Informacija apie albumą: Michael Bublé – Crazy Love [vinyl / LP] (2009)
Maištinga Siela
Sveiki,
Ar pajutote, kaip per pastaruosius metus internete
pagausėjo neoriginalių dirbtinio intelekto sukonstruotų vaizdo paveikslėlių?
Kol kas mūsų plika akis dar juos geba atskirti, tačiau ne už kalnų, kada
nebežinosime, ar nuotrauka tikra, ar sugeneruota. Kaip, beje, tikriausiai ir
tekstai. Gal kur Pietų Amerikoje susikurs analogiška Maištinga Siela ir paleis
programą, kuri kurs panašaus turinio straipsnius ir tada gal išeisime į gamtą, atsisakė
viso to netikrumo, nes šiaip ar taip manęs asmeniškai toks iškreiptas turinys
nebejaudina.
Visgi reikia mąstyti pozityviai, nes galimi pokyčiai
gali atnešti ir gerų permainų mums netikėtose srityse. Argi ne taip?
Gėlių natiurmortai! Netikėtai ieškodamas informacijos
aptikau ištisą originalių paveikslų galeriją. Barokinės gėlių puokštės kone
juodame fone. Staiga iš mano pasąmonės iškilo vaikystės momentai. Net nesuvokiau
Lietuvos skurdumo ir realios padėties po Nepriklausomybės atkūrimo, atrodo, tada
nieko neturėjome, bet ką turėjome, tai gręždavome fantazuodami iki begalybės. Pamenu
senus atvirukus, spausdintus dar sovietiniais laikais su gėlių natiurmortais.
Didelės ir galingos puokštės kaip povų uodegų plunksnos, tamsus fonas, tarsi
paslapties grožis, išnyrantis iš nežinia kokios tamsumos, toji pati paslaptis. Pamenu,
teko vieną tokią sukarpyti, darėme pradinėje klasėje pakabinamus rankdarbius ir
tas rankdarbis dar tebėra kažkur senelių buvusiuose namuose. Gali būti, kad kabo
ant sienos, visiškai nublukęs, nušiktas musių. Bet va! Natiurmortai, kokie
puikūs, autentiški, puošnūs, paslaptingi. Gražu. Norėčiau kitame gyvenime
tapyti natiurmortus su bijūnais ir už tai būti gerbiamas ir finansiškai išgyventi.
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Apie tai, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas turi
būti už savo iškilimą dėkingas gėjui, dar neteko girdėti, todėl norėjau
pažiūrėti biografinę dramą „Mokinys“ (angl. The Apprentice) (2024),
kurią režisavo Ali Abbasi ir pristatė Kanų kino festivalyje. Režisierių pažįstu
iš serialo „Paskutinieji iš mūsų“ ir jo autorinio filmo „Šventasis voras“. Tikriausiai
tik ne europietis ir ne amerikietis gali imtis meninio filmo apie D. Trumpą,
pastarasis pasirodė prieš JAV prezidento rinkimus ir mūsų lietuviai iškart
(kažkaip įprasta?) apkaltinto kaip rinkiminės agitacijos dalį. Kažin, galvoju
po seanso, ar pačiam Donaldui Trumpui filmas patiktų, nors jis pasakoja apie jo
atėjimą į valdžią ir įtakos augimą, bet tam tikros detalės, pavyzdžiui, kad jam
talkino AIDS sergantis įtakingas advokatas, manau, būtų nutylėjęs. Kaip
bežiūrėsi, respublikonui tai nėra pats geriausias filmas, todėl vertinkime
geriau filmo turinį.
Istorija istoriškai įdomi, įsitraukiau, deja, tik nuo
maždaug filmo vidurio, kai pagrindinis aktorius Sabastian Stan iš tikrųjų
pamažu ėmė įgauti dabartinių Donaldo Trumpo savybių, t. y. atkišti lūpas į
priekį ir choleriškai taškytis nacionalistinėmis frazėmis. Filmas nukelia į aštunto
dešimtmečio pabaigą, kada jaunasis Donaldas perėmęs tėvo viešbučių verslą bando
įsilieti į elitą, tik elitas iš pradžių nelabai jo pripažįsta. Galiausiai susipažinęs
su įtakingu advokatu Roy Cohn, jis dėl viešbučių plėtojimo kartu laimi svarbių
teisminių pergalių. Galiausiai gausios ir rizikingos investicijos devinto
dešimtmečio pradžioje leidžia jam statyti didžiulius ir prabangius viešbučius. Maždaug
nuo tada jo visi pradeda juokais klausinėti, ar jis nenorėtų balotiruoti į
prezidentus.
Scenarijus sukaltas gan manipuliatyviai žiūrovui
primenant, jog jis pranašiškas. Užuominos apie prezidento kėdę, jo
nacionalistiniai pasisakymai apie JAV orumą ir garbę, žavėjimasis sovietinės
valdžios tvarka leidžia žiūrėti kaip ši kapitalistinė persona iš tikrųjų dėl
iškreiptų patriotinių įsitikinimų lipdoma kaip brutali imperialistinė asmenybė,
kokią esame įpratę matyti televizijos ekranuose pastaruosius 10 metų. Nesmerkiu,
kaip daugelis, Trumpo, jis daro savo ir darys, tai yra JAV politinio gyvenimo
tikrovė, jie jį išsirinko ir negaliu pasakyti, kad jis kažkuo blogesnis už
parsidavėlius JAV demokratus, kurie remia karą ant kiekvieno kampo. Visgi
kalbant apie filmą, jis apima ir pirmosios Ivankos žmonos istoriją, kuri filme
atrodo tipiška ir holivudinė istorija: mylėjau-pažadėjau-pamylėjau-nusibodo-pamečiau.
Stebina tai, kad Trumpas visgi sutiko su Cohnu ir pasirašė su Ivanka
priešvedybinę turto sutartį, matyt, žinojo, kad santuoka irgi verslas, o versle
būna visaip.
Kaip jau minėjau, Trumpas mokosi iš homoseksualaus
savo draugužio politinės diplomatijos, tiksliau – grubios antidiplomatijos. Nors
niekur filme nematome, kad Trumpas duotų kokį kyšį ar dulkintųsi su vyrais,
visgi kontekstas, kuriame jis sukosi, labai pikantiškas ir įdomus. Turint galvoje,
kad Donaldas savaip po to suvarys sergančiam AIDS Roy peilį į nugarą ir savo
tiesmukumu pranoks mokytoją. Filmas apgalvotas, čia yra ir įdomus scenarijus,
praėjusio amžiaus koloritas, kostiumai, aktoriai valdo besikeičiančių veikėjų
evoliuciją ir per dvi valandas mums pateikiama asmenybės tapsmo istorija, kuria
iš tikrųjų nesunku patikėti. Didelį darbą padarė aktorius Sabastian Stan,
suvaidinęs Trumpą, bet noriu pagirti ir aktorių Jeremy Strong, kuris suvaidino
Roy Cohn. Pastarąjį mačiau visai neseniai puikiame draminiame seriale „Palikimas“,
jeigu nebūčiau matęs, gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesį, kaip skirtingai,
pasitelkęs tik mikro vidinius vaidybinius parametrus, gali įtikinamai veikti,
atrodo, šis aktorius be išskirtinių fizinių bruožų.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Nijolės Gabijos Wolmer kalendorius yra ypatingas dėl
savo kompleksinio požiūrio, apimančio Mėnulio ciklus, astrologiją, Fengšui ir
praktinius patarimus. Tai padeda žmonėms geriau suprasti save ir aplinką bei
priimti informaciją apie palankias ir nepalankias dienas kiekvienam Zodiako
ženklui kiekvieną mėnesį.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
„Man norėjosi kalbėti ne apie realią, o
apie susapnuotą, įsivaizduotą jaunystę. Mano filmas nėra apie praėjusių laikų
ilgesį, melancholiją, ne, jis kalba apie laiko tėkmę ir mūsų virsmus joje.
Tiesa nėra jaunystės prerogatyva: jaunystei reikia troškimų, geismo, jaunystėje
mes kuriame epinį pasakojimą apie save, dairomės į veidrodį, šokame, šėlstame,
įsivaizduojame, kad galime tapti bet kuo. Tačiau iš estetinio gyvenimo perėjus
į etinį, kai tenka prisiimti atsakomybę, šis epinis pasakojimas nutrūksta.“
Režisierius Paolo Sorrentino.
Maištinga Siela