nėra galo – viską galima cituoti nuo A iki Z, tačiau puikiai susidėlioja, sakyčiau, ir veidrodinė pagrindinio ir vidurinio mokyklų išsilavinimo politika. Kad reforma buvo ir yra demoninio pobūdžio, neskaidri ir pajungta kaip veršis prie motinos Švietimo Ministerijos tešmens ir maitinama nuleidžiamais ir kontroliuojamais įstatymais, visiems tas akivaizdu. Kaip akivaizdu, kad aukštojo mokslas tarnauja ES pinigų kapšams ir numetamiems įvairiems projektams, kuriuos reikia visada kuo skubiau įgyvendinti ir aptarnauti aukštesnes instancijas.

Bet tai kas nutiko mūsų vidurinėse, gimnazijose, progimnazijose? Visai ta pati politika. Socialiniai pedagogai, psichologų armijos, įtraukusis mokslas, įvairios koncepcijos, iššūkiai, vizijos, iškvaišę papirkti politikai, kurie neturi nieko bendro su mokyklomis, lenda ir kuria projektus, kabinetus, o ministerija apstatyta kaip erkių kloaka, kurioje kabinetas ant kabineto veisiasi specialistai, patarėjai (tų patarėjų ketvertas kitų patarėjų) ir gaisrų gesintojai, kuriems reikia atskirų viršininkų, nes kontrolierius turi kontroliuoti kontrolierių... Mūsų švietimas, mokyklos ir universitetai baigia nusibaigti ataskaitomis, lentelėmis, įsisukę į skundų, duomenų lentelių pildymą, parašiukų rinkimą, tad iš esmės pritariu Leonidui Donskiui, kad geriausia švietimo padėtis buvo 1990-1996 metais, kada dar nebuvome parsidavę projektams, sucentralizuoti pagal lojalumą ir kyšius ir akademikai bei mokytojai turėjo orumo parodyti neišsilavinusiems isterikams vidurinį pirštą ir parodyti savo vietą. Tik dabar kvailam pusę dienos gali rodyti akivaizdžius faktus, o po savaitės sužinoti, kad vis tiek buvai viešai apšmeižtas ir ant tavęs institucijoje jau parašytas raštas – tai žeminanti švietimo sistemos karpa, kuri peraugo visų valstybės tarnautojų stogus.

Jūs pasižiūrėkite, kuo pavirto mūsų universitetai. Protai iškeliauja mokytis visur, kad tik ne Lietuvoje. Pas mus universitetai užgriozdinti azijiečiais ir afrikiečiais, nes lietuviai nenori! Arba ketvirtukininkai tampa specialistai nelankę paskaitų. Kas čia yra? Susinaikinimas ir proto nutekinimas, bet užtat kaip puiku dar vieną sertifikatą universiteto vestibiulyje pakabinti, kad įstaiga dalyvauja ar bendradarbiauja (dažniausiai kosmetiškai) su kokiu nors Slovėnijos universitetu, apie kurį retas studentas girdėjęs, dar retesnis ten buvęs.

Lygiai tas pats ir mūsų mokyklose. Projektai tiesiog pučiasi, pilietinės veiklos, akcijos, išvykos, tarptautiniai ryšiai, nuolaidžiavimas tėvų įgeidžiams – viskas kaip prašmatnioj kirpykloje, kad tik kas necyptų, nerėktų, nesiskųstų. Tarnaujama numestiems projektams, dažniausiai sukandus dantis, per prievartą, kosmetiškai, prabėgomis rašant šabloninius dokumentus, kaip vienos ar kitos lėšos sukištos buvo įgyvendinamos, klijuojant čekiukus. Idėjos, kūryba ir visapusiškas akademinis išsilavinimas palauks, pirmiausia reikia linksmai gyventi pagal kitų klumpes ir tai vadinti švietimu.

Maištinga Siela

Knyga: Aistis Žekevičius "Atlaidžiai šypsosi bedugnė"

Aistis Žekevičius. „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023. – p. 74.

„<...>

kol laiko yra

turėtume būti (p. 38).“

Sveiki,

Nedaug per metus perskaitau poezijos, tačiau paraštėje turėjau pasižymėjęs Aisčio Žekevičiaus (g. 1990) antrąją poezijos knygą Atlaidžiai šypsosi bedugnė, kurią išleido pamažu vis didesnę įtaką poezijos leidyboje daranti Bazilisko ambasada. Prieš pusmetį aptikau jo eilėraštį entropija, kurį skaičiau visiems, kurie netingėjo klausytis, nes tokios formos eilės man patinka, per jas atsiveria neįtikėtinos prasmės. Labai panašių eilėraščių galvojau, kad bus visame rinkinyje, tačiau gavau šį bei tą kito, nei tikėjausi.

Nedidukė poezijos knyga suskaidyta į keturis dalis, kurios turi juodas bedugnių užsklandėles, ryškinamos tam tikros temos ir potemės, svarbios poetui. Labiausiai iš jų išsiskiria pirmoji poezijos dalis, kuri skirta istorinės atminties liudijimams ir patirtims, kurių autorius negalėjo išgyventi. Vis skaitydamas galvojau, kiek svarbu yra tiesioginė rašytojo patirtis su tuo, ką rašai ir apie ką manaisi rašąs. Tarpukario Kaunas, tremtys, sugriauti miestai... Tai patyrimai atėję iš vadovėlių, dokumentikos, šeimos pasakojimų ir žmonių liudijimų. Žinoma, kad tiek prozininkai, tiek poetai turi neribotą vaizduotės galią tapatintis ir perteikti emocijas bei būsenas taip, tarsi patys tuose įvykiuose dalyvautų, kitaip sakant, sukurti magišką iliuziją.

Kitose poezijos rinkinio dalyse temos varijuoja labai subjektyvios ir nesunkiai atpažįstamos. Apskritai visas rinkinys labai filosofiškas, nors ir perteikiamas hipsteriško pasaulio buities, darbo ir judėjimo laike įsoūdis, kokį patiria dabartinė trisdešimtmečių karta. Būtis-Žinojimas-Patyrimas – tai trys banginiai, ant kurių laikosi subjekto egzistencija: „...nes švelniai tariant / esi visiškai / užsipisęs // nors kantriai spoksai / į ekrano bedugnę / ši nė nemirkteli (p. 21.)“ Lyg ir būtų galima eilėraščiuose tikėtis didesnio juoko, humoro, galgi net cinizmo, ką, pavyzdžiui, mėgsta Gintaras Grajauskas, tačiau Aistis Žekevičius išlaiko balansą tarp aklo pasaulio atmetimo, nebandoma pašiepti tikrovės, parodyti, kokia ji paradoksali ar menka. Ne, subjektas nesistengia kovoti su neteisybe ir absurdu, jis turi kitą egzistencializmo kryptį – išbūti neigiamą gyvenimo patirtį, priimti taip, kaip yra, ir tikėtis geresnių laikų. Tai gana stoiška, nors subjektas labiau linkęs atskleisti savo pažeidžiamumą, nei kurti apie save heroizmą.

Apskritai galgi heroizmas čia net netinka, Žekevičiaus poezijoje yra to, kas būdinga jo kartos poetams – terapinio atvirumo aspektas, dažnai išreiškiant subjekto menkumo ir pažeidžiamumo poziciją. Tai tam tikras terapinis triukas, kai deklaruoji savo traumines patirtis, atvirauji negatyvias emocijas, tada nebelieka paties pažeidžiamumo, bet iškyla pavojus tuo mėgautis ir tapti motyvuotu mazochistu. Kiek jūs pažįstate laimingų filosofų? Eilėraštis kaip būdas ne tik filosofuoti, išreikšti būties kvintesenciją, bet ir paviešinti sopulius, atvirauti apie kasdienybėje ištikusią depresiją, krizę, galiausiai nelaimingą meilę. „...nėra nei nuotaikos nei valios / bet žemėn gyvas nesulįsi / tiesa? drąsa – pirmyn į ugnį / atlaidžiai šypsosi bedugnė (p. 49).“

Aistis Žekevičius

Nelaimingų meilės eilėraščių rinkinyje yra ne vienas. Stiprus ir vienatvės bei tuštumos prasminis klodas. Subjektui rūpi egzistenciniai klausimai, tačiau jie sumišę ne tiek su aukštąja filosofija, kiek su visiems puikiai atpažįstamais buitiškais, daiktiškais elementais, pavyzdžiui, ritmiškas eilėraštis, kaip mes šokome techno – ciklinis eilėraštis, kaip pasaka be galo, tačiau iliustruoja techno muzikos pasikartojimo ritmą, pastarasis siejasi su mūsų ritualiniu ir inerciniu gyvenimu, monotonija, kurios galgi net ne visada atpažįstame. Pastarasis leitmotyvas plėtojamas ir kituose eilėraščiuose: „... kad kai nupėdinau į barą / tai ir kiti jau sėdėjo bemaž prislėgti / nes pripažinom / savaitgalis buvo ilgas ir intensyvus (p. 29).“ Gyventi arba išgyventi nuo pirmadienio iki penktadienio, nepatiriant gyvenimo džiaugsmo, o po to dar reikia išgyventi ir tuos barų ir klubų savaitgalius, išgertus bokalus. O kada džiaugtis ir gyventi? Tai kontrastingai koreliuoja su istorinės atminties eilėraščiais ir rinkinio pradžios, kai subjektui reikėdavo išgyventi nepriteklių, karą ir tremtis, o dabar – dusinantį ir ciklišką gyvenimo pasikartojančią rutiną.

„kas yra bedugnė? / žmogaus pavidalo tuštuma (p. 62)“ – sakoma eilėraštyje klausimas. Manau, eilėraščiai kalba apie tas bedugnes kaip apie savaime suprantamą dalyką. Kai kur minima, kad blausi ekranų šviesa yra ta šypsena, kuri dar šypsosi – pasaulis susitraukęs į ekranvaizdį, iškreiptą potyrių projekciją, iliuziją, kad turi internetą, vadinasi, turi ryšį su kitais, dar nemiręs. Iš esmės man šis rinkinys visas apie atskirtį ir vienatvę, perteiktą gana proziniais sakiniais, saikingai naudojant simbolius ir metaforas. Nesumeluosiu, bet man rinkinys savo energetika ir tam tikrais raiškos būdais siejasi su Nojaus Saulyčio rinkiniu SMS gėlytės. Subjektai auga, bręsta, sensta, jie apsišvietę ir apsiskaitę, geba reflektuoti savo skausmą, nelaimes ir vienatvę, tačiau nėra gyvastingumo, horizonte eliminuota šeimos samprata, sutrūkinėję ryšiai, ryškinamas geismas, bet nėra vaikų, namų ir vizijos į socialinį kolektyvinį tvirtumą. Ne, nors vizija yra ir ji gan romantinė, nepasiekiama, tolima kaip troškimas. Tai savaime nėra blogai, tai tik įgalina šios kartos žmonių pajautas ir tikrovę, kuri iš esmės atspindi tas poras, kurios veikiau renkasi auginti du šunis ir katę, nei turėti vaikų.

Gal ir tiesa, kad tada išgelbsti eilėraštis kaip žiebtuvėlis, jis uždega tamsoje liepsnelę, kuri nušviečia subjektui ir skaitytojui bendrą pasimurmėjimų erdvę (juk niekas garsiai nesikalba prie mažos švieselės), visai kaip per messengerį vidury nakties, atlaidžiai vienas kitam besišypsant. Taip, eilėse yra vilties, kaip pažymi Marius Burokas, bet ji tokia liūdna, kad maža iš to paguodos. Mano pasižymėti patikę eilėraščiai: vertimas; atkūrimas, viltis, entropija, jona, 1943. Apskritai tai nėra techniniai eilėraščiai, veikiau įspūdis kyla, kad parašyti iš pajautos su vienu ar keliais prisėdimais, primenantys išsikalbėjimus, dialogo ar bent jau išpažinties troškimą. Esama ir neblogų bei pavykusių žaidybinių teksto elementų, bet jie rodosi atsitiktiniai ir atėję iš eksperimentinio rašymo ir toli gražu neprimena techniškai ilgai dirbančio Kornelijaus Platelio, bet tai savaime irgi nėra blogai, nes Aistis Žekevičius juk savo kartos poetinis balsas ir rašo, atrodo, nemeluodamas, o taip, kaip jaučiasi jo kartos žmonės.

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Moby - Natural Blues [žoždiai / lyrics]

Sveiki,

Jau kelias dienas mano galvoje sukasi atlikėjo Moby sena gera daina „Natural Blues“. Daina įtraukta į tikriausiai sėkmingiausią Moby muzikos albumą „Play“, kuris pasirodė 1999 metais ir jo šiandien parduota pasaulyje per 12 milijonų kopijų. Ten pilna puikių elektroninės muzikos hitų, kurie net šiandien naudojami muzikos ir serialų garso takeliams, o savitas hipnotizuojantis skambesys iškart atpažįstamas kaip Moby kūrybos produktas.

Iš viso iš to albumo buvo išleisti net 8 hitai, o penktuoju numeriu tapo „Natural Blues“. Kas nežino Moby, tai pristatau, kad jis yra Richard Melville Hall, 1965 metais gimęs amerikiečių muzikantas, dainų rašytojas ir aktyvistas už gyvūnų teises, ypač išgarsėjęs dešimto dešimtmečio pabaigoje. Daina „Natural Blues“ Didžiojoje Britanijoje tapo sidabriniu singlu su 200 tūkstančių pardavimu. Airijoje pasiekė 1 poziciją, Belgijoje 5, Prancūzijoje 9. Įdomu tai, kad tai viena iš nedaugelio Moby dainų, kurią tik iš dalies ją sukūrė, o tiksliau perkūrė ir pritaikė elektroniniam skambesiui. Daina ateina iš amerikiečių dainų folkloro pasaulio, o pirmąjį jos įrašą padarė Vera Hall 1937 metais pavadinimu „Trouble So Hard“.

Muzikos kritikai akcentavo dainą kaip labai sėkmingos ir geros kompozicijos, kur muzikos kūrėjas sujungia bliuzo senąsias tradicijas su hipnotizuojančia elektrone muzika. Pats Moby šią dainą laiko gana gedulinga, turinčią minorinį toną ir koncepciją. Vaizdo klipas pelnė ne vieną svarų apdovanojimą, o jame vaizduojamas pats Moby, susenę ir stebintis save senukų pensionate per TV į savo jaunas dienas. Vaizdo klipe pasirodo 2000-ųjų kino ikona Christina Ricci kaip angeliška būtybė ir apskritai tas slegiantis konceptas papildo graudulingai įsimenamą kūrinį. Pasiklausykite.